Socialinis darbas vakar ir šiandien

Lina GRAŽIENĖ

Socialinė darbuotoja

 

„Socialinis darbas yra į praktinę veiklą orientuota profesinė veikla, įgalinanti asmenis, šeimas, asmenų (šeimų) grupes ir bendruomenes spręsti tarpusavio santykių, socialines problemas ir (ar) išvengti galimų socialinių problemų ateityje, skatinanti socialinę kaitą, gerinanti gyvenimo kokybę, užtikrinanti žmogaus teises, didinanti socialinę įtrauktį ir stiprinanti solidarumą bei socialinį teisingumą“ – taip socialinį darbą apibrėžia Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas.

Socialinio darbo ištakos siejamos su labdaringa ir filantropine veikla, pagalba skurstantiems, ligotiems, senyvo amžiaus žmonėms ar našlaičiams. Ilgą laiką tai buvo religinių organizacijų veiklos sritis, pagrįsta meilės artimui, solidarumo ir teisingumo idėjomis.

Jau beveik trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje darbą pradėjo pirmieji kvalifikuoti socialiniai darbuotojai. Per šį laikotarpį socialinio darbo veikla augo, stiprėjo ir susiformavo kaip savarankiška profesija.

Šiandien socialinis darbas tapo ne tik norma, bet ir būtinybė. Per šį laikotarpį pasikeitė visuomenė, gyvenimo tempas. Socialiniai, ekonominiai ir net technologiniai pokyčiai tarsi įgavo pagreitį. O kur dar individualios – asmeninės žmogaus problemos? Ypač tai paliečia jautriuosius visuomenės sluoksnius. Dar visai neseniai socialinis darbas buvo suvokiamas, kaip pagalba atliekant nedidelius buities darbus, materialiųjų dalykų dalinimas. Tačiau taip nebėra. Socialinis darbas – tai darbas su žmogumi, jo jausmais bei poreikiais. Svarbiausia užduotis – pastebėti Žmogų. Žmogų – kaip asmenybę, išskirti jo gerąsias savybes, jo gebėjimus. Skatinti jį siekti, veikti, tobulėti. O suklupus – ir vėl atsitiesti. Pažadinti viltį, kai atrodo, kad viskas prarasta. Bene svarbiausias socialinio darbo tikslas – įgalinti asmenį atgauti savarankiškumą. Juk savarankiškumas – tai tvirtos, savimi pasitikinčios asmenybės požymis. Todėl dirbant šį darbą svarbios ne tik profesinės žinios, bet ir paties socialinio darbuotojo asmeninės savybės. Svarbu ne tik mokėti suprasti, įsigilinti į kito žmogaus problemas, bet išmokti atpažinti ir kontroliuoti savo jausmus ir emocijas. Šiame darbe dažnai išnyksta ribos tarp „PRIVALAU“ ir „GALIU“. Todėl drąsiai galime sakyti – SOCIALINIS DARBAS – tai ne tik profesija, bet pašaukimas ir gyvenimo būdas.