Ukmergės apskrities sukilimo vadų likimai – skirtingi

1863–1864 metų sukilime aktyviai dalyvavo daug Ukmergės apskrities gyventojų. Į kovą prieš rusų priespaudą pakilo ne tik valstiečiai, kiti vargingesni gyventojai, bet ir nemažai bajorų, dvarininkų. Jie organizavo sukilėlių būrius ir vedė į mūšius už laisvę.

 

Dvarininkai tėvas ir sūnus Končios

Medardas Kazimieras Končia gimė 1808 m. spalio 4 d. Vilniaus apskrities Šešuolėlių dvare (dabar Širvintų r.). Mokėsi Vilkmergės pijorų mokykloje, būdamas šešiolikos metų pradėjo studijuoti Vilniaus universiteto istorijos-teisės skyriuje. 1826 m. baigęs universitetą tęsė studijas Tartu imperatoriškajame Dorpato universitete Estijoje. Po mokslų apsigyveno Lukinėje (dabar – Lokinė). M. K. Končia aktyviai dalyvavo 1831 metų sukilime. Nors sukilimas buvo pralaimėtas ir prasidėjo carinės represijos, buvo kuriamos slaptos organizacijos, kurios kėlė demokratinių pertvarkymų idėjas ir puoselėjo Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo planus bei ruošėsi naujam sukilimui. Šiame patriotiniame judėjime dalyvavo ir M. K. Končia – jis prisijungė prie Vilniuje įkurtos Dvarininkų draugijos. Kai sąmokslas buvo atskleistas, 1838 m. birželį M. K. Končia buvo areštuotas ir laikytas metus kalėjime kaip politinis kalinys, vėliau nuteistas ir ištremtas į Vologdą. Dar vėliau perkeltas į Didįjį Ustiugą netoli Archangelsko. Tik po ketverių metų M. K. Končiai buvo leista sugrįžti į tėvynę. Pradžioje jis apsigyveno Mintaujoje (dabar Jelgava), o 1845 m. – savo dvare Lokinėje.

1858 m. M. K. Končia buvo išrinktas Ukmergės apskrities bajorų vadovu (maršalka). Į tas pareigas buvo perrinktas ir 1863-iais. Tais pačiais metais, nors ir būdamas sukilimo priešininku, spalio mėnesį vėl buvo suimtas. Yra išlikę 1863 metų sukilėlių parodymai, kad M. K. Končia vežiojo sukilėliams į mišką maistą. Be to, paaiškėjo, kad gegužės 23 dieną vykusiose kautynėse prie Gružų dalyvavo jo sūnus Medardas. M. K. Končia apie metus buvo kalinamas Ukmergės ir Vilniaus kalėjimuose, jo dvaras vėl buvo konfiskuotas. Paleistas iš nelaisvės grįžo į Lokinę, kur jo dvaras vėl buvo sugrąžintas, bet nuo to laiko pasitraukė iš visuomeninio gyvenimo, užsiimdamas vien tik ūkininkavimu. Mirė Lokinėje 1899 metų kovo 18 dieną.

Jaunesnysis M. Končia dalyvavo keliose kautynėse, su savo būriu jis taip pat padėjo kautis Antano Mackevičiaus vadovaujamam daliniui. Spalio 20 dieną, kai A. Mackevičiaus kovotojus užklupo stiprus rusų kariuomenės dalinys, žvalgęs plačią miškų teritoriją ruože nuo Biržų ir Ukmergės, kartu su juo į mūšį prie Šventybrasčio su rusų kariuomene stojo ir M. Končios bei Povilo Stanevičiaus būriai – iš viso apie 220 sukilėlių. Netikėtai užklupti jie nespėjo užsiimti gynybinės pozicijos. Tuo pasinaudojo rusų pėstininkai ir pradėjo supti sukilėlius. Sunkiame mūšyje sukilėliai neteko daug kovotojų, tačiau A. Mackevičiui pavyko persikelti į kitą Nevėžio krantą.

Nuslopinus sukilimą M. Končia pasitraukė iš Lietuvos. Jis slapstėsi Rygoje, po to išvyko į Paryžių, kur būdamas trisdešimties metų mirė ir buvo ten palaidotas.

Juozapas ir Stanislovas Kozakovskiai

Kurėnų dvaro savininkas Juozapas Kozakovskis dalyvavo 1831 m. sukilime, buvo paskirtas Ukmergės miesto sukilėlių komendantu. Jo sūnus, atsargos podporučikas Stanislovas, gimęs 1838-iais, buvo 1863 metų sukilimo dalyvis. Jis Lėno miške organizavo sukilėlių būrį ir prisijungė prie Zigmanto Sierakausko rinktinės, buvo paskirtas 6-ojo bataliono vadu. Netoli Biržų, ties Šniurtiškių kaimu, įvyko paskutinis S. Kozakovskio mūšis. Z. Sierakausko vadovaujami sukilėliai po Gudiškių kautynių buvo išsisklaidę po mišką, kai rusai staiga puolė sukilėlių stovyklą. A. Mackevičiaus dalgininkai apie valandą gynė vežimus, į kuriuos buvo sukrauti sužeistieji sukilėliai ir jų vadai. Juos pavyko išvežti iš kautynių, tačiau naktį Kraštų dvare rusų kareiviai apsupo ir paėmė į nelaisvę sukilėlių gurguolę. Sužeisti Z. Sierakauskas, Mykolas Stanišauskas, S. Kozakovskis ir 18 kitų sukilėlių pakliuvo į priešo rankas.

1863 metų liepos 20 dieną S. Kozakovskis buvo sušaudytas Ukmergėje.

Broliai Maleckiai

Maleckiai – Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Lietuvos bajorų giminė. Romualdas Kalikstas Dominykas Maleckis (1813-1877 m.) buvo Ukmergės apskrities žemės teisėjas, turėjo du dvarus – Skočiūnų netoli Lyduokių, Sidariškių netoli Linkmenų. Jo sūnūs – Kasparas Feliksas, Dominykas Felicijonas ir Juozas Antanas 1863 m. tapo sukilėliais.

K. F. Maleckas buvo Ukmergės apskrities sukilėlių karo viršininkas.

D. F. Maleckis jau balandžio 11 d. su savo vyrais nuvyko į Z. Sierakausko sukilėlių stovyklą ir kaip karininkas buvo paskirtas 7-ojo liaudies bataliono vadu. Jo brolis K. F. Maleckis vadovavo 8-ajam sukilėlių batalionui, o paskui tapo Ukmergės apskrities sukilėlių karo viršininku. Tiek Dominykas, tiek Kasparas dalyvavo daugelyje kautynių. Po nesėkmingo mūšio prie Biržų Kasparas su būriu grįžo į Minčios miškus. 1863 metų gegužės mėnesį baudėjams (2 kuopos pėstininkų ir 75 kazokai) vadovavęs pulkininkas Poltorackis Minčios miške užklupo apie 300 K. F. Maleckio sukilėlių ir juos išblaškė. Žuvo šeši, kitą dieną suimta dar 11 sukilėlių. Vėliau K. Maleckis klajojo po Anykščių, Troškūnų, Andrioniškio apylinkes, nuolat persekiojamas baudėjų.

1863 metų lapkričio mėnesį D. F. Maleckio vadovaujamas būrys paskutinį kartą kovėsi prie Troškūnų su Rusijos kariuomenės kapitono Levašovo vadovaujamu daliniu – pėstininkų kuopa ir puse eskadrono ulonų. Žuvo keli sukilėliai, vienas buvo paimtas į nelaisvę.

Po šio pralaimėjimo sukilėlių dalinio vadas ir dar 4 sukilėliai, tarp jų D. F. Maleckio brolis Juozapas, Alukėnuose buvo išduoti ir 1863 m. gruodžio 2 dieną suimti.

 Dominykas Feliksas gruodžio 9 dieną buvo pakartas Ukmergėje.

Juozas Antanas buvo ištremtas į Sibirą, 1895 m. grįžo į Lietuvą.

Kasparui Feliksui 1864 metais pavyko pabėgti į Prancūziją, kur jis dirbo inžinieriumi. 1895 metais, carui Nikolajui II leidus, grįžo į Lietuvą, čia vadovavo siaurojo geležinkelio Panevėžys-Pastoviai tiesimui. Mirė 1917 metais.

Boleslovas Dluskis

Taujėnų valsčiuje 1829 metais gimęs Boleslovas Dluskis mokėsi Vilniaus gimnazijoje. Už priklausymą slaptai jaunimo organizacijai 1843 m. buvo ištremtas į Orenburgą karo tarnybai. Išėjęs į atsargą kapitono laipsniu 1852-1856 m. studijavo Sankt Peterburgo dailės akademijoje, 1862 m. baigė Maskvos universitetą.

Nuo 1862 m. dirbo gydytoju Pasvalyje. Dalyvavo 1863 m. sukilimą rengiančio Judėjimo komiteto veikloje, priklausė raudonųjų politinei srovei. B. Dluskio sukilėlių būrys vienas pirmųjų įsitraukė į sukilimą Lietuvoje. 1863 m. jis paskirtas Kauno gubernijos sukilimo organizatoriumi. Atvykęs į Kauną Z. Sierakausko pasiųstas vadovauti Žemaitijoje veikiantiems būriams, kurie turėjo pridengti jūros ekspedicijos išsilaipinimą. 1863 m. birželio 30 d. Šilalės valsčiuje jo būrys pasienyje prie Jūros upės buvo sumuštas. B. Dluskis netrukus pasitraukė į Paryžių, ten rūpinosi ginklų tiekimu sukilėliams. Po sukilimo gyveno Paryžiuje, Romoje, Ženevoje, Londone, Galicijoje, nuo 1873 m. – Krokuvoje, kur 1905 metais mirė.

Benediktas Olšauskas

Iš Pabaisko kilęs bajoras Benediktas Olšauskas, gimęs apie 1840 m., 1863 metų balandžio mėnesį suorganizavo apie 30 sukilėlių būrį ir Raguvos miške prisijungė prie Z. Sierakausko kovotojų. Sukilimui pralaimėjus, pasitraukė į užsienį.

Mykolas Stanišauskas

Gimė 1836 metais. Rusijos imperijos gvardijos artilerijos atsargos štabskapitonas. Sukilėlių bataliono vadas, 1863 metais sušaudytas už dalyvavimą sukilime.

Paruošė Genovaitė KAZIELIENĖ

Mus remia: