Regina

Alfas PAKĖNAS

 

Savaitgalį artimųjų rate paminėtas poetės ir Veprių krašto kultūros puoselėtojos Reginos Pakėnienės (1954–1994) gimtadienis. Kovo 14-ąją jai būtų sukakę 70 metų. O sausio 5-ąją suėjo trisdešimt metų, kai poetė Amžinybėje. Trisdešimt metų nuo tos žvarbios, žiemiškos dienos, kai ją priglaudė Veprių kapinių smėlis. Bet manau, kad Reginą prisimena ne tik artimieji. Prisimena ir skaitytojai, nes 2004 metų gegužės pabaigoje išėjo jos pirmoji ir kol kas vienintelė eilėraščių knyga „Paslėpsiu tave nuo pasaulio“. Tų pačių metų rudenį už ją Reginai po mirties buvo suteikta Vlado Šlaito literatūrinė premija.

Gaila, kad šiame rinkinyje pateikiama tik kūryba – nors čia pateko ne visi eilėraščiai – nėra ir atsiminimų apie poetę, kurie visada gražiai papildo kūrėjo portretą, jo asmenybę, o tuo pačiu ir visą buvusį kūrybos vyksmą. Man, kaip sudarytojui, norėjosi, kad knyga būtų kuo pilnatviškesnė, atspindėtų ne tik visą poetės kūrybos raidą, bet ir jos palikto archyvo kontūrus bei artimų bičiulių atsiminimus apie prasmingai pragyventą laiką, padarytus gražius darbus Veprių kraštui. O šį poetišką kraštą ir jo žmones ji tikrai mylėjo. Kaip ir Veprių ežerą bei biblijinės Kalvarijų dvasios sklidiną pušyną. Rodos, kalbinau ne vieną jos draugę, pažįstamus, bendradarbius, tačiau vieni iš jų pažadėjo, bet netesėjo, kiti šio darbo atsisakė iš karto. Iš tikrųjų, prisiminimus rašyti – nelengvas darbas. Labai atsakingas. Tam paprasčiausiai reikia kantrybės, nuoširdumo ir prisiruošimo. Didžiulio noro papasakoti ir prisiminti buvusį šalia mielą, tų atsiminimų vertą žmogų. Tikiu, kad tai dar įvyks, nes daug jos pažįstamų dabar ne tik džiaugiasi gyvenimu, bet gal jau turi laisvesnio laiko prisėsti prie prabėgusio laiko apmąstymų.

Galvodamas apie R. Pakėnienę ir atsiversdamas jos eilėraščių knygą „Paslėpsiu tave nuo pasaulio“, kartais prisimenu amerikietę poetę Sylvią Plath bei jos eilėraščių rinktinę, kurią 2017 metais išleido Naujosios Romuvos fondas. Ten išspausdintas eilėraštis „Tulpės“, kuris yra tarsi viso Reginos gyvenimo ir kūrybos metafora. Kažkuo panašūs šių moterų likimai – iš pradžių atrodo laimingas gyvenimas, šeima, darbas, kūryba, o staiga: vienai sunki depresija, jos kančios ir išėjimas, o kitai – žiauri, mirtina liga. Abi mirė jaunos – pačiame kūrybos brandume. Atrodo, kad S. Plath eilėraštis „Tulpės“ ramiai ir skaidriai atspindi tragišką Reginos gyvenimo pabaigą:

Tulpės per daug jaudina, juk dabar žiema.

Pažvelk, kaip viskas balta, kaip tyku ir apsnigta.

Aš mokausi ramybės ir guliu tykiai kaip šviesa,

Kuri guli ant šių baltų sienų, ant  šios lovos ir ant rankų.

Aš esu niekas: jokie sprogimai  manęs neliečia.

Atidaviau savo vardą ir drabužius slaugėms,

Savo istoriją anesteziologui, savo kūną chirurgams.

Taip ir buvo – tomis negandos ir nežinomybės savaitėmis ir virš Reginos vis dažniau palinkdavo namiškiai, artimieji, o ligoninėje – slaugės. Vis dažniau gyvenimo nebylumą savo šviesiuose švirkštuose atnešdavo gydytojai, bet liga progresavo…

Būsimos poetės vaikystė praėjo nuo kitų sodybų nutolusiame Seveikių vienkiemyje, šalia gražaus beržyno, kurį kadaise pasodino Reginos tėvas Ignas Kaselis. Ji augo kartu su jaunesne seserimi Laima, globojama geraširdės mamos Olgos Kaselienės. 1972 metais baigė Deltuvos vidurinę mokyklą, kur parašė pirmuosius eilėraščius ir pajuto tikrąjį potraukį kūrybai. Po studijų Vilniaus pedagoginiame institute dirbo mokytoja Molėtuose, vėliau persikėlė gyventi ir dirbti į Veprius. Čia ištekėjo, užaugino vaikus Kristiną ir Andrių. Pamėgo šį vaizdingą ir poetišką kraštą, gerai pažinojo jo žmones, nes daugelį metų vadovavo Veprių kultūros namams, puoselėjo tradicines tautos šventes, rengė literatūrinius vakarus, subūrė moterų etnografinį ansamblį. Regina buvo viena iš pagarsėjusios visoje Lietuvoje „Žydinčios vyšnios šakelės“ literatūrinės šventės rengėjų.

Pirmuosius eilėraščius išspausdino rajono laikraštyje „Gimtoji žemė“, o 1985 metais tapo Ukmergės „Poezijos pavasarėlio“, vykstančio Pilies parke, laureate. Jau po mirties jos kūryba buvo publikuota „Nemune“ bei pedagogų–literatų leistame almanache.

Eilėraščiai parašyti daugiausia tradicine eiliavimo forma – lengvai įsimenantys, skambūs, nuoširdūs. Poetės kalbėjimas giliai moteriškas, prieš tai išgyventas, niekur nesijaučia jokios poetinės pozos. Viskas natūralu – ir palyginimai, ir metaforos, ir pasitaikantys kūrybiniai paradoksai. Apie sudėtingus dalykus ji rašydavo paprastai ir aiškiai. Dažnas tekstas patraukia vientisumu ir išbaigtumu, tarsi išlietas iš trapaus būsenos indo – kartais su dūžtančiais sąskambiais ir jausmais. Viskas gryna. Kaip būna grynas vasaros dangus. Nes rašyta iš skaudžios patirties, akcentuojant amžiną kaip žolė moters ir vyro buvimo kartu temą. O tai reiškia – meilės temą. Daugelis eilėraščių, skausmingai atspindinčių būties laikinumą, iš tikrųjų buvo parašyti mirties akivaizdoje, bet jie teigia gyvenimo grožį, meilę, tikėjimą ir viltį – šias pagrindines kasdienybės vertybes, kurias kasdienybėje ne visada pastebime, o poetė išryškina savo kūryboje.

Regina nemažai bendravo su garsiais rašytojais, ypač poetais, kurie buvo apdovanoti „Žydinčios vyšnios šakelės“ premija: Jonu Strielkūnu, Justinu Marcinkevičiumi, Eduardu Mieželaičiu, paskutiniuoju laureatu Bernardu Brazdžioniu. (Vėliau, Nepriklausomybės pradžioje, kelerius metus ši šventė nebuvo rengiama.)

Ukmergės „Poezijos pavasarėlio“ šventė kartais pasibaigdavo Paąžuolių kaime, kur poetai pabendraudavo, prie laužo paskaitydavo eilėraščių, pageidaujantys pasijodinėdavo žirgais ar pasivažinėdavo senovine brička, aplankydavo seną Kurmėlių dvarą ir čia tebestovinčius, bet apleistus, paslaptingus palivarkus. Šiuose renginiuose, kol tik galėjo, visada dalyvaudavo Regina. Ji mėgo pabendrauti su kūrybos žmonėmis, pasėdėti prie laužo, paskaityti savo kūrybos. Čia susipažino ne su vienu poetu – su Henriku Čigriejumi, Rimgaudu Graibumi, su Kęstučiu Navaku, kuris tuo metu buvo jaunas, stiprus ir mėgdavo pavažinėti brička, apžiūrėti apylinkes. Bendravo ir su Norvegijoje gyvenančiu ir studijuojančiu kinų poetu Li Li, nes Regina labai mėgo kinų poeziją. Nedidelė kinų poezijos rinktinė, išversta į lietuvių kalbą, buvo viena iš daugelio jos mėgstamos poezijos knygų. Čia prasidėjo Reginos kūrybinė draugystė su poetu Algirdu Verba. Vėliau viename laiške A. Verbai ji rašo:

„..Jeigu atsimenat mūsų susitikimą Ukmergės krašte, Paąžuolių kaimo gryčioj, ir mūsų kelionę iki Ukmergės. Tada buvom susitarę, kad atsiųsiu Jums savo eilėraščių. Tie kasdieniniai darbai ir rūpesčiai – baisiai stropus dvylikagalvis slibinas, suryjantis visą laiką. Taigi, tik dabar prisiruošiau Jums parašyti ir priminti apie save. Tada Jūs teigiamai atsiliepėte apie mano rašinėjimą, todėl dabar ne taip ir baisu atsiduoti Jūsų teismui. Kaip jau tada įspėjote, rašau nuo neatmenamų laikų, t. y. nuo tada, kai gal net nemokėjau rašyti. Savo kūryba patenkinta nesu, vis atrodo, labai arti ta riba, už kurios atsivers kažkas naujo, kažkokia gelmė, suvoksi kažkokią labai svarbią tiesą, atskleisi naują esmę, bet tai turbūt tik klaidžiojančio dykumoj miražai. Nemoku daug kalbėti apie save.

 Perduokit linkėjimus savo mielai žmonai Nijolei. Labai lauksiu atsiliepimų apie savo eilėraščius.

Regina“

Iš poetų Regina labiausiai mėgo Paulių Širvį, J. Strielkūną, Aną Achmatovą, Šarlį Bodlerą, Konstantiną Galčinskį, o ypač – Vytautą Mačernį.

Ji buvo tikras gamtos vaikas. Kol buvo sveika, vasarą kiekvieną rytą su drauge Milda maudydavosi Veprių ežere, bėgiodavo pušyne. O prisirpus uogoms – nuolatos važiuodavo į mišką uogauti. Šeimai priruošdavo žemuogių, mėlynių, aviečių uogienių. Rudeniop prasidėdavo grybavimo ir spanguoliavimo sezonas. Regina žinojo slapčiausias miško vietas, kaip ta Severija, aprašyta „Dėdėse ir dėdienėse“ – anot Vaižganto, buvo „gera krembliautoja“, t. y. grybautoja. Su savo vyro Vytauto seserimi Rita aplankydavo ne tik Viliukų, bet ir Antariškių, Liepelių miškus. Nuvažiuodavo ir į tėviškės Seveikių mišką, kur pamiškėje gyveno jos tėvai Olga ir Ignas Kaseliai. Visi šio miško takai takeliai jai buvo pažįstami ir savi.

Gyvenime Regina buvo tikra estetė – iki kaulų smegenų. Nemėgo vulgarių, suktų žmonių, nenuoširdaus, skuboto bendravimo, bet kokio nešvankaus žodžio. Viskas jai turėdavo būti gražu – nuo rūbų iki kambarių tvarkos. Prie kavos puodelio užsirūkydavo cigaretę. Eilėraščius rašydavo balkone, šalia augančio klevo pavėsyje. Gerdavo kavą ir rašydavo.

Kažkodėl kiekvienais metais kovo mėnesį atsiverčiu jos eilėraščių knygą „Paslėpsiu tave nuo pasaulio“. Taip pat šalia manęs atsiranda ir kitos knygos, kurias, žinau, yra skaičiusi ir labai mėgdavo Regina. Tai lenkų poezijos antologija „Dešimt lenkų poetų“ su įžanginiu J. Marcinkevičiaus žodžiu. Ir V. Mačernio rinktinė „Po ūkanotu nežinios dangum“. Visada susikaupęs, galvodamas apie kūrybą, gyvenimą ir mirtį, keletą kartų skaitau šio poeto eilėraštį „Laiškas mirusiam draugui“, kuris tarsi skirtas Reginai:

Po to, kai tu mirei, aš neradau pasauly nieko,

Kas nesuteiktų liūdesio gilaus.

Čia žemėj tik jaunystė pėdsakus šviesius palieka

Širdy iš anksto mirčiai pasmerkto žmogaus.

Tokius pat žodžius dabar galėčiau pasakyti talentingai poetei R. Pakėnienei, kurios nevalia užmiršti ir kurią mylėjo ne tik mano artimiausi žmonės.

Aleksandro KRIŠTAPONIO nuotrauka