Prisiminti laiką, kurio nėra…

BŪTIES APMĄSTYMAI

Kęstutis ČESNAITIS

 

Ateina valanda suprasti Sokrato gilią frazę: žinau, kad nieko nežinau.

Kaip suvokti frazę: „Aš Esu“? Ir: „Manęs niekas nėra matęs, išskyrus Sūnų“.

Todėl Nyčė pareiškia: Dievo nėra. Dievą sukūrė žmogus. Jis yra pasaulio valdovas. Jis yra Antžmogis, valdantis avis.

Bet Ganytojas yra kitas. Jis gano avis. Jis žvelgia į pakojį ir mato Antžmogio mirties šešėlį.

Šalia Ganytojo stovinti Dvasia aplanko kiekvieno žmogaus širdį.

Dvasia sako: avie, jei įsileisi Ganytoją, tau atsivers akys. Ir tu praregėsi.

Todėl į tavo sapnus ateina regėjimai, kuriuose neapibrėžtoje erdvėje tu matai mirusius artimuosius ir bičiulius. Tai apgaulė? Fata Morgana? Haliucinacija?

Tai Laikas, kuris įtikina tuo, kad „Laiko“ sąvoka tau yra lokaliai reali, bet Visatos požiūriu – nesuvokiama.

Iš minėtojo regėjimo ateina atmintis su skaudančia sąžine, kuri paliepia aplankyti mirusiųjų kapus. Tuomet pamatai ir savo mirties šešėlį.

Kai vaikystėje norėjai skaičiuoti debesų avytes ar meilės šėlsme jutai spindintį dangų – negalvojai apie Ribą.

Ribą, už kurios stovi aklina mirties siena.

Bet prie sienos stovi patirtis, leidžianti sugretinti visus tavo praeities ir dabarties įvykius į vieną eilę be jokio nuoseklumo ir dėsningumo.

Patirtis ir nuojauta sudėlioja tavo sapnuose matytus regėjimus. Jie nuolat seka tave nuo ryto iki vakaro. O naktį tau padovanoja naują prisiminimų jausmą.

Prisiminimų „Laikas“ telpa – „Aš Esu“.

Esi mirtingasis, kuris telpa – „Aš Esu“.

Todėl… Žinau, kad nieko nežinau…