Šimtametės paslaptis: „Darbas, gerumas ir meilė žmonėms“

Nijolė STUNDŽIENĖ

 

Lapkričio 4-ąją 100 metų jubiliejų paminėjo Vidiškių miestelyje gyvenanti ilgametė pedagogė Veronika Sabūnienė. Šventės išvakarėse jubiliatę sveikino artimieji, kaimynai, vietos mokyklos mokytojai, seniūnijos atstovai. Senolė su džiugesiu svečius priėmė, su visais maloniai bendravo, dalinosi prisiminimais, pasidžiaugė aplinkinių rūpesčiu ir rodomu dėmesiu.

„Gimtosios žemės“ kalbinta Veronika atviravo, jog sveikata nesiskundžia, jai nieko neskauda tik pastaruoju metu sunku vaikščioti, todėl iš namų išeina labai retai.

„Kol kas savimi pasirūpinu, valgyti pasidarau. Turiu labai gerus kaimynus, kurie mane lanko, nuperka produktų. Be to, ir sūnūs dažnai atvažiuoja, kasdien po kelis kartus skambina. Vieniša nesijaučiu. Mėgstu spręsti kryžiažodžius…“ – apie savo kasdienybę pasakojo šimtametė.

V. Sabūnienė šimtmečio sulaukė su šypsena veide ir ramybe širdyje.

Nuo sunkių darbų iki gimnazijos suolo

Veronika gimė Ukmergės apskrities Siesikų valsčiaus Belazariškių kaime, gausioje aštuonių vaikų šeimoje – augo keturios seserys ir keturi broliai. Tėvai buvo žemdirbiai, tad šeimos kasdienybė nebuvo lengva, tekdavo dirbti nuo aušros iki sutemų.

Dar sunkesni išbandymai užklupo karo ir pokario metais. Likimas šeimai negailėjo kirčių: vieną iš brolių išvežė į Vorkutos lagerius, kiti vaikai išsibarstė kas kur, o tėvai Anapilin iškeliavo labai anksti – motinai tebuvo 52-eji, tėvui – 54-eri. Likusi be tėvų, jauna mergina prisiglaudė pas vyresnę seserį.

„Aš buvau jauniausia iš seserų, penktas vaikas šeimoje. Dabar jau likau gyva viena, visi mirę“, – apgailestavo senolė, prisimindama sunkius karo metus. Pasak Veronikos, besitraukiant vokiečiams, buvo sudegintas visas kaimas, klojimai, kuriuose jau buvo suvežtas rudeninis derlius, todėl žmonės liko be maisto atsargų.

Šimtametė pasakojo, kaip teko badauti, o netikėtai gavus žirnių, juos valgyti ir ryte, ir vakare…

Nepaisant visų nepriteklių ir sunkumų, Veronika atkakliai siekė mokslo – 1948 metais ji baigė Ukmergės mergaičių gimnaziją.

„Aš labai norėjau mokytis ir vienintelė iš šeimos išsiveržiau iš kaimo. Mano tėvelis tam nelabai pritarė, tvirtino, kad svarbiausia yra ūkis, o jame dirbti – sveikiausia“, – kalbėjo moteris.

Visas gyvenimas – Vidiškių vaikams ir šeimai

Tik baigusi gimnaziją Veronika buvo paskirta pradinių klasių mokytoja Bukonyse, o jau po metų, 1949-aisiais, persikėlė į Vidiškius. Siekdama tobulėti, ji įstojo į Kauno mokytojų seminarijos neakivaizdinį skyrių ir 1951 m. liepos 30 dieną įgijo pradinių klasių mokytojos kvalifikaciją.

„Kai pradėjau dirbti, Vidiškiuose buvo pradinė mokykla ir įkurta pirma penktoji klasė. Į ją pakvietė ir anksčiau pradinį mokslą baigusius. Daug tuomet pririnko vaikų ir jie visi nepaprastai geri buvo. Dirbom daug, dviem pamainom, o mokytojo žodis tuomet buvo šventas“, – prisiminimais dalinosi šimtametė.

Nors Veronika buvo įgijusi pradinių klasių mokytojos išsilavinimą, vėliau ji baigė kursus ir tapo matematikos mokytoja, kuria ir dirbo iki pat pensijos. Tačiau su tuomete Vidiškių vidurine mokykla pedagogė dar neatsisveikino, vienuolika metu ji dirbo mokyklos bendrabučio auklėtoja.

Būtent Vidiškiuose moteris rado ir savo gyvenimo meilę – susipažino su Kazimieru Sabūnu, su kuriuo 1952 metais sukūrė šeimą. Po dvejų metų, 1954-aisiais, porai gimė sūnūs dvyniai – Kostas ir Rimantas.

Kaip „Gimtajai žemei“ sakė sūnus Kostas, mama visada buvo neįtikėtinai darbšti moteris. Ji sugebėjo suderinti atsakingą mokytojos darbą mokykloje su didžiuliu namų ūkiu: augino gyvulius, prižiūrėjo daržus ir visą savo širdį atidavė vaikų auklėjimui.

Paklausta, kodėl nesiryžo daugiau turėti savo vaikų, Veronika atviravo, jog nebuvo tam sąlygų: „Kai pagimdžiau dvynukus, dek-retinės atostogos truko vos 54 dienas, o vėliau teko grįžti į darbą. Neturėjau galimybių likti namie.“

Tęsdamas pasakojimą apie savo mamą, sūnus Kostas kalbėjo: „Kai tėveliai susituokė, jie gyveno valdiškame dviejų dalių name, kuriame nebuvo nei tualeto, nei vandens. Tėvelis vietiniame ūkyje dirbo elektriku. Vėliau, gal 1975 metais, mokytojams buvo pastatytas 8 butų namas. Ten mamytė gyvena ir dabar. Tėvelis dėl patirto insulto mirė 2000-iais“.

Vienatvės nejaučia – šildo sūnų ir kaimynų rūpestis

Šiandien šimtametė Veronika džiaugiasi gausia savo šeima – sūnumis, 4 anūkais ir 7 proanūkiais. Nors sūnus Kostas šiuo metu gyvena Klaipėdoje, o Rimantas – Vilniuje, ryšys su mama išlieka nenutrūkstamas.

„Mamą lankome nuolat, o telefonu bendraujame kiekvieną dieną be jokių išimčių“, – pasakojo sūnus Kostas. Anot jo, abu su broliu mamą ne kartą kalbino kraustytis pas juos gyventi, bet senolė nesutinkanti, neva ir „su pagaliu josios iš savo namų neišvarysime“.

Pasak sūnaus, aplanko močiutę ir vaikaičiai, buvę jos mokiniai, dažnai užsuka sūnėnas Seimo narys Rimas Jankūnas.

„Vieniša tikrai nesijaučiu“, – sako šimtametė ir visos šeimos vardu siunčia didžiulę padėką kaimynams. Ypatingo dėkingumo nusipelnė kaimynė Aldona Rupšienė, kuri kasdien lanko senolę, padeda buityje ir nuperka maisto produktų.

Paklausta, kokia gi yra tokio ilgo ir prasmingo gyvenimo paslaptis, ilgametė pedagogė V. Sabūnienė atsako paprastai: „Darbas, gerumas, nuoširdumas ir meilė žmonėms“.

Būtent šios vertybės leido jai peržengti šimtmečio slenkstį su šypsena veide ir ramybe širdyje.

Visų svečių priimti neįstengė

Artėjant Veronikos jubiliejui į jos namus sugužėjo būrys svečių. Šimtametę sveikino Vidiškių seniūnijos seniūnas Virgilijus Štaras bei seniūnijos darbuotojai, Vidiškių pagrindinės mokyklos direktorė Laimutė Strelčiūnienė bei pedagogai, kaimynai. Pasveikinti mamos iš Klaipėdos atskubėjo ir sūnus Kostas su žmona Birute. Nors Vilniuje gyvenantis sūnus Rimantas dėl sveikatos negalėjo atvažiuoti, mamai linkėjimus išsakė paskambinęs telefonu.

Ukmergės rajono savivaldybė 100 metų sukakties proga rajono gyventojams skiria 10 bazinės socialinės išmokos dydžio vienkartinę piniginę premiją, kuri šiuo metu siekia 740 eurų. Pinigus ir rajono vadovų sveikinimus V. Sabūnienei jubiliejaus dieną – lapkričio 5-ąją – įteikė Lietuvos pašto laiškininkė.

Nors šimtamečius jubiliatus tradiciškai asmeniškai aplanko ir pasveikina savivaldybės vadovai, Veronikos šeima nusprendė, jog dar vienų svečių apsilankymas senolei bus per sunkus.

„Mūsų mama labai vaišinga, ji viena nepajėgtų deramai priimti sveikintojų, o mes atvykti ir jai tuo metu pagelbėti neturėjome galimybių“, – paaiškino Kostas.

Šeimos asmeninio archyvo nuotraukos