Greta Čeikutė: „Kiekviena diena vis dar yra mokymasis“

Ugnė KRIKŠTAPONYTĖ

Vilniaus universiteto studentė

 

Ukmergiškė Greta Čeikutė savo kelią į mokytojos profesiją pradėjo nuo mokinio padėjėjos darbo „Šilo“ progimnazijoje. Šiandien ji moko vaikus lietuvių kalbos, o savo pedagoginę veiklą mokykloje sieja su motinyste ir noru turėti tokį darbą, kuriame galėtų būti arčiau vaikų.

 

– Kaip apskritai Jūsų gyvenimo kelionėje atsirado mokytojos profesija?

– Mano kelias iki mokytojos nebuvo visiškai tiesus. Iki tol turėjau įvairios profesinės patirties, dirbau su žmonėmis, organizacinį ir administracinį darbą. Tačiau ilgainiui vis labiau jaučiau, kad man reikalingas toks užsiėmimas, kuriame būtų daugiau gyvo ryšio, prasmės ir tikro poveikio kitam žmogui.

Manau, kad pirmą kartą save mokytojos vaidmenyje pradėjau matyti dar augindama savo dukrą ir sūnų – Sofiją ir Joną. Motinystė man labai aiškiai parodė, kiek daug vaikui gali duoti suaugusio žmogaus dėmesys, laikas ir pastangos. Pamačiau, kaip mažylis pražysta, kai su juo kalbiesi, skaitai, žaidi, aiškini, atsakai į jo klausimus ir tiesiog nuoširdžiai būni šalia.

Abu mano vaikai gana anksti pradėjo kalbėti. Jonui buvo vos apie pusantrų metų, kai jis jau kalbėjo sakiniais, gebėjo išreikšti savo norus ir mintis. Man tai labai palengvino motinystę, nes gana anksti pradėjome vieni kitus suprasti. Pamačiau, kaip svarbu mažyliui suteikti galimybę kalbėti, klausti, tyrinėti ir būti išgirstam.

Tuo metu mūsų namai labai natūraliai prisipildė knygų, pasakų, įvairių užduočių, lavinamųjų žaidimų. Žmonės, atėję į svečius, neretai juokauja, kad mūsų namai primena darželį. Ir iš tiesų – juose labai daug kas sukasi apie vaikus. Man tai niekada neatrodė našta. Priešingai, supratau, kad man labai patinka būti mažųjų pasaulyje.

– Kas Jus labiausiai traukia dirbant su vaikais?

– Vaikai manęs negąsdina. Jų energija, atvirumas, spontaniškumas man labai artimi. Man patinka būti tarp jų. Mokykloje jaučiu daug pozityvumo, jaunystės, judesio. Visa ta energija mane pačią labai užveda ir motyvuoja.

Vaikai mamai niekada neatrodė našta.

Manau, kad jaunas mokytojas turi ir tam tikrą privalumą – nuo jo paties mokyklos laikai dar nėra taip toli. Aš pati labai gerai prisimenu, ką reiškė būti mokine, dėl ko išgyvenau, ko bijojau, kas atrodė svarbu, o kas tuo metu atrodė nepakeliama.

Todėl šiandien, kai mokinys ateina su problema, ji man nėra svetima ar tolima. Labai dažnai suprantu, iš kur kyla jo jausmai, nes tam tikra prasme pati esu išgyvenusi labai panašias situacijas. Jaučiu didžiulį pasitenkinimą, kai pavyksta padėti vaikui išspręsti problemą, jį nuraminti, parodyti kitą kelią ar tiesiog padėti pamatyti, jog situacija nėra tokia beviltiška, kaip jam tuo metu atrodo.

Man mokytojo darbas nėra vien lietuvių kalbos taisyklės, tekstai ar pažymiai. Ne mažiau svarbu, kaip vaikas jaučiasi mokyk-loje ir klasėje. Žinoma, pedagogas negali išspręsti visų mokinio problemų, bet kartais vienas tinkamu metu pasakytas sakinys gali reikšti labai daug.

– Prieš pradėdama dirbti mokytoja Jūs pabandėte ir mokinio padėjėjos darbo?

– Į „Šilo“ progimnaziją atėjau žinodama, kad ateityje čia dirbsiu lietuvių kalbos mokytoja. Mokyk-los direktorius sutiko man skirti lietuvių kalbos mokytojos poziciją ir priimti dirbti pagal savivaldybės finansavimo sutartį. Kai atvykau pasirašyti priėmimo dokumentų, direktorius spontaniškai pasiūlė prieš pradedant mokytojos darbą geriau susipažinti su mokykla ir padirbėti mokinio padėjėja.

Sutikau, ir ši patirtis tapo viena iš mano kelio į mokytojos profesiją dalių. Ji leido mokyklą pažinti iš vidaus, būti labai arti vaikų, stebėti jų kasdienybę, sunkumus, santykius ir tai, kaip skirtingai kiekvienas jų mokosi.

Tačiau mano kelias mokykloje tuo nesibaigė – priešingai, tai buvo tik pradžia.

– Kokia šiandien esate mokytoja ir kokį santykį norite kurti su savo mokiniais?

– Šiandien jau pati stoviu prieš klasę ir kuriu savo, kaip jaunos mokytojos, kelią. Kiekviena diena vis dar yra mokymasis. Mokausi ne tik metodikos ar kaip geriau išaiškinti temą. Mokausi pažinti klasę, jausti jos nuotaiką, suprasti, kada reikia būti griežtesnei, kada daugiau išklausyti, kada paskatinti, o kada tiesiog duoti vaikui šiek tiek laiko.

Man priimtina, kad mokytojas neprivalo būti žmogus, kuris visada viską žino ir niekada neklysta. Kur kas svarbiau būti mokytoja, kuri yra gyva, nuoširdi, energinga ir gebanti kurti santykį.

Noriu būti reikli, bet teisinga. Noriu, kad vaikai mano pamokose žinotų, jog galima suklysti, galima klausti, galima kažko nemokėti. Tačiau kartu noriu, kad jie suprastų, jog iš jų tikiuosi pastangų, nes dažnai vaikas gali gerokai daugiau, nei pats apie save galvoja.

– Ką Jums reiškia būti jauna mokytoja?

– Man labai patinka jaunos mokytojos pozicija. Jaučiu, kad atsinešu į mokyklą daug energijos, idėjų ir noro ieškoti kitokių būdų. Aš pati dar augu kartu su savo mokiniais. Jie mokosi iš manęs, o aš kiekvieną dieną labai daug mokausi iš jų.

Ir turbūt būtent tai šiandien man yra gražiausia mokytojo profesijos dalis – jausti, kad esi tarp vaikų, jų gyvenimo, jų klausimų, jų problemų, jų juoko ir jų augimo. Kai matai, kad tavo buvimas kažkam padėjo, suteikė drąsos ar paskatino pabandyti dar kartą, supranti, kodėl esi čia.

Man atrodo, kad mokytoja tapau ne tą dieną, kai pirmą kartą atsistojau prieš klasę. Šis kelias prasidėjo daug anksčiau – per motinystę, savo vaikų auginimą, studijas, pirmąją patirtį mokykloje. O dabar jau kuriu savo, kaip jaunos mokytojos, istoriją.

Kelias į mokyklą prasidėjo per motinystę, savo vaikų auginimą.

– Minėjote, kad ne tik mokiniai mokosi iš Jūsų, bet ir Jūs iš jų. Ko jie Jus išmokė?

– Iš savo mokinių mokausi, kad ne viskas gyvenime turi būti idealu. Kartais į tam tikras situacijas galima pažiūrėti paprasčiau, kažką praleisti, kažko nepadaryti iki galo – ir tai tikrai nėra pasaulio pabaiga.

Šitą požiūrį pradėjau taikyti ir sau. Esu mama – auginu pametinukus Sofiją ir Joną, esu žmona, nuolatinių studijų studentė ir kartu mokytoja. Kartais atrodo, kad 24 valandų paroje tiesiog per mažai.

Anksčiau labai norėdavau viską atlikti idealiai: viską suspėti, viską užsirašyti, nieko nepraleisti. Tačiau stebėdama savo mokinius supratau, kad kartais galima sau leisti pabūti neidealiai. Jei paskaitoje mano sąsiuvinis nebus kruopščiai prirašytas nuo pirmo iki paskutinio sakinio, tai nesumažins mano, kaip mokytojos, žinių. Juk galima pasidomėti pačiam, perskaityti, paklausti, išsiaiškinti vėliau.

Manau, mokiniai mane moko lankstumo ir gebėjimo atsirinkti, kas tuo metu iš tiesų svarbiausia. Kartais svarbiau ne tobulai atlikta užduotis, o tai, kad žmogus nepersitemptų, išliktų smalsus ir turėtų noro judėti pirmyn.

– Kiek jaunam mokytojui svarbus mokyklos bendruomenės palaikymas?

– Manau, kad kiekvienam jaunam žmogui labai svarbus ne tik jo paties noras dirbti, bet ir aplinka, į kurią jis ateina. Mokykloje labai daug reiškia vadovybės supratingumas, palaikymas ir gebėjimas pastebėti žmogų.

Esu labai dėkinga savo kolektyvui už tai, kad jaučiuosi palaikoma, pastebėta ir skatinama judėti pirmyn. Man svarbu žinoti, kad galiu klausti, tartis, ieškoti sprendimų ir nebijoti suklysti.

Toks palaikymas suteikia drąsos augti profesiškai, imtis naujų dalykų ir labiau pasitikėti savimi. Manau, kad būtent tokioje aplinkoje jaunas mokytojas gali ne tik išlikti mokykloje, bet ir iš tikrųjų joje augti.

– Dėkoju už pokalbį.

Nuotraukos iš G. ČEIKUTĖS asmeninio albumo