Kariūnė Sonata: myliu Lietuvą ir noriu padėti jos žmonėms

Austėja FLAKSAITĖ

Vilniaus universiteto studentė

 

Iš Želvos miestelio Ukmergės rajone kilusi ketvirtakursė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (LKA) kariūnė Sonata Ilgevičiūtė studijuoja gynybos technologijų vadybą ir šiuo metu atlieka praktiką Vilniuje. Kariuomenę pasirinkusi iš meilės Lietuvai ir noro padėti žmonėms, Sonata sako čia išsiugdžiusi discipliną, sustiprinusi pasitikėjimą savimi ir geriau pažinusi savo galimybes.

Su želviške kalbėjomės apie jos pasirinktą specialybę, studijas, ateities planus. Taip pat kariūnė suteikė galimybę pamatyti ir apžiūrėti, kaip ir kokiomis sąlygomis LKA studijuoja bei gyvena būsimi karininkai.

– Pirmiausia papasakokite apie save – kaip ir kada gimė mintis stoti į LKA?

– Nuo mažens galvojau, kad būsiu mokytoja. Tai buvo vaiko svajonė – noras padėti, būti naudingai žmonėms. Tačiau 11 klasėje pradėjau rimčiau galvoti, ko noriu iš gyvenimo.

Kaip tik tuo metu į mūsų mokyklą atvyko kariškiai, papasakojo apie kariuomenę, vyko pratybos, ėjome į mišką, susipažinome su kariška ekipuote. Pirmiausia patraukė akis svečių uniforma, rimta veido išraiška. Tai buvo tvarkingi, disciplinuoti, labai komunikabilūs, mandagūs žmonės. Po tų pratybų pradėjau labiau domėtis kariuomene ir Karo akademija. Rinktis šią aukštąją mokyklą mane labiausiai paskatino meilė Tėvynei ir noras prisidėti prie Lietuvos žmonių gerovės.

– Kaip į tokį pasirinkimą reagavo šeima ir draugai?

– Man labai padėjo mama. Turėjau du studijų pasirinkimus – psichologiją ir Karo akademiją. Kartu surašėme, kokie galėtų būti šių pasirinkimų pliusai bei minusai. Daug abi kalbėjomės, svarstėme ir taip priėmėme sprendimą. Mama, nors žinojo, kad tai sunki specialybė ir manęs laukia daug iššūkių, visada mane palaikė.

Reakcijų buvo įvairių. Kartais išgirsdavau: „Ar tu tikrai tam gabi? Gal dar pagalvok?“ Aplinkiniai mane laikė švelnesnio būdo žmogumi. Tuo metu daugelis kariuomenę įsivaizuoja tokia vieta, kurioje reikalingas griežtumas.

– Kas įstojus į Akademiją labiausiai nustebino?

– Apie kariuomenę iš filmų buvau susidariusi įspūdį, kad ten visi labai griežti, rėkia ir nuolat spaudžia. Tačiau atvykusi į Karo akademiją buvau maloniai nustebinta. Mane pasitiko uniformuota moteris, kuri bendravo labai šiltai.

Žinoma, čia reikalaujama disciplinos ir tvarkos. Tačiau jei esi atsakingas ir vykdai nurodymus, viskas būna gerai. Kartais atrodo, kad iš tavęs prašoma per daug, bet tik todėl, kad jie mato, jog tu gali tai padaryti. Kariuomenė tave tarsi perlaužia ir užaugina. Užsiaugini savotišką „skūrą“ – išmoksti pastovėti už save, labiau pasitikėti savimi ir geriau supranti savo galimybes.

– Ar studijuojant nebuvo kilusi mintis mesti LKA?

– Neslėpsiu, baigiant pirmą kursą buvo kilę tokių abejonių. Mane slėgė buvimas vienoje vietoje ir laisvės trūkumas. Pirmame kurse nuo pirmadienio iki penktadienio gyvenome Akademijoje, neturėjome galimybės išeiti ar gyventi mieste, trūko laiko sau.

Savaitgalį grįžus namo su mama susėdome nuoširdžiam pokalbiui, kad išaiaiškinume, kur problemos šaknys. Supratome, kad studijos čia niekuo dėtos. Man tiesiog reikėjo laisvės, tokios vietos, kur galėčiau ramiai pabūti.

Nuo antro kurso darbo dienomis, po 16 valandos, kariūnai jau gali būti laisvi. Su vaikinu išsinuomojome butą netoli Akademijos, ten dabar turiu savo erdvę poilsiui ir slėgusi problema išsisprendė.

– Kaip atrodo įprasta jūsų diena Akademijoje?

– Kiekvieną rytą, 6.05 valandą, visų kursų kariūnai jau stovime rikiuotėje. Po patikrinimo atliekame apšilimą, bėgame ir sportuojame. Kiekvienai dienai numatyta konkreti mankšta.

Po jos vyksta rytinis skirstymas – tikrinama, ar turi pažymėjimą, ar tvarkingai atrodai. Vėliau pusryčiaujame, o po jų, priklausomai nuo tvarkaraščio, laukia sporto užsiėmimai arba paskaitos.

Kartais vyksta karinės pratybos – stadione ar miške atliekame įvairius manevrus. Jei po 16 valandos kitų užsiėmimų nėra suplanuota, visi, išskyrus pirmakursius, esame laisvi ir galime eiti namo.

– Kiek Karo akademijoje studijuoja merginų?

– Lietuvos kariuomenėje vaikinai sudaro apie 90 procentų, merginos – apie 10 procentų. Mūsų kurse dabar yra dešimt merginų. Labai smagu turėti šalia žmogų, kuris gali suprasti, ką jauti.

LKA ketvirtakursė kariūnė S. Ilgevičiūtė.

– Ar teko susidurti su stereotipu, kad kariuomenė – ne moterims?

– Taip, šitas senų laikų stereotipas vis dar gyvas ir man renkantis šias studijas tikrai buvo kliūtis. Dauguma mąsto, kad fiziologiškai moterys silpnesnės už vyrus, todėl joms kariuomenėje nėra vietos. Tačiau iš tikro moterys į kariuomenę atneša daug daugiau, nei kiti galvoja.

– Šiuo metu atliekate praktiką, papasakokite apie ją.

– Ketvirtame kurse šešioms savaitėms esame išsiunčiami į skirtingus dalinius. Stažuotės metu esi šalia būrio vado ir stebi, kaip jis atlieka savo pareigas. Tai svarbu, nes po ketverių metų pats būsi būrio vadas.

Praktikos metu būrio vadas skiria įvairias užduotis. Pavyzdžiui, gali tekti vesti užsiėmimus būriui, o pratybų metu – paskelbti kovinį įsakymą ir nurodyti, kokį manevrą naudosi.

Aš šiuo metu stažuojuosi ryšių ir informacinių sistemų batalione. Jį pasirinkau todėl, kad Akademijoje mus daugiausia ruošia kaip pėstininkus, o norėjau pamatyti, ką veikia kiti daliniai ir kuo jie skiriasi. Ryšių padalinyje reikia daug galvoti, dirbti su informacija ir pasitelkti loginį mąstymą.

– Su „Erasmus“ programa buvote išvykusi į Graikiją, papasakokite apie šią patirtį.

– Trečio kurso pavasario semestre pagal „Erasmus“ programą studijavau Graikijoje. Apie šią šalį buvau girdėjusi įvairių atsiliepimų, todėl norėjau pati pažinti šią šalį. Žinoma, renkantis viliojo ir šiltas Graikijos oras.

Keturiems mėnesiams vykome penkiese – keturios merginos ir vaikinas. Tapome artima kompanija – palaikėme vienas kitą, kartu keliavome.

Graikijos akademijos, kaip ir Lietuvoje, tvarka griežta ir disciplinuota, tačiau yra ir skirtumų. Pavyzdžiui, aukštesni kursai gali skirti nuobaudas ir turi daugiau vadovavimo teisių.

– Ko labiausiai pasiilgstate dabar, gyvendama Vilniuje?

– Pirmiausia, žinoma, savo šeimos. Taip pat – ramybės. Vilniuje trūksta to, ką turime mažame miestelyje – gamtos, miško, galimybės ramiai išeiti į lauką, išgerti kavos ir pabendrauti su artimaisiais.

Kiekvieną savaitgalį, kiek tik leidžia galimybės, grįžtu į savo kaimą. Džiaugiuosi, kad ten užaugau. Labai vertinu ramybę – galimybę paskaityti knygą, pabūti prie ežero.

– Galbūt pasvajojate, kad ateityje galėtumėte grįžti gyventi į Želvą?

– Taip, tikrai apie tai pagalvoju. Tačiau tai galėtų būti ateities svajonė. LKA kariūnai, baigę studijas, gauna pirmąjį karininko – leitenanto – laipsnį ir yra skiriami į būrio vado pareigas įvairiuose Lietuvos kariuomenės padaliniuose. Dar nežinau, kur mane nuves likimas, tačiau esu pasiruošusi priimti bet kurį iššūkį ir garbingai tarnauti savo Tėvynei. O Želva visada man liks vieta, į kurią norisi grįžti.

– Dėkoju už pokalbį.

AUTORĖS nuotraukos