Spektaklio „Vilkmergės žiedas“ žinia – tu esi ne vienas

Rugsėjį prasideda kamerinių teatrų ir performansų festivalis „Camera obscura“. Šiemet – jau dvidešimt trečiasis. Jis atidaromas šiuolaikinio meno spektaklio „Vilkmergės žiedas“ premjera. Vaidinimas skirtas Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjungos 30-mečiui ir kalba apie bendrystę.

„Vilkmergės žiedas“ – tai poetinė žmogaus gyvenimo kelionė nuo laukimo, susijungimo ir gimimo iki savęs pažinimo, bendrystės ir vidinės stiprybės atradimo. Spektaklio centre – moterys, atrandančios savyje Vilkę – archetipinį gyvybės, intuicijos ir drąsos simbolį. Pagrindinė kūrinio žinia – tu esi ne vienas. Žmogų augina ryšys su kitu žmogumi, bendruomene ir savo vidine jėga.

Spektaklio erdvėje šilko tekstilės objektai supina simbolinį žiedą – gyvybės rato, apsaugos ir tarpusavio ryšio ženklą. Originali kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės koncepcija, Valdo Narkevičiaus garso dizainas, tekstilės menininkės Lauros Pavilonytės-Ežerskienės vizualinė kalba ir režisieriaus Sauliaus Čėplos sceninis sprendimas kuria įtraukiančią meninę patirtį, kurioje profesionalus menas susitinka su socialinės įtraukties idėja. Daugumą vaidmenų atlieka ukmergiškiai.

Režisieriui S. Čėplai tai ne pirmas įtraukiojo meno spektaklis. Pasak jo, turintieji įvairių negalių bei vyresnio amžiaus žmonės yra spalvingi ir verti didelės pagarbos.

„Būtent vyresnieji ir yra tas Ukmergės žiedas. Ne politikai ar verslininkai, o tie, kurie išaugino dabartį. Su jais kūrėsi Ukmergė“, – kalbėjo jis.

Režisieriui svarbu pagarba žmogui, kuris augino, auklėjo, mokė, todėl kviečia į vyresnįjį žiūrėti ne į kaip nueinantį, o kaip gyvybės nešėją.

„Ką jie užaugino, tai yra dabar. Mes esame dėka jų“, – pabrėžia režisierius. Pasak jo, tie žiedai gali būti palaužti, kaip ir gėlynuose, bet gėlė vis tiek išlieka graži. Tad ir kiekvienas žmogaus amžius savotiškai gražus.

Spektaklyje skleidžiasi bendrystės tema. S. Čėpla atkreipia dėmesį, kad į būrelius bei nevyriausybinių organizacijų veiklas vienijamasi ne vien dėl fizinės, bet dažnai ir dėl psichologinės sveikatos, kad žmogus pasijustų savas tarp savų. O jauku ten, kur buriasi panašūs savo gyvenimais ir patirtimi. Pasak režisieriaus, vyrai ir moterys, amžėjantys ar su negaliomis, visų pirma yra žmonės, tik turi kažkokias stiprybes.

„Svarbu išryškinti tas stiprybes ir nekreipti dėmesio į negalias“, – sako jis.

Nuo pirmojo susitikimo su spektaklio dalyvėmis svarstė, kas yra jų stiprybės, ir suprato, kad tai – jų gyvenimiška patirtis. „Į tai, kas joms nuoširdžiai artimiausia, jos įdeda tiek šilumos, taip įsigyvena, kad tampa labai stipru ir paveiku“, – dalijosi režisierius.

Tuo pačiu prisiminė, kaip kai kurios moterys iš pradžių sakiusios, kad visiškai nejuda, po trečio užsiėmimo pasiryžo repetuoti, kiek reikės: „Jos patiki, išeina iš komforto zonos. Ta atmosfera įkvepia, nors ir patiria fizinio nepatogumo, jų pastangas lydi dvasinis džiaugsmas.“

Spektaklio muzikoje tradicinių instrumentų, skudučių ar kanklių, skambesys susipina su netikėtais pirmapradžiais garsais, kurie įritminami. Būdingas cikliškumas, kartojimas, rituališkumas. Kompozitorė S. Dikčiūtė įtraukė moteris į kūrybines dirbtuves. Kiekviena individualiai kūrė savo vilkmergės portretą, tada įdainavo savo balsu. Kompozitorė sakė, norinti ugdyti modernų mąstymą, todėl renkasi raišką per judesį. Vyko terapiniai judesio užsiėmimai, kurie paruošė dalyves moderniai raiškai: „Visos labai atsakingai žiūri, labai jaudinasi.“

Tekstilininkė L. Pavilonytė-Ežerskienė papasakojo, kad kūrybinių užsiėmimų metu spektaklio dalyvės pačios kūrė savo kostiumus – aptarė idėjas ir jas įgyvendino. Moterys kūrė šilko skareles, kurias dažė ąžuolo lapų nuoviru, naudodamos japoniškas daigstymo, raišiojimo ir užspaudimo technikas.

„Tai tik iš dalies kontroliuojamas procesas, jame daug žaidimo, atsitiktinumo. Gauti ornamentai atspindi kiekvienos savitą charakterį ir savijautą“, – dalijosi tekstilininkė.

Pasak jos, šilkas yra lengvas, blizgus, labai moteriškas, tad vilkmergėje įvaizdina mergeliškumą. O patys kostiumai – grubesni, kaip ir žvėries prigimtis. Jie medvilniniai, nes vilkas natūralioje gamtoje gali būti ir apšiuręs; matiniai, iš baltos pereinantys į rusvą, juodą, pilką. Nelygaus dažymo, vienur dėmelė tamsesnė, kitur – šviesesnė. Visi tos pačios spalvinės skalės, todėl panašūs, bet skirtingi.

„Kaip ir vilkmergės, visos vienos prigimties, bet su skirtingomis istorijomis, skirtingais gyvenimo pėdsakais“, – sako tekstilininkė.

Naudodama kontrastą, ji kviečia greta švelnumo nebijoti ir laukiniškumo, brutalumo. Sako, jog nenorėjo kurti stipriai teatralizuotų kostiumų, siekė, kad atsiskleistų kiekvienos dalyvės savastis. Tekstilininkei svarbu bendrakūra, kad moterys nebuvo pasyvios. Jai pagelbėjo Ieva Šlekytė-Gasiūnienė, su kuria abi atstovauja tvaraus tekstilės dizaino ženklui „Balta balta“, besispecializuojančiame natūraliame dažyme.

Spektaklį „Vilkmergės žiedas“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba, rengia Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjunga.

Pasak festivalio „Camera obscura“ organizatorių, šiųmetis festivalis, negavęs Lietuvos kultūros tarybos finansavimo, negali pretenduoti ir į savivaldybės kofinansavimą, tad vyks vos keletas renginių, inicijuojamų pačių kūrėjų entuziazmu. Nepaisant to, žiūrovų laukia ypatingos meninės patirtys.

Festivalį organizuoja Ukmergės meno draugija ir partneris Ukmergės kultūros centras.

Ukmergės meno draugijos informacija