Ką mena istorinis Sankt Peterburgo–Varšuvos pašto traktas?

Šiemet sukanka 190 metų, kai per Lietuvos teritoriją buvo baigtas tiesti strateginis Sankt Peterburgo–Varšuvos pašto traktas (plentas). Jis iš Rusijos imperijos sostinės Sankt Peterburgo driekėsi per Daugpilį, Zarasus, Ukmergę, Kauną, Marijampolę, Suvalkus į provincijos centru vadintą Varšuvą. Šis kelias tapo viena moderniausių susisiekimo ir karinės logistikos magistralių XIX amžiaus Europoje, turėjusią kietą suplūkto žvyro grindinio dangą.

Pirmojo Rusijos imperijos pašto trakto projektas buvo patvirtintas 1828 m. liepos 16 d. Rusijos imperatoriaus Nikolajaus I įsaku. Rusijos imperijai tai buvo strateginės svarbos objektas tiek susisiekimo, tiek ir karinės logistikos prasme, kadangi turėjo pagerinti kariuomenės dalinių judėjimą per okupuotas Lietuvos ir Lenkijos teritorijas.

Kelio tiesimas vyko ypač sudėtingomis sąlygomis. Tiesiamo kelio plotis buvo 6 sieksniai (arti 13 metrų), kad lengvai prasilenktų dvi karietos ar keleiviniai diližanai. Ilgis matuotas varstais; nuo Zarasų iki Kauno buvo 193 varstai (205 km), dar apie 100 km – iki Suvalkų. Kelias pirmasis Lietuvoje turėjo kietą suplūkto žvyro dangą, buvo ištiesintas, gerai nužvyruotas, apsaugotas nuo išplovimo giliais grioviais, pavėsiui apsodintas beržais. Pirmu etapu nutiestas per Zarasus, Uteną, Ukmergę į Kauną. Antruoju etapu pratęstas į Suvalkus su atšaka nuo Marijampolės per Vilkaviškį, Kybartus į Karaliaučių. Iždui kelio atkarpa nuo Daugpilio iki Kauno kainavo 1,225 mln. rublių (6 060 rublių kilometrui). Todėl kelionės pašto traktu buvo apmokestintos, kainavo ne pigiai – po 3 kapeikas už varstą.

Plento ruožą Daugpilis–Kaunas planuota baigti įrengti 1833 m., bet sutrukdė prasidėjęs 1831 m. sukilimas. Todėl jis atidarytas tik 1836 m. vasarą.

Kelio priežiūrai pastatyti nauji pastatai – pašto stotys, stočių prižiūrėtojų nameliai, kelio užkardos, karčiamos. Visi šalia trakto statyti pastatai buvo vieningo architektūrinio stiliaus – klasicistinių formų. Juos projektuoti buvo leista Varšuvos universiteto architektūros profesoriui Vaclovui Ričeliui, tad laikytasi europietiškos statybos tradicijos ir netgi tam tikrų vietinių tradicijų.

Lietuvos teritorijoje palei traktą buvo pastatytos 25 pašto stotys. Jos buvo pirmos ir antros klasės: vienose tik keičiami ark-liai ir trumpai ilsimasi, gurkšnojant arbatą iš virdulio, kitose ir pietaujama, ir nakvojama. Laukiamajame kambaryje stovėdavo didelis laikrodis – diližanai važiuodavo pagal grafiką. Traktu keliaudavo imperijos pasiuntiniai, diplomatinės misijos. Šiuo pašto transportu buvo naudojamasi nemažai metų, kol atsirado geležinkelis.

Didžiosios Utenos, Ukmergės, Jonavos, Kauno, Veiverių, Kalvarijos stotys išliko iki mūsų dienų. Tai nemaži pastatai su fligeliais, nes čia turėjo tilpti korespondencijos skirstymo patalpos, poilsio ir nakvynės kambariai keleiviams bei vežikams, traktierius, arklidės, ratinė, pašarų sandėlis. Pamainai kiekvienoje stotyje buvo privalu laikyti 48 arklius, o kelių sankirtoje esančioje Ukmergėje – net 84.

Kadangi Ukmergėje kirtosi du dideli pašto traktai – Sankt Peterburgas–Varšuva ir Vilnius–Ryga, eismas per Ukmergę buvo intensyviausias, todėl jos pašto stotis buvo didžiausia tiek Daugpilio–Kauno ruože, tiek visoje Kauno gubernijoje. Jos statyba kainavo 66 460 rublių asignacijomis.

Tarp Jonavos ir Ukmergės daugiau stočių (be Pageležių) nebuvo. Iki šiol yra išlikę Karaulkos, Kaušankos, Laibiškių kelio apeivių namai, Bernotiškių užkarda bei Laibiškių užvažiojamieji namai. Mūrinės pusstotės, sargybinės, kelio prižiūrėtojų nameliai stovėjo palei visą traktą kas 7–10 kilometrų (tai valanda kelio).

Traktas buvo tikrai gerai prižiūrimas ir nuolat remontuojamas. Maža to, jį saugojo kareiviai. Apsauga buvo reikalinga ne tiek nuo plėšikų, kiek baiminantis pasikartojant 1831 metų sukilimo prieš Rusijos okupaciją įvykius.

Važiuojantys traktu privalėjo turėti valdžios išduotą leidimą, vadinamąją „podorožną“. Sargybinių buveines anuomet vadindavo „stražarkomis“. O kelių prižiūrėtojų ir remontininkų mūrinukai vadinti „košarkomis“.

Trakto Sankt Peterburgas–Varšuva reikšmę pabrėžė jo atidarymo 1836 metais iškilmės, kuriose dalyvavo pats caras Nikolajus I su sūnumi Aleksandru. Carui lankantis Zarasuose, vietovė jam taip patiko, kad jis nusprendė miestą pervadinti į Novoaleksandrovską (savo tėvo arba sūnaus garbei) ir čia perkėlė apskrities centrą. Nuo tada pagyvėjo prekių, pašto ir keleivių pervežimas, miestas ėmė sparčiai augti ir įgavo tokį suplanavimą, koks yra dabar.

1845 m. pašto trakto nutiesimui įamžinti Zarasuose buvo pastatytas 11,1 m aukščio ketaus plokščių obeliskas su laiptuotu cokoliu. Paminklo priekinėje plokštumoje buvo dvi metalinės plokštės su įrašais rusų kalba ir Rusijos imperijos herbas. Paminklo statytojas – pramonininkas Piotras AntonisSteinkeleris (1799–1854).

Galima prisiminti, kad iki XIX a. aštunto dešimtmečio Ukmergės pašto stotimi naudotasi labai intensyviai, pro ją keliavo didžiuliai keleivių ir prekių srautai. Iš Kauno į Sankt Peterburgą nuo 1840 m. pašto karietos – diližanai – per Ukmergę važiuodavo kasdien, išskyrus trečiadienius ir sekmadienius. Pirmadieniais ir ketvirtadieniais važiuodavo lengvieji diližanai, antradieniais ir penktadieniais – sunkieji, šeštadieniais – ekstra paštas. Kursuodavo ir dviviečiai tarantasai. 1857 m. per Ukmergės arklių pašto stotį pravažiavo apie 20 000 keleivių, kasdien į stotį atvykdavo apie 40 pravažiuojančiųjų. Buvo nustatytas toks ekstra pašto keliavimo greitis: plentu – 10 varstų per valandą, o paprastu keliu – 8 varstai per valandą (t. y. 10,7 ir 8,5 km per valandą). Kelionė kainavo 3 kapeikas už kiekvieną varstą, taip pat reikėdavo sumokėti už kėlimąsi keltais, arklių keitimą, ratų tepimą ir pan.

Arklių paštą Ukmergės–Kauno ruože nusmukdė kelionių apribojimai Pirmojo pasaulinio karo metais ir 1916 m. pastatytas siaurasis Ukmergės–Jonavos geležinkelis. 1924 m. Ukmergės arklių pašto stotyje buvo likę 4 arkliai ir 5 vežimai.

Beveik prieš 200 metų statyti, carinės Rusijos pašto žinybai – pašto traktui Sankt Peterburgas–Varšuva priklausę pastatai, traktas šiandien mums svarbūs kaip istorinio ir kultūrinio paveldo dalis. Jie saugo Lietuvos XIX a. susisiekimo, architektūros, ekonomikos ir istorijos pėdsakus.

Paruošė Loreta EŽERSKYTĖ