Vaitkuškio dvare vyko tradicinė avių kirpimo šventė

Džiugilė MISIŪNAITĖ

Vilniaus universiteto studentė

Nebe pirmą kartą rudens pradžioje Vaitkuškio dvaro teritorijoje lankytojai galėjo pamatyti, kaip kerpamos avys, paragauti ant laužo verdamos avienos sriubos bei dalyvauti visai šeimai skirtose įvairiose veiklose.

Dvaro savininkas Gintautas Dūdėnas pasakojo, kad šiek tiek kisdama šventė rengiama nuo tada, kai jis įsigijo šią sodybą iš paveldėtojo Pavelo Šanaicos-Kosakovskio ir jo žmonos Aniros Vojan: „Iš pradžių šventė vyko minint Europos paveldo dienas, dabar ją organizuojame su kaimynystėje esančio avių ūkio šeimininkais – Keburių šeima.“

Vaitkuškio dvare rengiama avių kirpimo šventė – puiki proga bent trumpam prisiliesti prie senojo dvaro gyvenimo, jo darbų, skonių ir pramogų.

„Avys kerpamos vieną kartą per metus – rugsėjį, kad žiemą lengviau apsiėriuotų. Kai vilna būna trumpa, naujagimiams ėriukams paprasčiau rasti pieną ir žįsti“, – paaiškino avių augintojų dukra Greta.

Šiame renginyje avys kerpamos dviem būdais. Senuoju būdu – rankinėmis žirklėmis – kerpama viena avis norint parodyti, kaip tai buvo daroma anksčiau. Nukirpti vieną naminį gyvulį užtrunka apie 30 minučių. Be to, kirpėjui reikalingi pagalbininkai prilaikyti avelę, kad ji nesimuistytų.

Naujasis būdas, kuomet naudojamos elektrinės kirpimo mašinėlės, greitesnis, vieną avį galima nukirpti per 3–4 minutes. Tai aktualu, kai kerpamos visos avys, kurios yra sulaukusios pusant-rų metų. Taip pat kirpimo metu gyvuliai paskiepijami nuo ligų, jiems suleidžiami antiparazitiniai vaistai, kurie atbaido erkes.

Ūkininkų šeima mėsines avis augina jau beveik 20 metų. Viskas prasidėjo nuo to, kai kilo problemų nušienauti nedidelę turimą pievą. Jolantai Keburienei kilo mintis, kad žoliapjovę galėtų atstoti avelės.

„Pradėjome nuo dviejų, o dabar turime jau daugiau kaip šimtą“, – prisiminė dukra Ovidija.

Tik įsigijus pirmąsias avis sesės jas rengdavo striukėmis… Dabar požiūris į augintines kitoks, nors verslu šių naminių gyvulių ūkio šeima nevadina. Jie visi turi darbus, tad avys – greičiau pomėgis.

Ūkininkai ne tik patys valgo avių mėsą, bet dalį jos dar ir parduoda. Turi savų pirkėjų ir vilnai. Kartais jauniklius veislei įsigyja kiti ūkiai.

Pasak Vidmanto Keburio, prieš kelerius metus į avių aptvarą buvo įsibrovę vilkai. Ūkininkai patyrė nemažai nuostolių: „2017 metais vilkai papjovė penkias, po to šešias aveles. 2019 metais vėl netekome kelių avių, bet didesnio vilkų išpuolio išvengėme“.

Verda sriubą ir vaišinasi spurgomis

Avių ūkio savininkė Jolanta neslėpė, jog šiais metais virti avienos charčio sriubos nebeplanavo, nes tai reikalauja daug sunkaus darbo, ilgo pasiruošimo: „Tačiau vaikai ir vyras įkalbėjo tęsti tradiciją. Tad vos grįžusi po kelionės, skubiai įsijungiau į darbus ir atvykusius į šventę vaišinome sriuba.“

Renginyje pakalbintas Rimantas apgailestavo, jog nebespėjo paragauti sriubos ir spurgų, kuriomis garsėja šis dvaras.

„Nepaisant to, lankytis šioje šventėje labai smagu. Joje su žmona jau esame dalyvavę ir anksčiau“, – įspūdžiais dalinosi ukmergiškis.

Pasak dvaro savininko G. Dūdėno, lenkų kalba parašytą Vaitkuškio dvaro spurgų receptą jiems perdavė grafų palikuonys.

„Sunkiai radome žmogų, kuris tiksliai išverstų tekstą, tačiau pavyko. Pirmą kartą pabandžius visiems taip patiko, kad nusprendėme tęsti, dabar jomis vaišiname nuolat“, – pasakojo dvaro savininkas.

Spurgos pagal autentišką receptą verdamos taukuose, atvykti jų paragauti galima šeštadieniais ir sekmadieniais.

Mugėje buvo prekiaujama amatininkų dirbiniais, vaistažolėmis.

„Vaitkuškyje nėra prabangaus restorano ar restauruotų rūmų, bet žmonės sako, kad čia labai gera aura, čia būdami jie puikiai jaučiasi, – kalbėjo G. Dūdėnas. – Dvarą iš trijų pusių supa šlaitai. Atvažiavusieji stebisi saulėlydžiu – saulė leidžiasi į mišką už mūsų kalno, matosi net medžių kamienai ir šaknys. Kai mums ji nusileidžia, užlipus ant kalno krašto ji dar kurį laiką šviečia…“

Dvaro savininkas užsiminė, kad vis atsiranda žmonių, kurie nori kažkaip prisidėti prie šventės ar dvaro gyvenimo: „Būdavo šventėje visokių paskaitų, dabar štai veido silueto paveikslai gaminami“.

Renginyje taip pat buvo galima susipažinti su deksterių veislės nykštukine karvyte Brukne, dalyvauti G. Dūdėno kvepalų pristatyme, pasiklausyti folkloro grupės „Srauna“ ir atlikėjos Kristinos Kasmauskienės dainų, pažaisti Pabaisko bendraminčių klubo senuosius medinius žaidimus bei pasivaišinti jų paruoštomis piemenėlių vaišėmis. Norintys galėjo įsigyti vietos amatininkų dirbinių iš molio, žalvario, šiaudų, lino bei keramikos, taip pat vaistažolių.

„Smagu, kad šiemet pavyko susiplanuoti ir atvykti į Vaitkuškį. Vaikas iš pradžių manė, kad neturės čia ką veikti, o dabar nenori išvažiuoti,“ – džiugiai dalijosi Ingrida, dalyvavusi jaukiame ir bendruomeniškame renginyje.

AUTORĖS nuotraukos