Ukmergiškė savo dukrą palaidojo per jos 18-ąjį gimtadienį: „Jos širdis šiandien vis dar plaka“

Gerda MOROZOVIENĖ

Yra skausmų, kuriems nėra vaistų, tačiau yra žmonių, kurie padeda tą skausmą panešti. Būtent tam ir gimė labdaros ir paramos fondo „Tuk Tuk Širdele“ organizuojamos stovyklos – kad mamos, auginančios sunkiai sergančius vaikus ar išgyvenusios didžiausią gyvenimo netektį, bent trumpam neliktų vienos.

Tai vieta, kur nereikia slėpti ašarų, nereikia ieškoti tinkamų žodžių ir nereikia apsimesti, kad skauda mažiau. Čia svarbiausia – bendrystė, supratimas ir žinojimas, kad šalia yra žmogus, kuris išgyvena tą patį.

Sakoma, kad laikas gydo, tačiau mamos, palaidojusios savo vaikus, žino – laikas neištrina meilės. Jis tik išmoko gyventi šalia jos, šalia tuščio kambario, šalia tylos ir šalia ilgesio, kuris niekada neišeina.

Gyvenimas sustojo akimirksniu

Prieš penkerius metus ukmergiškės Vaidos Marcišauskienės gyvenimas sustojo. Jos septyniolikmetė dukra buvo kupina gyvenimo džiaugsmo. Kaip sako mama, mergina net sunkiausiomis akimirkomis mokėdavo užkrėsti visus savo juoku ir energija, tačiau pandemijos metu Vaida pastebėjo, kad dukra keičiasi – vis dažniau pavargusi, nebenorinti susitikti su draugais, po pamokų skubėdavusi atsigulti.

„Atrodė, kad ji tiesiog nyksta“, – tyliai prisimena moteris.

Prieš pat Velykas ji nusprendė nebelaukti ir išvežė dukrą į ligoninę. Iš pradžių medikai įtarė kasos, kepenų sutrikimus, bet netrukus mergina buvo perkelta į Vilnių, kur magnetinio rezonanso tyrimas atskleidė tai, ko negalėjo numatyti niekas – smegenų kamiene augo auglys.

Po Velykų buvo atlikta daugiau nei dvylika valandų trukusi operacija, tačiau mergina po jos nebepabudo.

Vėliau paaiškėjo diagnozė – itin reta ir agresyvi liga, kurios išgyvenamumas yra labai mažas.

„Kartais pagalvoju, kad mano mergaitė pati pasirinko išeiti. Gyventi be galimybės būti savimi jai būtų buvę dar sunkiau. Tikiu, kad ji pasirinko laisvę“, – sako Vaida.

Septyni žmonės šiandien gyvena jos dukters dėka

Net ir pačią tamsiausią gyvenimo dieną Vaida su artimaisiais priėmė sprendimą, kuriam reikia nepaprastos stiprybės. Jos dukters organai buvo paaukoti donorystei. Septyni žmonės gavo galimybę gyventi: „Ji visada juokaudavo, kad ištekės už juodaodžio. Kai gavau žinią, jog jos širdis iškeliavo juodaodžiui vyrui į Vokietiją, man tai pasirodė neįtikėtinai simboliška. Tikiu, kad ji kažkur vis dar gyvena. Jos širdis plaka. Jos akys mato. Ši mintis mane labai guodžia.“

Iki šiol Vaida minioje kartais pagauna save ieškančią dukters akių. Ir ne todėl, kad tikėtų stebuklu, o todėl, kad meilė mamai niekada nesibaigia.

Urną laikė iki dukters gimtadienio

Vienas skaudžiausių prisiminimų Vaidos gyvenime – dukters laidotuvės. Jos įvyko tą dieną, kai merginai būtų sukakę aštuoniolika. „Laikiau namuose urną iki jos gimtadienio. Norėjau atsisveikinti būtent tą dieną“, – kalba mama.

Per atsisveikinimą artimieji rankose turėjo aštuoniolika rožinių balionų. Staiga vienas jų išsprūdo ir pakilo į dangų.

„Visi sakė, kad jų buvo aštuoniolika, bet išskrido tik vienas. Man tai buvo ženklas. Priminimas, kad ji vis dar yra šalia mūsų. Kad jai amžinai liko septyniolika“, – nelengva tai prisiminti Vaidai.

Gyvenimas smogė dar kartą

Po dukters netekties sekė ilgi metai, kuriuos moteris vadina tiesiog išgyvenimu: „Atrodė, lyg slydau tuneliu. Nieko negirdėjau. Tiesiog dariau tai, ką reikėjo daryti, kad išgyvenčiau dar vieną dieną.“

Vėliau iširo Vaidos santuoka. Po kurio laiko, kai atrodė, jog gyvenimas pamažu grįžta į savo vėžes, ji išgirdo dar vieną skaudžią diagnozę – vėžys.

Tačiau būtent ši liga tapo dar vienu priminimu, kad gyvenimo negalima atidėti.

Vieta, kur galima nusiimti kaukę

Apie labdaros ir paramos fondo „Tuk Tuk Širdele“ organizuojamą stovyklą Vaida sužinojo atsitiktinai prieš pusantrų metų. Pirmą kartą ji ten vyko nusiteikusi gan skeptiškai – galvojo, kad bus daug liūdesio: „Maniau, kad bus vien tik ašaros, bet radau visai ką kita.“

Ukmergiškė sako ten sutikusi moteris, kurios supranta viena kitą be paaiškinimų.

„Esu sakiusi savo psichoterapeutei, kad tai – stipriausių moterų susitikimas. Atrodė lyg ypatinga bendrystė, kur kiekviena atsiveža savo gyvenimo istoriją, savo skausmą ir kartu nepaprastą stiprybę“, – Vaida dalinasi įspūdžiais.

Pasak jos, ši stovykla nėra apie liūdesį. Ji yra apie galimybę bent trumpam nustoti slėpti savo jausmus: „Kasdienybėje žmonės dažnai nežino, kaip elgtis su žmogumi, kuris neteko vaiko. Jie bando guosti, ieško tinkamų žodžių. O čia nereikia nieko aiškinti. Čia gali verkti. Gali tylėti. Gali tiesiog būti.“

Viena jautriausių akimirkų Vaidos gyvenime įvyko būtent šioje stovykloje. Po chemoterapijos ji nešiojo peruką, tačiau tarp kitų mamų pirmą kartą išdrįso jį nusiimti.

„Žiūrėdama į beribį Baltijos jūros vandenį iš viršaus supratau kažką esminio. Skausmas niekur nedingo, bet šalia jo staiga pabudo užmirštas, stiprus impulsas – noras gyventi. Čia, tarp dangaus ir žemės, pajutau, kad mano pačios širdis plaka, kad aš vis dar esu šio pasaulio dalis. Supratau, kad geriausia, ką galiu padaryti dėl savo dukters atminimo – tai nenumirti kartu su ja, o nešti jos šviesą per savo pačios gyvenimą. Pajutau vėją, pajutau žemę po kojomis ir pirmą kartą po ilgo laiko giliai įkvėpiau. Aš noriu gyventi. Dabar“, – atviravo Vaida.

Kai gerumas tampa stipresnis už skausmą

Fondo „Tuk Tuk Širdele“ įkūrėja Alina Šiaulevičiūtė sako, kad tokios stovyklos gimė iš labai paprasto noro – kad nė viena mama neliktų su savo skausmu.

„Čia nereikia apsimetinėti stipria. Čia galima būti tokia, kokia esi. Tikime, kad bendrystė gydo. Gal ji nepanaikina skausmo, tačiau padeda jį panešti…“ – įsitikinusi fondo įkūrėja.

Šių metų stovykla „Po tais pačiais sparnais“, vykusi Judrėnuose, Klaipėdos rajone, mamoms padovanojo ne tik poilsio akimirkų.

Skrydis lėktuvu, vakaras prie laužo, muzika, bendri pokalbiai, žmonių gerumas ir nuoširdus rūpestis daugeliui tapo priminimu, kad net po didžiausios gyvenimo audros žmogus vis dar gali sutikti šviesą.

Fondo įkūrėja A. Šiaulevičiūtė nuoširdžiai dėkoja visiems, kurie prisidėjo prie šios ypatingos stovyklos. „Tuk Tuk Širdele“ organizuojamos stovyklos – tai ne pramoga. Tai emocinė pagalba mamoms, kurios kasdien gyvena su sunkiai sergančio vaiko slauga arba nepakeliama vaiko netekties našta.

V. MARCIŠAUSKIENĖS asmeninio archyvo ir fondo „Tuk Tuk Širdele“ nuotr.