Prie Želvos kūrimosi ištakų

Želvos miestelis kūrėsi aukštame Želvelės upelio slėnio šlaite XVI a. viduryje. Kas buvo pirmieji gyventojai, sunku pasakyti. XIV a. Deltuvos žemių ir apylinkės teritorijoje Želvos vardo nerasime. Ieškodami jos pėdsakų, XIV a. rašytiniuose šaltiniuose užtinkame kitus vardus: Šilninkai – 1373 m., Laumėnai – 1375 m. Toliau minimi mūsų kaimynai – Šešuoliai, Videniškiai, Giedraičiai, Balninkai… Turtingesnės ir šių gyvenviečių istorijos, susijusios su Lietuvos kunigaikščių žygiais ir darbais.

Želva – vėlesnių laikų gyvenvietė. Pirmesnė buvusi Paželviai (Pozelvy), kur XV a. jau buvo dvaras. Besikuriančią Želvos gyvenvietę 1581 m. kartu su dvaru ir aplinkinėmis žemėmis Jurgis Radvila dovanojo Vilniaus jėzuitų kolegijai, kuri čia 1753–1755 m. pastatė nedidelę bažnytėlę, įkūrė Žemaitkiemio parapijos filiją. Dovanojant Lietuvoje įsikūrusiems jėzuitų vienuoliams naujas žemes, buvo remiama jų veikla, didinamos teisės.

XVI a. pirmoje pusėje čia kūrėsi žydai, kai jie, išvaryti iš Vokietijos žemių, bangomis traukė į Rytų Europą ieškodami palankesnių, patogesnių vietų ir apsistojo Lenkijoj, Baltarusijoj, Lietuvoj. Tokia geografiniu požiūriu patogi vieta, iš kurios galima susisiekti su to meto Ukmerge, artimesnėm gyvenvietėm, jiems galėjo būti ir Pozelva. Bent taip savo protėvių atsiradimo Želvoje versiją aiškina Fernando Klabin, Brazilijos ambasados Rumunijoje darbuotojas, tyrinėjęs Želvos žydų istorinę praeitį.

Želvos vardo kilmę, istorines atsiradimo prielaidas 2002 m. patvirtino ir paminklotyrininkė Audronė Vojevodskaitė, dalyvavusi mokslinėje konferencijoje, skirtoje Želvos vardo paminėjimo 520-osiom metinėms.

Kad ir kaip norėtume teigti Želvą praeityje buvus lietuvišku miesteliu, to neįrodysime. Faktai kalba ką kita: 1796 m. Želvoje iš 166 gyventojų 144 buvo žydai, miestelio seniūnas (storosta) buvo žydas. Iki Antrojo pasaulinio karo didesnę gyventojų dalį (apie 66 proc.) sudarė žydai.

Augant dvarams ir palivarkams, didėjo ir lenkų įtaka, nemažą miestelėnų dalį sudarė lenkuojantys gyventojai…

Išlikusi sena legenda apie bažnyčios statybą Želvoje. Joje sakoma, kad seniau čia buvęs miškas ir tik viena kita skurdi trobelė. Pušynėly, prie nedidelio keliuko, rytų pusėje, ant aukštesnės kalvos, stovėjusi sena karčema. Nepatiko vienuoliams, kad iš čia sklido girtų dainos ir alkoholio tvaikas, ir jie nugriovė nepatrauklų statinį. Iškirtę kalnelio pušis, aptašę kamienus, jie iš vietoje rastos medžiagos statė nedidelę apvalios formos šuopą – bažnytėlę. Tai ne vien legenda. Statinio liekanas – pamatų akmenis kairėje šventoriaus pusėje, netoli mūro tvoros, – aptiko žmonės, laidoję čia savo artimuosius.

Už 2 km nuo bažnyčios buvo ir Paželvių dvaras (vad. Aukštadvariu), kur buvo įsikūrę vienuoliai jėzuitai. Jie valdė ir dvaro žemes – 145 dešimtines ha, kunigavo ir Žemaitkiemyje, ir Želvoje. Prie bažnyčios, manoma, buvo įkurta ir mokykla.

Vėliau, panaikinus jėzuitų ordiną ir jiems išvykus iš Lietuvos (1773 m.), Žemaitkiemio, Perkalės, Paželvių ir kitas jėzuitų valdas perėmė Edukacinė komisija. Paželvių dvarą su jo žemėmis (ir Želvos miesteliu) valdė Ukmergės apskrities poseniūnis Ignas Petkevičius, kuris 1781 m. mokėjo 13 030 zlotų činšą. Paskui Pozelvos žemės atiteko (nuomos – pardavimo būdu) naujiems ponams: Marikoniams, Lapacinskiui, broliams Bistramams, Hopenui.

Iki XIX a. antrosios pusės dar veikusi parapinė mokykla. Miestelio gyventojai žydai vertėsi prekyba, mainikavimu, kiti želviečiai dirbo dvare. XIX a. praeina choleros, maro epidemijos.

Enciklopediniai duomenys apie XIX a. antrosios pusės Želvą rodo, kad miestelis augo gyventojų skaičiumi: 1796 m. – 166, 1859 m. – 300, 1897 m. – 924.

Neaplenkė želviečių stichinės nelaimės – 1878 m. vidurvasary, 1881 m. ir 1893 m. gegužę gyvenvietę nusiaubė gaisrai. Ypač didelis buvo pirmasis – sudegė didesnė miestelio dalis, o 1881 m. – 46 pastatai su bažnyčia ir jos trobesiais.

1859 m. čia buvo mokykla, katalikų bažnyčia, žydų sinagoga, odų perdirbimo įmonė. Miestelis garsėjo arklių turgumis. Ir Paželvių dvaro, ir miestelio valdos priklausė Žemaitkiemio dvarininkams Bistramams.

Po 1863 m. sukilimo (deja, kas vyko tuo metu Želvos krašte, žinių neturime) stiprinama vietos valdžia: miestelio reikalus tvarko urėdas (vad. uriadnikas) su dešimtininkais (vad. desiatnikais). Uždaryta parapinė mokykla, uždraustos pamaldos Skuolių koplyčioje ir procesijos. Vis tik vietos valdžia nebuvo pajėgi kovoti prieš aplinkinių kaimų gyventojų pastangas išlaikyti lietuviškumą. Štai 1901 m. Rasališkių kaime Virbalo namuose surengtas lietuviškas spektaklis, kurio scenarijų parašė ir vaidino valstiečiai: Ksaveras Paknys, Leonas Šaltenis ir Serapinas Vaišutis. Spektaklis vyko slapta, be valdžios leidimo.

Anų laikų žmogaus Leono Šaltenio prisiminimuose miestelis apibūdinamas nekaip: „Želva buvo tamsus miestelis, kurį žmonės, ypač vakare ar naktį, lenkdavo, nes vietinių gyventojų buvo skriaudžiami, pareidavo namo pėsti, be arklio, be ratų ir… su kiaura galva.“ (L. Šaltenis).

Miestelyje veikė dvi užeigos: viena – Šmuilos „sadaloje“, kita – pas Mendelį. Čia nuolat būdavo ir geriančių, ir net smurtaujančių. Tik šviesesni Rasališkių, Paželvių kaimo valstiečiai Mykolas Paknys, Augustas Druskis, želviškis Leonas Šaltenis, padėjus kunigui Kazimierui Žebriui, miestelyje bandė įvesti tvarką.

Kunigas K. Žebris, lietuvybės puoselėtojas, pritarė ir L. Šaltenio iniciatyvai suburti Želvos vaikus į slaptą lietuvišką mokyklą.

(Iš Zitos Kriaučiūnienės ir Rasos Povylienės knygos „Želvos kraštas: istorija ir žmonės“, išleistos 2014 m.)

Paruošė Loreta EŽERSKYTĖ