Indrė Pelakauskaitė: „Muzika mano gyvenime buvo nuo pat mažens“

Fausta JAKŠTAITĖ

Vilniaus universiteto studentė

 

Iš Ukmergės kilusi, čia baigusi Antano Smetonos gimnaziją Indrė Pelakauskaitė – šiandien tarptautinėje scenoje pripažinta operos solistė. Studijavusi Hamburge ir Vienoje, dabar Vokietijoje gyvenanti ir Heidelbergo teatre dirbanti kraštietė atlieka pagrindinius vaidmenis operose, o jos talentas yra pelnęs net metų jaunosios dainininkės nominaciją.

Pokalbis su I. Pelakauskaite – apie svajonių siekimus, išmoktas gyvenimo pamokas ir netikėtumus scenoje.

 

– Kaip save trumpai pristatytumėte?

– Esu Indrė Pelakauskaitė, operos solistė, sopranas, šiuo metu gyvenu ir dirbu Vokietijoje, Heidelbergo teatre.

– Kada supratote, kad norėsite savo gyvenimą sieti su muzika, teatru?

– Nuo aštuonerių metų Ukmergėje lankiau muzikos mokyklą, mokiausi dainavimo. Tad muzika mano gyvenime buvo nuo pat mažens. Kai buvau paauglė, pradėjau mokytis rimčiau ir ruoštis stojamiesiems į muzikos akademiją.

– Baigusi dvi prestižines Europos muzikos akademijas, įsitvirtinote teatre Vokietijoje. Kaip čia atrodo Jūsų kasdienybė – nuo repeticijų iki premjerų vakarų?

– Naujus operos pastatymus repetuojame apie šešias savaites. Repeticijos vyksta rytais ir vakarais. Kartais vakarais būna jau anksčiau pastatytų operų spektakliai, tad pasitaiko dienų, kuomet tenka dainuoti dviejose operose.

– Operos pasaulis tarptautiniu mastu yra itin konkurencingas. Kas padeda išlaikyti pasitikėjimą savimi ir profesinę ramybę?

– Žinojimas, kad darau tai, kas man patinka, kad jaučiu, jog vis dar yra iššūkių ir naujų užduočių, jog vis dar galiu tobulėti ir augti.

– Esate dainavusi ir Lietuvoje, Ukmergėje. Kuo skiriasi užsienio ir Ukmergės ar Lietuvos scenos, pasirodymų kultūra?

– Lietuvoje labai gera dainuoti, nes čia mano namai. Gera, kai salėje matau žmones kuriuos jau labai seniai pažįstu, kurie nuo pat pradžių mane palaikė. Vokietijos ir Lietuvos pasirodymų kultūra ne tiek daug ir skiriasi. Gal tik tuo, kad vokiečiai yra laisvesni ir mėgsta po pasirodymų užkalbinti, pabendrauti.

– Operoje vaidmenis atliekate ne viena kalba. Kiek laiko prireikia ne tik išmokti natas, bet ir ištobulinti tarimą bei suprasti kiekvieno žodžio emocinį svorį?

– Tai tobuliname nuolatos. Visas tekstas turi būti įtaigus ir gyvas, todėl net ir po kelių tos pačios operos spektaklių reikia bent jau mintyse dar kartą pereiti visą spektaklio eigą, iš naujo išgyventi jo emocijas. Įdomiausia, kai po kelių spektaklių rolėje atrandi naujų dalykų, kurių prieš tai nematei.

– Jūsų debiutas Heidelbergo teatre Tatjanos vaidmeniu „Eugenijuje Onegine“ sulaukė puikių įvertinimų, o žurnalas „Opernwelt“ Jus nominavo metų jaunąja dainininke. Kiek šis vaidmuo pakeitė Jūsų profesinį kelią ir kaip jautėtės jį atlikdama?

– Šis vaidmuo ilgą laiką buvo mano svajonė ir tam ruošiausi dar studijų metu. Tiesiog jutau, kad „žinau“ tą rolę ir būtinai noriu ją dainuoti. Todėl jos įgyvendinimas man buvo labai svarbus ir atnešė daugiau pasitikėjimo savimi. Tat-jana man davė daugiau jėgų eiti šiuo keliu ir jos atlikimas man buvo lyg dovana.

– Esate „įšokusi“ į vaidmenį likus vos keletą valandų iki operos spektaklio. Kaip atrodė šis momentas, kai žengėte į sceną?

– Kad vakare reikės pasirodyti scenoje, man paskambino spektaklio dienos ryte. Teko apie šešias valandas iš Vokietijos traukiniu važiuoti į Austriją. Traukinyje žiūrėjau operos pastatymo video ir taip ruošiausi – mokiausi, kaip scenoje įkūnyti savo vaidmenį. Atvykusi valandą prieš spektaklį dar turėjau laiko pasimatuoti kostiumus, susitikti naujus kolegas, aptarti svarbiausius dalykus ir pirmą kartą pamatyti sceną.

Tai buvo didelis iššūkis, per tokius pasirodymus visi kolegos būna pasiruošę padėti, o scenoje tvyro ypatinga energija – atrodo, tarsi išgyventum dar vieną premjerą.

– Vaidmenis atliekate ne tik operoje, bet ir oratorijose bei operetėse. Kiek skiriasi balso technika ir vidinis nusiteikimas perėjus nuo operos dramos prie oratorinės muzikos sakralumo?

– Man patinka išbandyti skirtingus žanrus, todėl labai mėgaujuosi, kai per oratorijas galiu daugiau susikaupti dainavimui ir tiesiog išjausti muziką per save, nes tuo metu nereikia vaidinti.

– Jūsų biografijoje – šalia studijų Hamburge bei Vienoje ir meistriškumo pamokos su tokiomis legendomis kaip Violeta Urmana ar Siegfried Jerusalem. Kokia svarbiausia pamoka iš šių operos grandų įstrigo atmintyje?

– Pasitikėjimas savimi, savo balsu, technikos paslaptys ir patarimai. Jie tikrai žino, ką daro, ir mielai dalinasi savo patirtimi. Tikrai labai daug iš jų išmokau.

– Kaip šiandien, būnant pripažinta tarptautinės scenos soliste, atrodo Jūsų ryšys su Lietuva ir gimtąja Ukmerge?

I. Pelakauskaitė palaiko glaudų ryšį su gimtąja Ukmerge.

– Dažnai grįžtu namo, mano visa šeima gyvena Lietuvoje. Mes susitinkame per visas šventes, turime savo tradicijas. Man tai yra labai svarbu puoselėti ir tęsti.

Kad ir kiek jau metų dirbu ir gyvenu užsienyje, mano namai yra Lietuva.

– Ką patartumėte jauniesiems muzikos talentams, kurie svajoja apie tarptautinę sceną, bet galbūt abejoja savo jėgomis?

– Labai svarbu vidinis žinojimas, kad tai yra tavo kelias ir kad gali pasitikėti savimi, savo balsu. Taip pat labai svarbu turėti savų žmonių komandą, kurie gali palaikyti ar padėti, kai to reikia.

Stiprūs mokytojai ir gera technika yra visa ko pagrindas, bet į priekį veda vidinė ugnis ir užsidegimas.

– Dėkoju už pokalbį.

I. PELAKAUSKAITĖS asmeninio archyvo nuotraukos