Iš lelijos ir paukščio. Iš žemės ir iš dangaus

Alfas PAKĖNAS

 

Pradėjęs dirbti Kaune esančiame Juozo Tumo-Vaižganto memorialiniame muziejuje, ėmiau rengti šio rašytojo kūrybos skaitymus. Jie tapo tradicija – kiekvienais metais birželio mėnesį kviesdavau kauniečius į tris renginius įvairiose erdvėse, kurių metu skaitydavome Vaižganto kūrybą. Tie sambūriai vykdavo tai erdviame Juozo Grušo muziejaus kiemelyje, apskrities bibliotekoje ir paties Vaižganto namuose. Būtent J. Grušo kieme ir susipažinau su Kauno dramos teatro aktoriumi Algirdu Vrubliausku, kurį tuometinė muziejaus vedėja Nijolė Majerienė buvo pakvietusi paskaityti J. Tumo-Vaižganto „Aukštaičių vaizdelių“. Sužinojau, kad jis užaugęs Ukmergėje, Vaižganto gatvėje. Todėl iš karto pakviečiau apsilankyti ir Vaižganto bute-muziejuje prie Vytautinės bažnyčios.

Vieną gaivų gegužės rytmetį Algirdas ir užsuko, nes ruošėmės birželiniams Vaižganto kūrybos skaitymams. Kaip kraštiečiai, suradome bendrą kalbą, tuo labiau kad Algirdas buvo nuoširdus, paprastas, prisimenantis Ukmergę, anksčiau ten gyvenusią senutę savo motiną. Prisimenu, kalbėjo, kad dažnai tekdavo ją aplankyti, nes šeimoje jis buvo vienatūris, todėl paglobodavo mamą.

A. Vrubliauskas gimė Buzų kaime 1931 metų gruodį, bet užaugo Ukmergėje, kur tėvai turėjo pasistatę nedidelį namelį ir persikėlę ten gyventi, kai būsimam aktoriui nebuvo suėję nė metų. Ūksminga, žalia Vaižganto gatvė tuomet buvo labai nuošali, pačiame miesto pakraštyje, prie kapinių. Už jos atsiveria laukas, ganyklos, valstiečių trobos ir klojimai.

Šnekėjomės apie tai, kas miela, artima, kas primena tuos laikus Ukmergėje – Buzų rugių laukus ir beržyną, žalią tėvų namelį, kur dabar gyvena svetimi žmonės. Apie pirmuosius žingsnius teatro scenoje, apie neseniai mirusią motiną. Apie amžinuosius dalykus – gyvenimą ir kūrybą. Taip pat teatro meną, kuris, pasak aktoriaus, Kauno dramos teatro scenoje sukūrusio per šimtą vaidmenų, miršta kiekvieną vakarą ir kiekvieną vakarą vėl atgimsta.

* * *

– Buzuose, Deltuvos valsčiuje, gyveno mano senoliai Motiejus ir Marija Vrubliauskai. Motiejus kaime buvo gerbiamas žmogus – patarnaudavo Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, nes miestas buvo netoli, nueidavo pėsčias. Jaunystėje dalyvavo rusų-japonų kare, todėl man pripasakodavo įvairiausių istorijų iš kareiviavimo laikų, – prisiminė A. Vrubliauskas, visada pasitempęs, tvarkingas, kaip kartą jam pasakiau „su prezidentiška šukuosena“. Tai jam patiko, nes labai draugiškai nusikvatojo ir pradėjo kalbėti apie kitą mūsų kraštietį aktorių Albiną Budniką, kilusį iš Taujėnų. Pasirodo, jam teko filme vaidinti Borisą Jelciną, nes yra labai į jį panašus.

Deltuvos kraštas nuo seno garsėja derlingomis žemėmis. M. Vrubliauskas daug jos neturėjo. Ūkininkauti liko vyriausiasis sūnus – tokia buvo lietuviško kaimo tradicija. Algirdo tėvas Rapolas Vrubliauskas pramoko batsiuvio amato, nuomojo nedidelę dirbtuvėlę Gedimino gatvėje. Tačiau prasigyveno tik tada, kai mieste pradėjo statyti Antano Smetonos gimnaziją. Nuėjo dirbti į tas statybas padieniu darbininku. Uždirbdavo tiek, kad pamažu susirentė nedidelį medinuką – lizdelį savo šeimai. Jį padėjo statyti ir broliai, nes vienas iš jų buvo staliorius. Prieš pat karą baigė statybą ir buvo paimtas į frontą. Žuvo jaunas Oriolo kautynėse kaip 16-osios lietuviškos divizijos eilinis…

,,Nežinau, kur jo kapas. Žinau tik, kad žuvo kovo 10 dieną. Vėliau apie tai pasakojo vienas ukmergiškis, buvęs frontininkas“, – prisiminimais dalijosi Algirdas.

Motina Kazė Vrubliauskienė nelengvai augino vienintelį sūnų. Leido į mokslus, iš paskutiniųjų padėjo. Buvo darbšti, tvarkinga moteris. Prieš karą, norėdama kuo daugiau uždirbti namui pasistatyti, tarnavo vienoje žydų šeimoje, kartu su vyru veisė sodą, prižiūrėjo daržą. Iš jaunystės buvo gera audėja, nerdavo užuolaidas, lino staltieses, ausdavo užtiesalus, kilimus iš įvairiaspalvių juostelių.

,,Mama mirė pragyvenusi 95-erius metus. Visą gyvenimą, kiek siekia mano atmintis, buvo rūpestinga, švelni. Atlapaširdė, tikra aukštaitė, bet kartu ir žemiška moteris. Viename spektaklyje, kuriame teko vaidinti filosofą, pasakojama, kad vieni žmonės kilę iš lelijos, kiti – iš paukščio. Iš žemės ir iš dangaus. Manau, motina buvo kilusi iš lelijos, o tėvas – atvirkščiai – buvo polėkio žmogus, tikras romantikas, svajotojas. Jis nepraeidavo pro numestą gėlę, – būtinai pakeldavo, nuvalydavo dulkes, pasigrožėdavo. Pamerkdavo į vandenį. Labai mylėjo žmones, tikėjo jais ir pats stengėsi būti teisingas. O aš, atrodo, turiu paveldėjęs jiems abiem būdingų bruožų. Kažką iš ,,laukų lelijos ir padangės paukščio“… – sakė aktorius A. Vrubliauskas, dažnai prisimindavęs tėvus ir jaunystės namus Ukmergėje, kurie jam liko artimi ir brangūs.

* * *

Visas A. Vrubliausko gyvenimas – teatras, scena, kasdieninės repeticijos ir spektakliai. Vien Kauno valstybiniame dramos teatre dramatinio, bet kartais humoru nuspalvinto charakterio įsimintinų vaidmenų aktorius sukūrė dešimtis. O pirmieji žingsniai į sceną žengti Ukmergėje, A. Smetonos gimnazijoje, tuo metu pavadintoje sovietinio rašytojo Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus vardu.

,,Ukmergė visada garsėjo savo teatru. Nors jis buvo mėgėjiškas, bet stiprus, meniškai įtaigus, – kalbėjo aktorius A. Vrubliauskas. – Man labai patiko tuomet, kai dar buvau moksleivis, Ukmergės mėgėjų teatro pastatytas spektaklis ,,Skapeno klastos“. Kelis kartus jį žiūrėjau. Dažnokai atvažiuodavo teatrai iš Vilniaus ir Kauno. Būdavo didžiausia šventė! Tas taip pat turėjo įtakos, kad tapau aktoriumi. Pats pradėjau vaidinti pirmiausia Ukmergėje. Mokiausi vienoje klasėje su Leonu Ciuniu. Vėliau jis su tėvais išsikėlė gyventi į Vilnių, tapo žinomu režisieriumi. Su juo kartu statėme pirmąjį savo spektaklį. Atrodo, ,,Skapeno klastas“. Jis buvo režisierius, o aš vaidinau tokį girtuoklį, padaužą. Repeticijos vykdavo ant Ukmergės piliakalnio. Vietoje dekoracijų – eglutės, berželiai. Ten ir įvyko spektaklio premjera. O žiūrovų kiek prisirinko! Pirmiausia – bendraamžiai, klasiokai. Vėliau, prisimenu, dar vaidindavom Užupyje, draugo namuose. Ir ten mums plodavo. Toks buvo pirmasis pripažinimas“.

Buvo nelengvi, alkani 1950-ieji metai. Pokaris, visko trūko, išskyrus valdžios žiaurumo ir bukumo. Netrūko jaunystės, energijos, meilės tam šaltam, žiauriam pasauliui. Tais metais Algirdas, šviesiaplaukis, gražaus, vyriško veido ir sudėjimo jaunuolis, baigė vidurinę, atsisveikino su Ukmerge, tylia Vaižganto gatvele, kur užaugo, kur puoselėjo savo svajonę tapti aktoriumi. Išvažiavo į dar nepažįstamą, baugų didmiestį. Paskui savo Mėlynąją Paukštę – teatrą.

,,Susiradau dramos teatro studiją, padaviau pareiškimą, dokumentus. Įstojau sėkmingai, bet iškart sužinojau, kad nei stipendijos, nei bendrabučio čia neskiria. Gyvenk, kur nori, kaip nori, – prisiminimais dalijosi A. Vrubliauskas. – Supratau, kad mama, gyvendama viena, mažai ką galės padėti. O juk buvo skurdo ir visokių nepriteklių metai. Susidraugavau su vienu studijų antrakursiu. Sako, prapulsi be stipendijos ir bendrabučio. Ir nuo kariuomenės nesi apsaugotas. Stok į universitetą – gausi viską. Aš taip ir padariau. Nors mintys buvo teatre, kuris buvo tikroji svajonė, bet ta ,,sesuo buitis“, kaip rašė poetas Borisas Pasternakas… Taigi, įstojau į Vilniaus universiteto istorijos-filologijos fakultetą. Ir nesigailėjau“.

1953 metais Algirdas baigė dramos studijas ir buvo pakviestas į Klaipėdos dramos teatrą. Tačiau Galina Jackevičiūtė, nuoširdi ir rūpestinga dėstytoja, patarė pirmiausia baigti universitetą. Jaunas aktorius paklausė. Baigė rašyti diplominį darbą apie poetą, publicistą Juozą Andziulaitį-Kalnėną (1864–1916). Tai buvo žmogus literatas, persekiotas už ryšius su lietuviška spauda, suredagavęs du paskutinius ,,Aušros“ numerius, vėliau emigravęs į JAV, redagavęs ,,Vienybę lietuvninkų“, vertęs Nikolajaus Gogolio, Adomo Mickevičiaus kūrybą.

,,Diplominio darbo vadovas buvo tuo metu jaunas dėstytojas, rašytojas Adolfas Sprindis. Jis patarė apsilankyti pas senosios kartos, mažai kam žinomą rašytoją Stasį Matulaitį, kuris gerai pažinojo savo kraštietį (abu kilę iš Suvalkijos) J. Andziulaitį-Kalnėną. Tai buvo įdomi pažintis, palikusi savo pėdsaką. Mat S. Matulaitis buvo Kazio Inčiūros pjesės ,,Žemaitė“ vieno iš pagrindinių veikėjų – daktarėlio – prototipas, kurį man vėliau, 1964 metais teko vaidinti Kauno dramos teatro scenoje“, – kalbėjo aktorius A. Vrubliauskas, 1955 metais baigęs Vilniaus universitetą ir nuo rudens pradėjęs dirbti Kauno dramos teatre.

Įsimintinas ir džiugus buvo Algirdui tas 1955 metų pavasaris. Ne tik todėl, kad gavo universiteto diplomą. Tą pavasarį per Kauno dramos teatro gastroles Vilniuje pirmąkart susitiko su šio teatro vyr. režisieriumi Henriku Vancevičiumi. Išklausęs, kaip Algirdas skambiu tenoru bet jaudindamasis skaito Antono Čechovo apsakymą, pasiūlė jam dirbti savo teatre. Tai buvo pirmoji ir vienintelė A. Vrubliausko darbo vieta. Teatras, kuriame dirbo visą gyvenimą.

Paskutines studentiškas atostogas praleido Ukmergėje, tėvų namuose, Vaižganto gatvėje. Rudeniop Algirdas išvažiavo į Kauną, kur gyveno nuo 1955-ųjų rudens.

O tą rudenį jaunas aktorius ieškodamas, klysdamas, abejodamas ir nepasitikėdamas kūrė pirmąjį savo vaidmenį. Pirmasis vaidmuo aktoriui – tarsi jaunam kunigui primicijos – pirmosios mišios. Simboliška, kad vaidmenį Algirdas dedikavo didžiajam poetui A. Mickevičiui, A. Mališevskio spektaklyje ,,Baladės ir romansai“ suvaidinęs poeto mylimosios Marilės brolį Mišelį. Gal dėl to pamėgo šį poetą, ne vieną jo eilėraštį mokėjo atmintinai. Darbas šiame teatre buvo lemtingas – čia išgarsėjo, pasirodė kaip giliai mąstantis, jautraus skonio, išraiškingų aukštaičio akių ir atlapaširdis, plačios sielos aktorius, žavėjęs žiūrovus artistiškumu, laisva laikysena scenoje. Kartais kupinas skaidraus liaudiško humoro.

Teatro kritikų teigimu, ypač puikus A. Vrubliauskas buvo iki smulkiausių vaidybos detalių nušlifuotame Bekampio vaidmenyje A. Keturakio spektaklyje ,,Amerika pirtyje“, kuris pastatytas 1974 metais ir ilgus metus buvo rodomas teatre.

Kauno dramos teatro scenoje A. Vrubliauskas sukūrė dešimtis įsimintinų vaidmenų: Karlenas Rudolfo Blaumanio pjesėje ,,Siuvėjų dienos Silmačiuose“ (1956), Nurė Nazimo Hikmeto ,,Keistuolyje“ (1959), Tuzenbachas A. Čechovo pjesėje ,,Trys seserys“ (1960), Majoras Ištvano Erkenio pjesėje ,,Totas, kiti ir majoras“ (1970), Dobilas Dalios Urnevičiūtės ,,Vadink mane motina“ ir kt.

,,Dobilo vaidmuo labai sunkus ir prieštaringas. Ir skaudus, ir brangus. Ir savotiškai baugus. Ta tema buvo skaudanti – gyva žaizda, tuo metu traktuojama labai vienpusiškai ir grubiai. Rezistentai, tie miško broliai, buvo vadinami banditais. Spektaklis juk statytas 1965 metais – tais vadinamaisiais sąstingio laikais. O mano kuriamas herojus buvo dar ir tų ,,banditų“ vadas. Man tai buvo labai suprantamas, iškentėtas vaidmuo. Vėliau girdėjau, kad šis spektaklis buvo palygintas su Vytauto Žalakevičiaus filmu ,,Niekas nenorėjo mirti“. Tarp jų yra kažkoks ryšys. Iš tikro, kai rengiausi šiam vaidmeniui, vis prisimindavau motinos pasakojimą apie savo brolį Simoną Mesonį, kuris buvo Vyčio apygardos partizanas ir žuvo Lėno miške 1952 metų balandį. Buvo gražus vyras, turėjo gerą balsą. Gal todėl man lengviau ir drąsiau buvo kurti Dobilo paveikslą, daug ką paliekant potekstėje“, – prisiminė A. Vrubliauskas.

Tie metai buvo derlingi ir kūrybai palankūs metai. Kažkokia sielos pilnatvė, kuri kartais bent trumpam lydi menininką. Jo, kaip aktoriaus, sėkmės ir pripažinimo metai: aktorius tapo teatro spektaklių festivalio, vykusio 1966 metais Vilniuje, laureatu, buvo apdovanotas Kultūros ministerijos ir Lietuvos teatro draugijos diplomu.

Tai buvo tarsi slenkstis į vėlesnes kūrybos versmes teatro scenoje.

Paskutinį kartą J. Tumo-Vaižganto muziejuje Algirdas lankėsi ir dalyvavo Vaižganto Raštų XIX tomo pristatyme 2008 metais. Vėliau sunkiai susirgo, nes buvo sumuštas ir sužalotas Kauno chuliganų požeminėje perėjoje netoli savo namų. Ėjo į Juozo Grušo memorialinio muziejaus renginį. Ilgą laiką gulėjo ligoninėje. Jautėsi sugniuždytas ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai.

A. Vrubliauskas mirė 2010 metų vasario 12 dieną. Palaidotas Petrašiūnų kapinių Menininkų panteone.

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka