Žydų gelbėtojai Ukmergės krašte

Vladas KOVARSKAS

Ukmergės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkas

Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, vokiečių kariuomenė Ukmergėje galutiniai įsitvirtino 1941 m. birželio 24 d. Iš karto prasidėjo žydų naikinimas, tai truko iki rugsėjo mėnesio pabaigos. Žydų getas Ukmergėje pradėtas kurti liepos mėnesį, o rugsėjį jame nebeliko nei vieno žydų tautybės gyventojo.

Žydų gelbėtojų Ukmergės krašte nebuvo daug, nes žmonių naikinimo procesas truko labai trumpai, tačiau ir Ukmergėje atsirado drąsių žmonių, kurie priglaudė nuo genocido bėgusius žydus. Dalis gelbėtojų yra paskelbti Pasaulio tautų teisuoliais, kiti apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais.

Pasaulio tautų teisuolio garbės vardą suteikia Izraelio valstybė kitų šalių piliečiams, kurie, rizikuodami savo gyvybe, holokausto metu gelbėjo žydų tautybės asmenis nuo sunaikinimo.

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius – Lietuvos valstybės apdovanojimas, kuriuo Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanojami asmenys, kurie, nepaisydami gresiančio aiškaus pavojaus savo gyvybei, pasižymėjo gelbėdami žūvančius žmones.

Ukmergėje gyvenusią Steponavičių šeimą priglaudė Mimai, gyvenę Valtūnų kaime, Žemaitkiemio seniūnijoje. Dimitrijus Steponavičius ir jo žmona Marija Steponavičienė (mergautinė pavardė Faistinaitė) su savo 4 vaikais – Anastazija (g. 1936), Marija (g. 1937), Elena (g. 1939) ir sūnumi Leonu (g. 1941) prieškaryje gyveno Ukmergės priemiestyje, Daržų gatvėje 6. Dimitrijus dirbo laikrodininku, o jo žmona Marija prižiūrėjo vaikus. Prasidėjus karui ir masinėms žydų žudynėms, kartu su kitais Ukmergės žydais buvo sušaudyti ir M. Faistinaitės-Steponavičienės artimieji – motina Chaja Faistinienė ir kiti jos vaikai. D. Steponavičius, sužinojęs, kad jo šeimai gresia represijos, kreipėsi į pažįstamą Antaną Mimą. Jis pats atvažiavo iš kaimo su arkliu, paslėpė visą šeimą vežime po šienu ir išvežė iš miesto. Dimitrijus buvo rumunų tautybės, todėl jam pačiam didelis pavojus negrėsė. Steponavičienė su vaikais slapstėsi Mimų sodyboje ir netoli sodybos įrengtoje slėptuvėje. Visa šeima sėkmingai sulaukė karo pabaigos. A. Mimas ir Stanislava Mimienė 2013 m. buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Genovaitė Pukaitė, 1941 metais gyvenusi Kaune, priglaudė iš geto pabėgusią Katią Segalson, gimusią 1934 metais. Katia dvejus metus gyveno pas Genovaitę, tačiau karo pabaigoje laikyti ją Kaune tapo labai pavojinga (Katia buvo labai tamsaus gymio). Genutė nutarė mergaitę paslėpti pas savo tėvus, kurie gyveno Radžiūnų kaime, Taujėnų seniūnijoje, Ukmergės rajone. Mergaitė pragyveno pas Genutės tėvus iki karo pabaigos, vėliau ją susirado vyresnysis brolis, kuris paėmė seserį gyventi į Vilnių. Kauno gete žuvo Katios mama, tėvas dingo be žinios. G. Pukaitė Pasaulio tautų teisuolio apdovanojimą gavo 1967 metais, tačiau įteiktas buvo tik 1994 metais. 2000 metais ji apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Juozas ir Marijona Pukai Pasaulio tautų teisuoliais pripažinti 2005 metais.

Iš Kauno per Ukmergę su dukra bėgusi Sorė Šalomavičienė liko Ukmergėje, nes dukra Rozeta sirgo skarlatina. Sorė apsistojo dėdės Naumo Ganelino bute, kuris jau buvo pasitraukęs. Tačiau kažkam įskundus, moterį suėmė gestapas, vėliau sušaudė. Pasveikusią R. Šalomavičiūtę paėmė globoti ligoninės sanitarė Antanina Žemeckienė Ji išsaugojo mergaitę iki karo pabaigos. Antanina mirė 1967 metais. 1996 metais ji pripažinta Pasaulio tautų teisuole.

A. Žemeckienė ir Rozeta karo metais.

Lietuvoje už žydų gelbėjimą grėsė mirties bausmė ne tik gelbėtojui, bet ir visai jo šeimai. Gelbėjantys žydus nacių akyse prilygo žudomiems ir persekiojamiems žydams. Didžioji dalis gelbėtojų (tai iliustruoja ukmergiškių atvejai: ūkininkai, slaugė) buvo paprasti žmonės, kilniai pasielgę vedini savo vertybių.

Ieškant informacijos apie žydų gelbėtojus ukmergiškius, pavyko rasti nedaug istorinių faktų. Gal laikas ištrynė žinias apie šiuos žmones? Vilties dar yra, nes renkant medžiagą paaiškėjo, kad kraštiečių – žydų gelbėtojų – būta daugiau. Visi gelbėtojai, atlikę šį darbą, turėtų būti žinomi. Pasaulio tautų teisuolio medalyje įrašyti žodžiai „Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėjai visą pasaulį“.

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotraukos