Sportininkės karjerą pradėjusi Sibire, išugdė ne vieną čempioną

Nijolė ČEPULIONYTĖ

Pabaisko seniūnijos Deltuvėlės kaime pas dukrą gyvenanti Lietuvos biatlono pradininkė, sporto meistrė, nusipelniusi trenerė Julija Stašelienė liepos 11-ąją minėjo 90 metų sukaktį. Su garbingu jubiliejumi fizinio auklėjimo dėstytoją, išugdžiusią ne vieną biatlono žvaigždę, sveikino jos mokiniai, draugai, artimieji.

J. Stašelienės (Unikauskaitės) gyvenimo aprašymas vargu ar tilptų į vieną knygą. Julijai ir jos šeimai teko išgyventi trėmimus į Sibirą, o vėliau, grįžusi į Lietuvą, ji tapo viena žinomiausių žiemos sporto trenerių. Moteris buvo ir 1991 metų sausio įvykių liudininke, o ginat Spaudos rūmus patyrė kontūziją.

Buvo toks laikotarpis, kai J. Stašelienė buvo vienintelė biatlono trenerė moteris ne tik Lietuvoje, bet ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje.

Specialistė padėjo žengti pirmuosius žingsnius pasaulio jaunimo čempionui Igoriui Gruzdevui, vėliau treniravo Marijaną Kačanovskį, tapusį Sovietų Sąjungos čempionu. Sportininkus trenerė ugdė ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o jos auklėtinis biatlonininkas ir slidininkas Liutauras Barila su Lietuvos rinktine 1998 ir 2002 metais dalyvavo žiemos olimpinėse žaidynėse.

„Mano kaip sportininkės karjera prasidėjo Sibire, o sporto meistre tapau 1961 metais, baigusi tuometį Pedagoginį institutą Vilniuje“, – kalbėjo legendinė žiemos sporto trenerė 2021 metais duodama interviu LRT televizijai.

Iš gimnazijos suolo – į Tomsko sritį

Pabaisko valsčiuje, Deltuvėlės kaime, septynių vaikų šeimoje gimusi Julija pasakojo: „Mėgau skaityti knygas ir ruošiausi stoti į žurnalistiką arba lietuvių kalbą ir literatūrą. Tėtis buvo ūkininkas ir turėjo 20 hektarų žemės, tad pakliuvome į tremtinių sąrašus. Mano tėvus su vienu iš vaikų ištrėmė 1948 metais, o mes, kiti vaikai, likome. Aš toliau gyvenau pas tetą ir dėdę tame pačiame kaime, tęsiau mokslus iki 11 klasės. Mokiausi anuomet pavyzdinėje Antano Smetonos gimnazijoje, vėliau ji buvo pavadinta mergaičių vidurine mokykla. Pamenu, kad eidama namo iš pamokų 1951 metų spalio 2 dieną pamačiau sunkvežimius, prikrautus ryšulių, tarp jų sėdėjo žmonės. Čia buvusi viena klasiokė pamojavo man ir šūktelėjo: „Julyte, mane veža.“

Pasirodo, ji buvo sąrašuose. O aš nepagalvojusi, kad ir manęs tas pats laukia, toliau sau ėjau sodybos link. Visiškai viena buvau ištremta – man buvo tik suėję 18 metų. Vyresnis brolis dar vijosi mane, norėdamas perduoti daiktų, bet prasilenkėme, nes traukinys nuvažiavo kita kryptimi, nei jis manė. Buvau ištremta į Tomsko sritį, dirbau miškuose…“

Likimą nulėmė pasislidinėjimai Igarkoje

Kaip pasakojo moteris, kai tik tremtyje gyvenančioms šeimoms buvo leista susijungti, ji skubiai paliko Tomską ir išvyko pas mamytę į Igarką. Dirbdama lentpjūvėje susipažino su būsimuoju vyru Henriku. Būtent jis ir pasiūlė merginai eiti slidinėti, nes turėjo dar vieną slidžių porą.

Julija darbuojasi Kansko statybose, 1954 m.

„Igarkoje buvo organizuojamos slidinėjimo varžybos ir pirmose užėmiau trečią vietą, taip pat turiu du nugalėtojos diplomus iš 1953-iaisiais vykusių varžybų. Tai metai, kai mirė Stalinas. Jei gerai pamenu, tai įvyko kovo 5 dieną“, – prisiminimais dalijosi Julija.

Šeima susitiko Krasnojarske

Kai Julijos tėvus ir brolį vežė į Sibirą, tėčiui Jonui Unikauskui su dar keliais tautiečiais Baltarusijos teritorijoje, prie Oršos miesto, pavyko pabėgti iš traukinio, kad grįžtų į namus, pas ten likusius vaikus. Tačiau šis planas nepavyko. Vyras už bandymą pabėgti buvo nuteistas trejiems metams kalėjimo Lietuvoje, o vėliau jam dar skyrė penkerius metus tremties Krasnojarsko srityje, Kansko mieste. Čia, pasak Julijos, 1953 metais atsikraustė ir visa šeima. Vėliau iš Igarkos atvyko ir jos vyras Henrikas.

„Dirbau statybose, po to įstojau į Krasnojarsko kūno kultūros technikumą, ten ir prasidėjo sportininkės karjera“, – pasakojo J. Stašelienė, kurią prieš keletą metų kalbino ir „Gimtosios žemės“ laikraštis.

J. Stašelienė Lietuvos aukštųjų mokyklų slidinėjimo varžybose 1959 m.

1957-iais Julija ir Henrikas puikiai baigė technikumą ir be egzaminų buvo priimti į Krasnojarsko pedagoginio instituto fizinio auklėjimo fakultetą.

Į Lietuvą Stašeliai grįžo 1958 metais.

Grįžusi į Lietuvą, baigė mokslus

Lietuvoje Julija su sutuoktiniu įsikūrė Vilniuje. „Kadangi institute Krasnojarske buvau baigusi vieną studijų kursą, mane priėmė į antrą tuometinio Pedagoginio instituto kursą. Šią aukštąją mokyklą 1961 metais baigiau su pagyrimu“, – sakė J. Stašelienė.

Julija ir toliau sportavo – 1961-aisiais devynių respublikų mače Kazachijos mieste Almatoje ji įvykdė sporto meistro normatyvą ir tapo pirmąja tokį lygį pasiekusia slidininke Lietuvoje.

J. Stašelienė dalyvavo 1962 ir 1966 metų Sovietų Sąjungos spartakiadose. Ypač gerai ji pasirodė pastarojoje, vykusioje Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas), kai iš visų mūsų sportininkų pasiekė geriausių rezultatų.

Be to, ji 12 kartų yra tapusi Lietuvos slidinėjimo čempione: 5 km, 10 km ir 4 × 5 km estafetės (1960, 1962, 1963, 1966 m.).

Slidininkės karjerą moteris baigė būdama 33-ejų.

Auklėtiniai trenerę vadino mama

1964-iais moteris įsidarbino trenere tuometinėje „Dinamo“ sporto draugijoje ir čia dirbo 25 metus, kol ši organizacija gyvavo. Treniravo slidininkus, nuo 1975-ųjų – biatlonininkus.

Paskutinį kartą kraštietė Lietuvos rinktinei vadovavo Tautų spartakiadoje 1982 metais.

J. Stašelienės auklėtiniai trenerę už akių vadino mama, mamyte, mūsų Julija. Kadangi „Dinamo“ buvo pusiau sukarinta draugija, kuriai priklausė vidaus reikalų, kariuomenės, netgi saugumo struktūros, trenerė buvo pažįstama su įtakingais pareigūnais. Tų ryšių dėka nė vienas jos auklėtinis nebuvo išsiųstas tarnauti už Lietuvos ribų. Kadangi tuo metu trūko maisto produktų, sportininkams dalijo talonus. Julija, matydama, kad kuris nors jos treniruojamas sportininkas gyvena skurdžiau, duodavo jam maisto talonų, nepasiturintiems padovanodavo slidininko reikmenų. Biatlonininkus, jiems baigus trasą, pasitikdavo su karšta arbata.

Kai „Dinamo“ draugiją uždarė, Julija iki 2001 metų dar dirbo „Sietyno“ sporto mokykloje.

Tuomet jai buvo 68-eri, moteris jautėsi kupina jėgų. Tad kai tais pačiais metais buvusi kolegė ir draugė, ištekėjusi už amerikiečio, pakvietė atvykti į Jungtines Amerikos Valstijas padirbėti, Julija nedvejodama sutiko. 2002-aisiais Čikagoje ji prižiūrėjo pagyvenusią moterį. Tuo metu JAV, Solt Leik Sityje, vyko žiemos olimpiada. Draugė nupirko bilietus, tad abi nuvyko ir stebėjo biatlonininkų varžybas.

Širdies balsas sugrąžino į gimtinę

J. Stašelienė – Tėvynės patriotė, žinanti, ką reiškia jos netekti. Todėl buvo viena Vilniuje besikuriančios konservatorių partijos narių.

Per 1991-ųjų įvykius, kai sausio 11 dieną per radiją paskelbė, jog desantininkai užpuolė ir užėmė Spaudos rūmus, Julija buvo viena pirmųjų, ten nuskubėjusių. Prisimindama tuos laikus ji sakė, jog vieno sovietų tanko vamzdį desantininkai atsuko tiesiai virš jos ir kitų susirinkusiųjų galvų, o nuaidėjus pirmajam šūviui ugninis kamuolys taip tvokstelėjo, kad moteris prarado sąmonę, suklupo. Kai atsipeikėjo, plyšo galva, negalėjo ištarti nė žodžio. Šio šūvio pasekmių ukmergiškė nepamiršo iki šiol, nes buvo sutrikdyta klausa.

2013 metais moteris apsigyveno Ukmergėje. Iš pradžių – bute Miškų gatvėje. Iš Vilniaus atsivežė dviratį, kad galėtų pasiekti gimtąją Deltuvėlę. Žiemos metu Julija išsitraukdavo slides ir sukdavo ratus netoli Pivonijos esančiame Lobų šile. Kasdien nučiuoždavo ne mažiau kaip dešimt kilometrų. O kai nebuvo sniego ar oro sąlygos neleido slidinėti, buvusi sportininkė imdavo į rankas šiaurietiško ėjimo lazdas ir – pirmyn. Net nepastebėjo, kaip prabėgo septyneri sveikos gyvensenos ir veiklos metai.

2020-iais J. Stašelienė, išgirdusi širdies balsą sugrįžti į Deltuvėlę prie Alkakalnio, apsigyveno tėviškėje ir pradėjo naują gyvenimo etapą. Kasdien matydama nuo jaunų dienų pažįstamą ir mielą gimtinės peizažą, prisimena artimuosius ir džiaugiasi gyvenimo pilnatve.

Nijolės PAŠKAUSKIENĖS ir J. STAŠELIENĖS šeimos albumo nuotraukos