„Ramstein“ kultūros rokenrolas

Vytautas ČESNAITIS

Almanacho „Eskizai“ redaktorius

 

Geriau vieną kartą išvysti

Geriau vieną kartą išvysti Berlyno rokerių „Ramstein“ (Rammstein) intelektualiąją šėlionę metalo garso ir vaizdo stiliuku, nei praleidus progą toliau gyventi įspūdžiais jų audio-video pynėje. Išties, susidaryti bendrą vaizdą, pasigėrėti grupės, aptarnaujančių specialistų kuriama muzikos, šviesos, pirotechnikos, lazerių, vaidybos šou dar ir dėlto verta, kad vokiečiai drauge su gerbėjais jo metu kuria ypatingą meno ir techninės sintezės kūrinį. Pulsuojantį draivą, įspūdingą vakarėlį, ką ten vakarėlį – grandiozą, 2023 metais tebevykstančio koncertinio turo, užbūrusio ir mus, ukmergiškius, gegužę Vilniaus Vingio parke, metu.

Be trikdžių nurūkus į sostinę, kuo laimingiausiai išvengus spūsčių Geležinio Vilko gatvėje, sklandžiai prašovus aplinkkeliu prie Vingio ir ten pakliuvus į srautus likus porai valandų iki renginio neapleido mintis: ar spėsime? Bet abejonės subliuško, kai sėkmingai privažiavę Vingio prieigas, įsitaisėme automobilių stovėjimo aikštelėje ir atsikvėpėme.

Šalutiniu asfaltuotu keliuku pėstute priartėjome prie įėjimo į koncertinę aikštę. Išvydę pagrindiniu keliu prie estrados ritmingai linguojantį didžiulį gerbėjų srautą, buvome sužavėti norinčiais pabūti susitikime su dievaičiais. Eisenoje girdėjosi įvairiausiomis kalbomis besišnekučiuojančių, skanduojančių grupės dainų žodžius ar Ramstein pavadinimą, geranoriškos šėlionės. Stebino vokiečių, suomių, estų, latvių, lenkų ir mūsiškių fanų, apsirengusių muzikantų propaguojamo įvaizdžio atributais – juodos spalvos drabužiais, šukuosenomis, kepurėmis, ženkliukais ir t. t. įvaizdis.

Personalizuotas patikrinimas pro įėjimą į Vingio parko aikštelę, paruošus bilietą ir dokumentą bei augantis paliekamų kuprinių kalnelis, gėrimų ir kitų draudžiamų įsinešti daiktų, rodė organizatorių pastangas suvaldyti ženkliai augančią gerbėjų minią Vingyje.

Uždaroje zonoje

Uždaroje zonoje, suskaidytoje į pagrindinę ir mini (fortepijoninei įžangai) pasirodymų aikšteles, apstatytoje keturiais apšvietimo ir pirotechnikos bokštais, ekranais, kad būtų galima matyti tiesioginį vaizdą scenose ir sekti įvykius iš įvairiausių kampų, dvelkė paslaptingumu, traukė prieškoncertiniai laukiamo įvykio įspūdžiai.

Vieni prisėdo ant vejos, kiti rikiavosi prie visą erdvę puslankiais juosiančių maisto ir gėrimų miestelio palapinių, treti stoviniavo eilėse prie atributikos parduotuvėlių ir t. t. Viso pasirodymo metu renginyje neteko išvysti susistumdymų, pagiežos ar piktų replikų. Sugužėjusi 40-ties tūkstančių gerbėjų minia laukė ir gyveno tuo neįprastu jausmu, kuris užburia, išlaisvina, ramina ir verčia įsijautus remiksuoti.

Jauni, pagyvenę, sėdintys neįgaliųjų vežimėliuose bendravo su artimaisiais, mylimaisiais, pasiryžusiais vieni kitiems nuskaidrinti reginį pasigėrėjimo ar nuostabos šūksniais, judesiais, bučiniais. Na, o ištikimiausieji (1,5 tūkst. grupės fanų) ir 9 tūkstančiai užsienio gerbėjų, susispietę prie scenos ar susėdę arčiau jos, kuo puikiausiai leido laiką laukdami dievaičių teatrališko pasirodymo.

Šiltas ir saulėtas vakaras būsimam šviesų ir pirotechnikos reginiui kiek trukdė, bet 20 val. (kaip ir buvo skelbta) uvertiūrą grupės „Ramstein“ metalo simfonijai ant atskiros pakylos pradėjo pianisčių Haloizės ir Katerinos duetas iš Prancūzijos „Abelard“. Savaime suprantama, jos atliko žinomų „Ramstein“ kūrinių aranžuotes, parodė meistriškumo lygį ir profesionalumą, iš susirinkusiųjų susilaukė audringų plojimų.

Pasirodymas truko lygiai valandą, kuomet blankstant saulėlydžiui, po savotiško perėjimo/pauzės pasigirdo garsėjančios fanų zonos ir kurtinančios visos publikos ovacijos. Skambant vokiečių kompozitoriaus Georgo Frydricho Hendelio melodijai, į scenos bokšto viršų pakilo grupės logotipas, nuo jo liftu nusileido grupės vokalistas Tilas Lindemanas, pasirodė kiti grupės nariai ir prasidėjo nepakartojamas šou.

Pirmieji vokiečių metalistų muzikos akordai

Pirmieji vokiečių metalistų muzikos akordai suveikė kaip magnetas, traukiantis prie scenos ir taip artėjusią publiką. Ji jau gyveno tvirtos melodikos taktų, gitarų pragrojimų, variacijų ir išskirtinio boso-baritono registro Tilo vokalu. Industrinio metalo stiliaus, užgimusio Rytų Vokietijoje 1989-aisiais griuvus Berlyno sienai, atmosfera, kuomet Berlyno pramoninių rajonų apsupty būrėsi pank roko ir metalo muzikos ištroškę „Ramsteinai“, 1994-aisiais pradėję karjerą, po metų išleidę debiutinį albumą „Širdgėla“ (Herzeleid).

Beveik tris dešimtmečius grojantys nepasikeitusia sudėtimi – Tilas Lindemanas (vokalas), Christianas Lorenzas (klavišiniai), Paulis Landersas ir Richardas Kruspė (gitaros), Oliveris Riedelis (bosinė), Christofas Šneideris (būgnai) – „Ramsteinai“ išleido 8 studijinius albumus. Paskutinis – „Laikas“ (Zeit) pasirodė pernai, 2022 m.

Kaip ir įprasta, industrinio metalo patrakėliai pasirodymą pradėjo kūriniu „Ramstein“, kuris kokybiškos aparatūros, aštrios gitarų ritmikos ir mušamųjų partijomis ne tik užvedė, bet ir užvaldė publiką. Lygiai kaip ir kiti vėliau skambėję hitai: „Tu turi“ (Du hast), „Radijas“ (Radio) „Užsienietis“ (Auslander), „Vokietija“ (Deutschland), kuriuos atliekant drauge su metalo dribsniais iš kolonėlių intensyvėjo pirotechnikos vaizdiniai. Viso nenusakomo įspūdžio priblokšta minia šūksniais reiškė simpatijas, trypčiojo, lingavo ir šoko pievelėje.

O kuomet muzikos ir telefoninių švieselių žavesyje skambėjo jausmingos lyrinės baladės – „Be tavęs“ (Ohne dich) ir „Laikas“ (Zeit), publika nuščiuvo, susimąstė, ausis kuteno ilgesinga ramybė ir lyrinis Lilo baritonas. Atmosfera, kurią po nežymios pertraukėlės pūste nupūtė naujų skeliančio metalo kūrinių algoritmai, džeržgiantis vokalas, ugnies, dūmų, sprogimų ir lazerių batalijos.

Vingio parke koncerto klausėsi 40-ties tūkstančių gerbėjų minia.

Tai man priminė senų laikų „Vienybę“, liejyklos cechą, kuriame atsidūręs buvau pritrenktas negirdėtų garsų ir nematytų vaizdinių chaoso. Karštis, dūmai, šūksniai, keiksmai, gaudesys liejosi kakofonijoje, kurią murzinais drabužiais vilkėję vienybiečiai perskrosdavo sėkmės šūksniais, žestais (ir nepadoriais), papildydami suvirinimo aparatų, autogenų melsvašviesėse apokaliptinį reginį-pragarą, iš kurio norėjosi čia pat bėgti.

Tačiau bėgti iš „Ramsteinų“ kuriamo pragaro Vingyje susirinkusi minia neketino, atvirkščiai – visame perimetre ošė, net ir likę prieigose į koncertinę estradą ištempę ausis būriavosi. Jie neturėjo laimės išvysti dievaičių šou, teatrinės bufonados charakterių, atitinkančių vienos ar kitos dainos temą, kurią vystė savitos filosofijos patrakėliai. Štai vokalisto T. Lindemano grubokoje aprangoje, aksesuaruose ir netgi šukuosenoje galėjai įžvelgti militaristinį įvaizdį. Klavišininko Ch. Lorenzo, gelsvu sintetiniu kostiumėliu žingsniavusiu scenoje bėgimo takeliu – akiniuotąjį stileivą.

Teatrališkumo buvo ir daugiau

Teatrališkumo buvo ir daugiau. Skambant dainai „Lėlė“ (Puppe), scenoje Lilo stumiamas riedėjo didelis vaikiškas vežimėlis su niekam nebereikalingos lėlės galva. Vokalistas stengėsi parodyti atstumtos, pasmerktos sudeginti ir išbarstytos konfeti pelenais lėlės egzistencijos beprasmiškumą.

Kūrinyje apie žmogėdrą „Mano dalis“ (Mein teil), vėlgi, dideliu peiliu mėsininką vaizdavęs T. Lindemanas puode su ugnies pliūpsniais vos neišvirė ten pakliuvusio, tačiau sugebėjusio išsiropšti Ch. Lorenzo sielos. Deja, to nebuvo įmanoma padaryti pasmerktiems tūnoti ir alinti save visą gyvenimą po žeme šachtininkams dainoje „Saulė“ (Sonne). Tiesa, saulės šviesos ir ugnies fejerverkų kūrinyje pakako, kaip ir šachtinių plaktukų kalimo, pasikartojančios muzikinės tirados.

Koncerto atsisveikinimo dainos „Adieu“ iškilmingi akordai nuskambėjo su širdgėla – niekas nesitikėjo, kad viskas kada nors baigsis. Tačiau baigėsi – grupės muzikantams tradiciškai priklaupus ant vieno kelio ir T. Lindemanui tarus padėkos žodžius.

Atsisveikinimas

Kai muzikantai liftu pakilo į pagrindinio scenos bokšto viršų, pasigirdo kurtinantis įspūdingo šou uždarymo sprogimas. Ekrane bėgo titrai, darbininkai skubėjo ardyti sceną, miniai patraukus prie išėjimų, buvo sunku vaduotis iš vokiečių metalo ir pirotechnikos apžavų.

Išjungus prožektorius Vingyje skendėjo tamsa, gerbėjai skirstėsi kas į dešinę, kas į kairę, o kas lingavo tiesiai. Pėdinome ir mes – susimastę, nuleidę galvas, dalindamiesi įspūdžiais, kaip ir visa, visa šaunioji ramsteinų kultūros roko kompanija.

Naktinės Ukmergės gatvių šviesose šmėžavo šventinė turbulencija, akį rėžiantys, fotošopinių spalvų plakatai su juodos ir kitų nebūdingų spalvų Ukmergės herbo atributais – rožėmis, veršiais, širdimis – niekaip tapatybės neatrandančiu miestu.