Laiškuose likęs Gyvenimas

GEDULO IR VILTIES DIENAI

Trumputė skaudi biografija, užrašyta keliomis eilutėmis

Janė Taukytė, Pusnės septynmetės mokyklos mokytoja, gimė 1929 m. liepos 31 d. Ukmergės apskrities Želvos valsčiaus Bendrojos kaime (šalia Želvos) valstiečių šeimoje. 1951 metų birželį baigė mokyklą su pirmąja abiturientų laida. Tų pačių metų rugsėjo 1-ąją pradėjo mokytojos darbą Pusnėje.

Mylinti vaikus, jautri, apdovanota talentu kurti eiles, nuolat apsupta draugų ir bičiulių, visų mylima. Tokia ji buvo ir liko artimųjų bei ją pažinojusių prisiminimuose. Gerumu, nuoširdumu, mokėjimu džiaugtis gyvenimo šviesiomis spalvomis dvelkia jos laiškai, rašyti iš tolimo krašto bičiuliams. Kiekviename iš jų – ir begalinis skausmas, ir kančia dėl nepelnytos bausmės, ir viltis sugrįžti į ,,žemę mano numylėtą”.

1952 metais J. Taukytė pažįstamo žmogaus buvo išduota už rusų valdžiai nepalankias eiles, už rūsčius teisybę sakančius žodžius laiške pusseserei į Argentiną, už paslėptą tautinę vėliavą…

1952-iais Vilniuje teista ir pasmerkta žiauriam likimui – ilgus metus kalėti lageryje. Svajotos laisvės nesulaukė – žuvo po riedančio vagono ratais darbo vietoje. Jos mirtis buvo netikėta ir žiauri. Mokytojai tebuvo 23-eji.

Laikas neištrynė jos pėdsakų – tragiško likimo būtis liko laiškuose artimiesiems, mylimam berneliui, bičiuliams… Kai kurie iš jų tapo ,,įkalčiais“ rūsčiam pasmerkimui, kitus saugojo Janę mylėję žmonės. Viena iš jų – šviesios Atminties Bikonių kaimo gyventoja Leonora Kriaučiūnienė. Ji brangino ir saugojo savo bičiulės Janės laiškus, rašytus 1953 m. Omsko lageryje. Brolis Bronius Taukis (gyvena Deltuvoje), saugantis sesės archyvą ir dvi bylas su ,,kaltinamąja medžiaga”, šeimos kapo antkapyje Želvos šventoriaus kapinėse parinko mylimai sesei Bernardo Brazdžionio žodžius ,,Akis užmerkiau, bet ne čia“… Ten, Omske, prie Irtyšiaus upės, jos kapo nėra.

J. Taukytės klasės bičiulė Vanda Kinderytė–Budrienė savo draugės atminimui skyrė romaną ,,Vėtrungė” (2006 m.). Pluoštelį mokytojos laiškų, 1953 m. rašytų jos mamai Leonorai, išsaugojo ir Želvos gimnazijos muziejui dovanojo Vida Kriaučiūnaitė.

 

Skausmo, ilgesio ir nevilties laiškų ištraukos

Iš laiško į Argentiną pusseserei Stasei

,,…mes gyvename taip, kaip paukštelis pakliuvęs į narvą: blaškosi į visas puses, norėdamas išsilaisvinti, taip ir mes blaškomės ir kankinamės tame narve…

Šiaip visus žmones varo į kolchozus, o ten gyvenimas kaip senovėje kokių baudžiauninkų. Turtą visą atima, ir eik, kur nori…

Bet mes dar tikimės nušviečiant saulei. Dabar yra pražuvusi ne tik Lietuva, bet ir visas Pabaltijys, ir tiesia kitoms valstybėms pagalbos rankas, ir šaukiasi, kad jas išvaduotų iš šio penkiakampių žvaigždžių krašto, iš komunizmo. Neįsileiskite komunizmo, daužykite komunistus, kad nepridygtų jų kaip grybų po lietaus. Mes, kad pajėgtume ir kad kas duotų kokią paramą, išdaužytume visas penkiakampes ir nuskeltume visiems komunistams galvas. Komunizmas geria kiekvieno žmogaus kraują kaip dėlė…“

Bendroji, 1949 m.

 

„Vakarais ten skamba dainos,/ir armonika verkia taip gailiai,/man gyvenimas ir laimė mainos,/norėčiau sugrįžti dar kartą tenai!..

…Taip praeityje liko tos laimingos ir džiaugsmo kupinos dienos. Kaip sapnas prabėgo graži žieduota vasara, kurią labai mažai mačiau. Man gaila praeities laikų, kur buvo miela ir brangu…

Labai pasiilgau savo kaimo, tų takelių, kuriais vaikštinėjau ir kuriuos mindžiojau nuo vaikystės dienų…

Dirbu prie Irtyšiaus upės pakrantės. Kai užlipam ant ledo, matosi priemiestis ir fabrikų kaminai, pakrantėje stūkso įšalę garlaiviai. Aplinkui labai gražūs vaizdai, bet jie ne man, manęs visai nevilioja. Pažvelgusi į juos matau Lietuvą, jos gamtovaizdžius, visą savo tėviškę, kurią šiandieną taip pat puošia balto sniego patalas…”

 Omskas, 1953 m. sausis

 

,,Prisimenu dažnai aš laisvę/ kaip teka saulė kruvina,/ beržai prie kelio kur pasvirę,/ten mano žemė LIETUVA…“

 Lyg per sapną prisimenu brangius tėviškės laukus, kur šiandieną gal viskas alsuoja pavasariu… Ten rymo prie kelio pabalę beržai, kada rytmetį miglos kyla ant aukštų kalvų… Skaisčios saulutės spindulėliai gal tirpdo sniegą, greit subanguos putotas Želvelės upeliukas…

 Aš gyvenu paprastai, dirbu įprastą darbą… Žinai, prie statybų. Taisome ir statome naujus tiltus. Vežiojam lentas, tašome jas, kalam ir panašiai. Kirvis ir pjūklas – mylimiausi jaunystės draugai. Laiką leidžiam vidutiniškai, dažnai pajuokaujam, bet kada prisimenam praeitį – skaudu! Poilsio dienas leidžiame paprastai, nors jų mažai taikosi. Tada ilgiau pamiegame, vėliau atsikėlę užsrėbiame ,,buzos“, vieną kitą žodį, ir praeina diena.”

Omskas, 1953 m. kovas

 

,,…Ten liko žemė mano numylėta,/gimtieji tėviškės laukai,/ jaunystė – meilė pažadėta,/tėveliai, mylimi draugai…

Penktadienis. Vakar ir šiandien be galo laimingos dienos. Per šiuos du vakarus gavau net aštuonis laiškus. Iš namų, Molės, Aldonos ir kitų. Taip po visų dienos darbų, viską metusi į šalį, sėdžiu ant narų, pasidėjusi pagalvę, ant jos stiklą ir susilenkusi rašau. Žinoma, labai nepatogu, bet kai tokie ,,baldai“, reikia taikytis. Štai taip nusigyvenau. Žinoma, rašau, o mintys apie namus ir Jus klajoja, mainosi galvoje.

Mūsų gyvenimas labai neįdomus. Darbai sekasi neblogai, dirbam beveik visos lietuvaitės vienoje vietoje. Pasikalbam apie praeitį, dabartį ir ateitį. Užlipam aukštai ant ,,štapelių“ ir laipiojam kaip kokie ,,tarzanai“. Diena prabėga greit, laukiam nakties poilsio, o išeiginių nedaug, vis norisi miego… Nepailsim, dirbam kaip kokie jaučiai…”

Omskas, 1953 m. vasaris

Paruošta pagal Želvos gimnazijos muziejaus tremties archyvo medžiagą