Bibliotekos darbuotojų kolektyvas ir jo pokyčiai 1950–1990 metais

SKIRIAMA VLADO ŠLAITO VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS ŠIMTMEČIO JUBILIEJUI (1922–2022)

Sigita ASTIKIENĖ

Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Bibliografijos-kraštotyros skyriaus vedėja

Nuo 1950-ųjų metų suintensyvėjo Ukmergės viešosios bibliotekos veikla, bet atsirado iššūkių, susijusių su naujų darbuotojų įdarbinimu, mokymu bei socializacija. Tekdavo įveikti darbuotojų kaitos, kvalifikuotų specialistų trūkumo problemas, tačiau pamažu formavosi pastovus kolektyvas, bibliotekininkai dalyvaudavo mokymuose, organizuodavo šventes, o už gerą darbą būdavo įvertinami ir apdovanojami. Šiuo laikotarpiu bibliotekos darbuotojai tobulino profesines žinias, atsirado kolektyvo tradicijų, stiprėjo rajono bibliotekininkų bendruomenė.

 

Bibliotekininkų mokymai

Visi nauji bibliotekos darbuotojai įprastai dešimt dienų skirdavo mokymuisi Ukmergės bei Širvintų bibliotekose. Buvo organizuojami trijų dienų mokymai kultūros ir švietimo įstaigų darbuotojams. Be to, būdavo siūloma mokytis bib-liotekininkystės Kultūros-švietimo technikume arba universitete. Nuo 1950-ųjų metų Ukmergės bibliotekai metodinę paramą ėmė teikti Vilniaus sritinė biblioteka (dabar – Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka), todėl pradėti organizuoti įvairūs seminarai, kursai, pasitarimai.

1952–1953 metais, kai į rajoną atvyko dirbti pirmieji bibliotekininkai specialistai, buvo pradėti organizuoti seminarai, kuriais siekta kaimo bibliotekoms suteikti įvairiapusišką pagalbą. Kaimai labai stokojo bibliotekininko išsilavinimą turinčių specialistų, todėl rajoninės bibliotekos darbuotojai nuolat vykdavo į kaimus. Per metus vieną ar du kartus įprastai būdavo aplankomos visos rajono bibliotekos. Biblioteka savo transporto neturėjo, todėl darbuotojai važiuodavo dviračiais, kolūkio sunkvežimiais, tekdavo eiti ir pėsčiomis. 1967 metais bibliotekoje atsiradus metodininko etatui, pradėta organizuoti dar daugiau seminarų, išvykų į kaimo bibliotekas, pradėtos ruošti metodinės rekomendacijos.

Visiems rajoninės bibliotekos darbuotojams, išskyrus bibliotekos vedėją, metodininką ir vaikų bibliotekos vedėją, buvo paskirstytos kaimo bibliotekos, už kurias jie buvo atsakingi ir turėjo rūpintis jų darbu, pakonsultuoti iškilus įvairiems klausimams.

Nuo 1955 metų pradėti rengti bibliotekininkų kursai pačioje Ukmergės bibliotekoje. Pirmuosius kursus, trukusius vienerius metus, baigė 6 merginos, kurios ir įsidarbino kaimo bibliotekose. 1964 metais bibliotekininkystės mokėsi 17 bibliotekininkų (24 proc. visų darbuotojų). Tais metais rajono bibliotekose dirbo du specialistai su aukštuoju bibliotekiniu išsilavinimu, 15 su viduriniu bibliotekiniu, 39 – su bendru viduriniu (iš jų 10 buvo baigę metinę bei 6 mėnesių bibliotekinę mokinystę) ir 15 – su nebaigtu viduriniu išsilavinimu.

Metų trukmės bibliotekininkų kursų lankytojai, 1955 m.

Nors iš pradžių metodinį darbą dirbo beveik visi bibliotekos darbuotojai, vėliau tuo užsiėmė tik tie, kurie turėjo ilgesnį kaip vienerių metų darbo stažą. Vienokia ar kitokia forma mokymai bibliotekininkams buvo organizuojami visą laiką.

Kolektyvo plėtra

1953 metų rudenį bibliotekos vedėju buvo paskirtas Vilniaus kultūros technikumą baigęs Kazimieras Mickus, dirbęs čia iki 1970 metų. Šiuo laikotarpiu bibliotekoje dirbo keturi, tačiau po kelerių metų čia jau darbavosi vienuolika darbuotojų. Galima pažymėti, kad Ukmergės biblioteka buvo pirmoji rajoninė biblioteka, kurioje, išaugus knygų fondui, buvo įsteigtas Abonemento vedėjo etatas.

XX a. 6–7 dešimtmečiais bibliotekai buvo būdinga didelė darbuotojų kaita. Kartais per vienerius metus pasikeisdavo iki 20 bibliotekininkų. Dauguma jų – kaimuose. Darbą jie palikdavo dėl įvairiausių priežasčių: gyvenamosios vietos pakeitimo, išvykimo mokytis, geresnio darbo pasiūlymo, nepatinkančio ar per sunkaus darbo. Nuolatinė darbuotojų kaita bibliotekoje buvo pakankamai didelė problema, nes buvo sudėtinga rasti tinkamų darbuotojų, o kol vykdavo paieškos, kaimo bibliotekos būdavo uždaromos ir negalėdavo priimti lankytojų. Sprendžiant didelio darbo krūvio, nedidelio atlygio už jį problemas, bibliotekos vadovai stengėsi mažinti darbų apimtį, neskirti papildomų darbų.

1970 metais Ukmergės rajoninėje bibliotekoje pasikeitė 5 darbuotojai: vedėjas, metodininkė, kilnojamojo fondo vedėja ir du Abonemento darbuotojai. Pasikeitė darbuotoja ir Užupio bibliotekoje. Tokia situacija sunkino bibliotekos darbą, dar labiau sumažėjo specialistų su aukštuoju išsilavinimu, kaskart būdavo vis sunkiau rasti naujų darbuotojų. 1970 metais, iš darbo išėjus bibliotekos vedėjui K. Mickui, jai vadovauti ėmė Margarita Rokienė, iki tol dirbusi metodininke. Nuo šio laikotarpio po truputį daugėjo darbuotojų, kurie bibliotekoje išdirbo ne vieną dešimtmetį, buvo įgiję aukštąjį išsilavinimą ir bibliotekininko specialybę. Bibliotekoje būdavo rengiama daugiau įvairių švenčių, vėliau tapusių tradicinėmis. Plečiantis teikiamoms paslaugoms, keitėsi bibliotekos struktūra – buvo sudaryti penki skyriai – visa tai skatino bendruomeniškumą, kolektyvo sutelktumą bendroms veikloms.

Bibliotekos kolektyvas su praktikantėmis, pirmas iš dešinės – bibliotekos vedėjas K. Mickus.

1987 metais M. Rokienei pakeitus darbą, bibliotekos direktore tapo Vaikų literatūros skyriaus vedėja Valerija Židonienė. 1991 metais įkurtas Lietuvos bibliotekininkų draugijos Ukmergės skyrius, taip pat padėjęs telkti bibliotekininkus bendroms veikloms.

Bendruomenės apdovanojimai ir šventės

Bibliotekos darbuotojai organizavo kultūrines veiklas ir renginius, dalyvaudavo respublikiniuose bibliotekininkų konkursuose, todėl ne kartą yra gavę Kultūros ministerijos padėkų, įvairių apdovanojimų. XX a. 8–9 dešimtmetyje buvo populiarūs apdovanojimai, kuriuos inicijuodavo Ukmergės kultūros skyrius bei pati biblioteka. Už gerus darbo rezultatus dažnai apdovanodavo ir kaimo bibliotekas. Geriausioms būdavo suteikiamas „Puikiai dirbančios bibliotekos vardas“, o bibliotekininkui – „Puikiai dirbančio kultūros švietimo darbuotojo vardas“. 1982 m. Jaunųjų specialistų tarybos prašymu buvo įsteigtas naujas vadinamasis pereinamasis prizas „Geriausiai dirbančiam jaunajam specialistui“. Bibliotekos darbuotojai tokiems jauniesiems specialistams vienu metu buvo sugalvoję įteikti suvenyrus – medinius viščiukus ant ilgų kojų, taip pabrėždami simbolišką jaunuolių įsiliejimą į darbo kolektyvą.

„Kultūrinio darbo veterano“ medaliais buvo apdovanojami rajono kultūros darbuotojai, nepriekaištingai išdirbę ne mažiau kaip 20 metų. Tokie medaliai buvo įteikiami kartą per metus – per profsąjungos ataskaitinį susirinkimą. Darbuotojai, apdovanoti šiuo medaliu, būdavo įrašomi į socialistinio lenktyniavimo dienoraštį, užrašomi jų atsiminimai, eksponuojamos nuotraukos. Nors impulsą šiems apdovanojimams suteikdavo sovietinė santvarka ir jos reikalavimai, bibliotekininkai džiaugėsi proga susiburti kartu, pabendrauti, pamatyti kitose rajono vietovėse dirbančius kolegas.

Rajono bibliotekininkai nuo pat XX a. 6-ojo dešimtmečio dalyvaudavo bendruose seminaruose su kultūros centrų darbuotojais, muziejininkais. Čia darbuotojai gilindavo profesines žinias, dalindavosi patirtimi, gaudavo patarimų, kaip organizuoti renginius, kokias temas jiems rinktis. Aptarus darbo reikalus, laukdavo įvairios pramogos, renginiai patiems kultūros darbuotojams. Kiekvienas dalyvis būdavo įtraukiamas į meno saviveiklą, sporto varžybas, kitokias atrakcijas.

Tokiuose seminaruose dalyvaudavo ir rajono Kultūros skyriaus vadovai, kurie rūpindavosi profesiniais, ūkiniais bei kitais savo darbuotojų klausimais. Seminarai neretai vykdavo gamtoje, pasirinkus kurią nors gražią rajono vietovę, kultūros darbuotojai įsikurdavo su šeimomis palapinėse. Jie drauge spręsdavo įvairius darbo klausimus, o vakarais vykdavo koncertai, žaidimai, sporto varžybos.

Nuotraukos iš Vlado Šlaito viešosios bibliotekos archyvo

Mus remia: