Birutė ir Algimantas Tėveliai šešiasdešimt metų žengia bendru gyvenimo keliu.

Naujausi, Žmonės

Svarbiausia – mylėti ir suprasti šalia esantį žmogų

Genovaitė KAZIELIENĖ

Birželio 17-oji Birutei ir Algimantui Tėveliams buvo neeilinė – prieš 60 metų jaunuoliai sumainė aukso žiedus. Deimantinių vestuvių proga juos sveikino vaikai, anūkai, proanūkiai, giminaičiai ir draugai.

 

Gimė skirtinguose kraštuose

Su Birute ir Algimantu kalbėjomės likus kelioms dienoms iki deimantinės sukakties, jų sodyboje Deltuvos seniūnijoje, Bartkuškių kaime. Čia sutuoktiniai leidžia vasaras, o rudeniop grįžta į butą, esantį Dukstynos mikrorajone.

Prisimindami pradžią, B. ir A. Tėveliai pasakoja, kad jie gimė skirtinguose Lietuvos kampeliuose. Algimantas kilęs iš Zanavykų krašto, augo stambaus ūkininko šeimoje kartu su trimis broliais ir seserimi. „1952 metais geri kaimynai įspėjo šeimą, kad ruošiamasi ją ištremti. Tėvai, palikę visą ūkį, pasiėmę tik vaikus ir seną močiutę, iškeliavo, kur saugiau. Gyvenamąsias vietas teko keisti kelis kartus“, – kalba A. Tėvelis.

Kaip ir kiti vaikinai, Algimantas buvo pašauktas tarnauti armijoje, o grįžęs labai norėjo mokytis. Todėl 1957 metais įstojo į Kauno politechnikumą.

Čia jau studijavo Ukmergėje gimusi, Molėtuose augusi Birutė Židonytė. Jos tėvai – Lietuvos patriotai, savo atžalas pavadinę didžiųjų kunigaikščių vardais – mergina turėjo brolius Kęstutį ir Gediminą…

„Kantriai ir švelniai augino sau žmoną“

Nors praėjo daugiau kaip pusšimtis metų, abu nepamiršo ir pirmųjų pažinties akimirkų: „Vieną kartą Algimanto grupės vadovė pažadėjo mane supažindinti su nuostabiu vyru. Jį pristatė taip – Algimantas Tėvelis. Labai nustebau, kad ši puiki dėstytoja taip gali pravardžiuoti jaunuolį. Tik pamačiusi jo nuotrauką „Garbės lentoje“ ir parašą supratau, kad vaikino pavardė yra Tėvelis“, – šypsosi pašnekovė.

Birutė į technikumą mokytis įstojo baigusi septynias mokyklos klases, būdama šešiolikos. Algimantas – gerokai vyresnis. „Trejus metus truko graži draugystė, jis kantriai ir labai švelniai augino sau žmoną“, – neslepia šypsenos Birutė.

Ji metais anksčiau baigė politechnikumą, reikėjo rinktis paskyrimo vietą. Tada Algimantas ir pasiūlė susituokti. Mergina visada svajojo turėti darnią šeimą ir kelis vaikus, tad pasakė „taip“. 1961 metų birželio 17 dieną jie Kaune sumainė aukso žiedus.

Tuo laikmečiu buvo pripažįstama tik civilinė santuoka, bažnyčioje sakramentai dažnai būdavo priimami paslapčia. Taip pasielgė ir šie jaunavedžiai – kadangi turėjo draugą, kilusį iš Šakių rajono Slavikų kaimo, jis ir pakvietė ten nuvykti. „Sėdome į sunkvežimį ir nuvažiavome, o vakare, po bulviakasio, bažnyčioje, stebint tam draugui ir zakristijonui, įteisinome bažnytinę santuoką. Tokie buvo laikai, mus sutuokęs klebonas net nepadarė įrašo knygoje. Tik išrašė pažymėjimą ir padavė jį įdėjęs į voką. Šį dokumentą saugome iki šiolei… Kai po penkiasdešimties metų bažnyčioje atnaujinome santuokos įžadus, tas pažymėjimas galiojo“, – dalijasi prisiminimais sutuoktiniai.

Birutė ir Algimantas vestuvių dieną.

Gyvenimo pradžioje – geležinė lova ir lagaminėlis su drabužiais

Gavę paskyrimus į Ukmergę – Birutė į tuometinę Butų ūkio valdybą vyriausiąja inžiniere, Algimantas – į baigiamą statyti „Vienybės“ gamyklą technologu, jaunavedžiai pradėjo bendrą gyvenimą.

Abu buvo neturtingi, tik baigę mokslus studentai. Birutei, kaip jaunajai specialistei, buvusioje Darbininkų (dabar – Bažnyčios) gatvėje mediniame name skirtas vieno kambario butelis be patogumų – ir tualetas, ir vanduo buvo lauke. Visas jaunavedžių turtas – geležinė lova ir lagaminėlis su drabužiais.

Gimus sūnums Sauliui, po to – Gytautui, juos auginti nebuvo lengva: „Dirbome atsakingus darbus. Be to, tada motinystės atostogos truko tik du su puse mėnesio. Vaikai dažnai sirgo, apie aukles ar padėjėjas nebuvo nė kalbos. Teko derinti darbus ir vaikų priežiūrą. Abu sūnūs lankė vaikų lopšelius-darželius.“

Vėliau jau Algimantas, kaip jaunasis specialistas, gavo trijų kambarių butą Dukstynos mikrorajone, kurį šeima iškeitė tame pačiame mikrorajone į keturių kambarių butą.

Vienintelė moteris Lietuvoje, vadovavusi tokiai statybinei organizacijai

B. ir A. Tėveliai buvo stropūs, pareigingi, tad kilo karjeros laiptais. „Supratome, kad mums trūksta žinių. Todėl 1967 metais įstojome mokytis į Vilniaus universitetą – abu studijavome ekonomiką. Vienas kitam padėdami baigėme mokslus“, – teigia pašnekovai.

A. Tėvelis, „Vienybės“ gamykloje pradėjęs darbą technologu, po to buvo paskirtas gamybos cecho viršininku, vėliau tapo direktoriaus pavaduotoju.

Birutė kurį laiką dar dirbo tuometiniame Komunalinio projektavimo institute, po to įsidarbino inžiniere statybinėje organizacijoje – tuometinėje Kilnojamoje mechanizuotoje montavimo kolonoje (KMMK). Tapusi šios vyriausiąja inžiniere, B. Tėvelienė buvo vienintelė moteris Lietuvoje, ėjusi tokias pareigas šioje respublikinėje įmonėje: „Buvau atsakinga už techninius darbus – šildymo, vėdinimo, kanalizacijos, elektros sistemų montavimą. Juos atlikome Anykščiuose, Kaišiadoryse, Vievyje, Elektrėnuose, kituose rajonuose.“

1986 metais ji paskirta rajono Vykdomojo komiteto Plano komisijos pirmininke.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šeima ėmėsi verslų.

Džiaugiasi vaikais, anūkais ir proanūkiais

Dabar sutuoktiniai džiaugiasi užtarnautu poilsiu. Ir didžiule savo šeima. Abu sūnūs baigė inžinerinius mokslus universitetuose, vedė savo išrinktąsias. Saulius su žmona Ingrida susilaukė dukters Agnės, sūnaus Jokūbo. Gytautas su Vida augino Justiną ir Kotryną.

Agnė seneliams jau padovanojo proanūkius Motiejų ir Agotą.

„Kaip dukras mylime marčias Vidą ir Ingridą, o anūkus – kaip ir visos močiutės. Tuo labiau, kad sūnums visada trūko laiko…“ – neslepia moteris.

Birutės ir Algimanto proanūkiai mokosi Dukstynos pagrindinėje mokykloje, tad po pamokų visada užsuka pas juos. „Su Motiejumi ir Agota baigėme antrą pradžios mokyklą – kartu pažinome raideles ir skaičiukus“, – juokauja proseneliai.

Su vaikais, anūkais ir proanūkiais.

Ąžuolai žaliuoja Lietuvos garbei

Namai Bartkuškiuose tapo bendra visos šeimos pasibuvimo vieta. Beveik kiekvieną savaitgalį čia lankosi vaikai, anūkai.

Puikiai sutvarkytoje, gausioje žalumos sodyboje veši ir keliolika ąžuolų. „1989 metais, vasario 16-ąją, visoje Lietuvoje buvo sodinami ąžuolai. Mūsų šeima taip pat prisijungė prie šios iniciatyvos – nuvažiavę į Dukstynos šilą išsikasėme dešimt medelių ir juos pasodinome“, – pasakoja ukmergiškiai.

Taip pat Algimanto pastangomis atgabentas akmuo, ant kurio iškaltas užrašas: „Čia pasodinti ąžuolai atgimstančiai Lietuvai 1989 02 16“ . Vyriškis viliasi: „Kai mūsų jau nebus, galbūt proanūkiai savo vaikams parodys…“

Dar keturi ąžuoliukai – keturių kartų simbolis, įleido šaknis per Algimanto tėvelių giminės suvažiavimą.

Didelių iškilmių neplanuoja

Prieš dešimtį metų Birutė ir Algimantas Taujėnų dvare gausiame būryje atšventė auksinį vedybų jubiliejų. Tada sutuoktiniai gavo artimųjų dovaną – savaitės išvyką į Paryžių. Ten praleido puikias dienas.

Artimųjų dovana auksiniam vedybų jubiliejui – viešnagė Paryžiuje.

Šįkart didelių iškilmių neplanuoja. Nors labai ir nesiskundžia sveikata, bet vis tiek metai daro savo, be to, ir pandemija neskatina didelių renginių. „Susirinksime savi, pabūsime, pabendrausime“, – sako B. ir A. Tėveliai.

„Vienas kitą mylime vis stipriau ir stipriau…“

60 metų – labai ilgas laiko tarpas. Gyvenimas pateikia įvairių nemalonių siurprizų, išbandymų, kuriuos pakelia ne visos poros. Ar nebuvo kilę didelių audrų jų gyvenime? Prieš atsakydami, Birutė ir Algimantas pažvelgia vienas į kitą: „Mes visada nuoširdžiai, kantriai mylėjome vienas kitą, gerbdami savo ir antros pusės išsakytas mintis. Nuo pat pirmos dienos visais klausimais tariamės, o pinigai – vienoje, bendroje, piniginėje… Kiek kuris gavo, tas padėjo, kiek kuriam reikėjo, tiek tas pasiėmė. Visuose gyvenimo vingiuose stengėmės palaikyti vienas kitą, o ne užkrauti naštą ant sutuoktinio pečių. Gal todėl mūsų namuose niekada nedužo lėkštės…“

Jų bendro gyvenimo sėkmės formulė tokia: „Svarbiausia – mylėti ir suprasti šalia esantį žmogų.“ Sutuoktiniai prisipažįsta: „Atrodo, kad kiekvieną dieną brandžia meile vienas kitą mylime vis stipriau ir stipriau…“

AUTORĖS ir asmeninio archyvo nuotraukos

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Vilma Retienė :
    Puikus straipsnis apie puikius žmones.
Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas