Griauti partizanų vadui pastatyto paminklo neskubės

Loreta EŽERSKYTĖ

Rajono savivaldybę pasiekė merui Rolandui Janickui adresuotas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio pasirašytas raštas. Jo autorius rekomenduoja iš Ukmergės miesto ribų iškelti Juozui Krikštaponiui atminti skirtą paminklinį akmenį.

Šis klausimas į viešumą pirmą kartą iškeltas bene 2015-ųjų liepą, kai kelios visuomeninės organizacijos Ukmergėje surengė pilietinę akciją. Nuo to laiko rajono vadovus pasiekė ne vienas toks „rekomendacinio pobūdžio“ raštas. Tačiau Vyčio apygardos partizanų vadui J. Krikštaponiui atminti pastatytas paminklas tebestovi.

Paminklas kelia diskusijas

„Kreipiuosi į jus dėl Ukmergėje esančio paminklinio akmens, skirto Juozui Krikštaponiui, kuris kelia diskusijas Lietuvos visuomenėje ir tarptautinėje bendruomenėje. Neneigiant J. Krikštaponio, kaip Lietuvos laisvės kovotojo priešinantis SSSR okupacijai, nuopelnų, autoritetingų Lietuvos ir tarptautinių istorikų tyrimai pateikia aiškių įrodymų, kad jis, būdamas 2-ojo Tautinio darbo apsaugos bataliono 2-osios kuopos vadu, asmeniškai prisidėjo prie nacistinės Vokietijos organizuoto civilių asmenų, daugiausia žydų tautybės, žudymo. Atsižvelgiant į paminėtus faktus manytume, kad geriausias sprendimas būtų paminklinį akmenį J. Krikštaponiui atminti iškelti iš Ukmergės miesto ribų“, – teigiama užsienio reikalų ministro atsiųstame rašte.

„Tai – ne savivaldos lygmens klausimas“

Rajono savivaldybės meras R. Janickas patikino, kad paminklinio akmens iškelti neketinama. Tokią poziciją savivaldybė išdėstė ir Vyriausybės kanceliarijai adresuotame rašte.

„Tai yra valstybinio lygmens klausimas ir spręsti jį turi ne savivaldybė, o Vyriausybė ir Seimas. Šiuo atveju nepakanka rekomendacijų – būtinas teisinis įvertinimas. J. Krikštaponiui yra skirti valstybiniai apdovanojimai, jam 1997 metais suteiktas Kario savanorio teisinis statusas. Jie nėra atimti. Prokuratūra yra pareiškusi, kad nėra pakankamai įrodymų dėl mūsų kraštiečio galimo dalyvavimo holokauste. Nuomonių yra įvairių. Savivalda negali imtis teisėjo vaidmens. Gyvename teisinėje valstybėje ir negalime daryti to, kas mums nėra deleguota. Kita vertus, šiandieniniame gyvenime pakanka įvairių įtampų. Jei vietos valdžia imtųsi griauti partizanams pastatytus paminklus, tik sukiršintume žmones…“ – situaciją komentavo meras.

Akmuo buvo pastatytas už surinktas lėšas

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialo pirmininkė Aldona Kalesnikienė teigė, kad merą pasiekęs raštas šios visuomeninės organizacijos nariams – tremtiniams ir politiniams kaliniams – sukėlė nerimą.

„Mes vieningai pasisakome prieš paminklinio akmens, kuriuo įamžintas pirmojo Vyčio apygardos partizanų vado atminimas, iškėlimą. Mums skaudu, kad kėsinamasi į paminklą, kuris 1996 metais buvo pastatytas už įvairių organizacijų, pavienių žmonių, tarp jų ir mūsų kraštiečio monsinjoro Alfonso Svarinsko, paaukotas lėšas“, – sakė pirmininkė.

Paminklo pašventinimo metu linkėta, kad pro jį eidami partizanų vado atminimui kiekvienas vyras nukeltų kepurę, o moteris sukalbėtų maldelę.

1912 metais Užulėnio kaime gimęs kapitonas J. Krikštaponis, prezidento Antano Smetonos sesers sūnus, vadovavo Vyčio apygardos partizanams. 1945 metų sausį Lėno miške įsikūrusį štabą apsupo NKVD pajėgos. Vadas ir dar 18 vyrų žuvo. 1996 metais partizanų žūties vietoje buvo pastatytas medinis kryžius. Tais pačiais metais kapitono J. Krikštaponio vardu pavadinta aikštė Ukmergėje, apygardos vado atminimui joje spalį atidengtas paminklinis akmuo.

Surengta pilietinė akcija

Kalbos, kad reikėtų panaikinti ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai kovoje žuvusio Lietuvos partizanų Vyčio apygardos vado J. Krikštaponio atminimo ženklus – atimti Kario savanorio statusą, iškelti Ukmergėje jam pastatytą paminklą, kovotoją pasmerkti kaip nacistinį karo nusikaltėlį, pasigirdo 2014 metais. Pirmieji apie mažai žinomus J. Krikštaponio gyvenimo faktus, kurie neva surinkti iš archyvinių dokumentų, publikacijų, neskelbtų šaltinių, prabilo asociacijos „Lietuva be nacizmo“ nariai. Jie kreipėsi į savivaldybę, reikalaudami pervardinti J. Krikštaponio aikštę ir nugriauti partizanui skirtą paminklą.

2015-ųjų liepą Ukmergėje, prie J. Krikštaponio paminklo, surengtos pilietinės akcijos metu buvo teigiama, kad tautos didvyriu vadinamas J. Krikštaponis buvęs vienas iš dabar jau išaiškintų budelių – neva jis žudęs, mušęs nekaltus žmones, dalyvavęs masinėse žudynėse Lietuvoje ir Baltarusijoje. Tai, kad Ukmergėje stovi paminklas J. Krikštaponiui, jo vardas suteiktas aikštei, pavadinta „pasityčiojimu iš Ukmergės, kuri yra vienas seniausių Lietuvos miestų, taip pat pasityčiojimu iš aukų artimųjų“.

Vyko ilgas susirašinėjimas

2014-iais rajono savivaldybė kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą ir Lietuvos istorijos institutą su prašymu suteikti profesionalias rekomendacijas dėl J. Krikštaponio vaidmens Lietuvos istorijoje ir istorinės atminties išsaugojimo mūsų krašte.

Lietuvos istorijos institutas išsakė nuomonę, kad tai turėtų būti sprendžiama vyriausybiniu lygiu, kadangi tai – istorinės politikos klausimas, ir sprendimą dėl jo vaidmens Lietuvos istorijoje turi priimti Vyriausybė.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atsakyme buvo teigiama, jog faktų patvirtinimui ar paneigimui būtina ieškoti kitų šaltinių – archyvinių dokumentų, saugomų Baltarusijos, Vokietijos ar kitų šalių archyvuose. Taip pat svarstyta, kad galutinę išvadą dėl J. Krikštaponio galimai nusikalstamos veiklos turėtų priimti teismas. Be to, užsiminta, jog centras tęsia holokausto Lietuvoje tyrimus, todėl atsiradus naujiems faktams įsipareigojo savivaldybę informuoti papildomai.

2015-ųjų pabaigoje savivaldybės meras R. Janickas papildomai kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą ir išreiškė nuomonę, kad turėtų būti atliktas J. Krikštaponio veiklos teisinis įvertinimas. Tai galėtų atlikti tik teismas, tačiau prokurorai tikina neturintys tam pagrindo: byla anksčiau jam iškelta nebuvo, pradėti naują mirusiam žmogui draudžia įstatymai.

Susirašinėjimas vyko ne vienerius metus, tačiau iki šiol aiškumo nėra ir taško šioje istorijoje, matyt, dėti dar negalima.

Nuotrauka iš redakcijos archyvo