„Norėčiau, kad visi pamatytų, kas vyksta ligoninėse…“

Loreta EŽERSKYTĖ

Ukmergiškis Jokūbas Tėvelis Vilniuje, Socialinių mokslų kolegijoje, studijuoja skaitmeninę komunikaciją. Dabar trečiakursiui paskaitos nevyksta, jis ruošiasi bakalauro baigiamajam darbui, taip pat dirba vieno prekybos centro administracijoje. Tačiau baigiantis gruodžiui studento darbotvarkė pasisuko netikėtu kampu. Jokūbas tapo VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės savanoriu ir ši veikla nejučiomis į antrą planą nustūmė visus kitus užsiėmimus.

„Dabartinis mano atlyginimas yra žmonių šypsenos. Nors ir būna sunku, esu laimingas, atsidūręs čia…“ – užtikrintai kalba J. Tėvelis.

Parašė motyvacinį laišką ir sulaukė kvietimo

„Prekybos centre, kuriame dirbu, gruodį koronaviruso atvejai augo lyg ant mielių. Mačiau čia plūstančius ir į valdžios perspėjimus nesibūriuoti bei likti namuose nereaguojančius, abejingus grėsmingai situacijai tautiečius. Nors prekybos centras – mano darbo vieta, dėl to, kas vyksta mūsų šalyje, iš dalies jaučiausi kaltas. Supratau, kad negaliu visa tai tik stebėti, turiu kažko imtis ir daryti,“ – sakė Jokūbas, kai su juo kalbėjomės šią savaitę, po eilinio budėjimo ligoninėje.

Veikti vaikinas nusprendė greitai. Jis neieškojo savanorius buriančių nevyriausybinių organizacijų, centrų. Nieko nelaukdamas, Respublikinės ligoninės administracijai parašė motyvacinį laišką, jame išsamiai išdėstė visus motyvus, kodėl norėtų tapti savanoriu ir padėti COVID-19 skyriuose dirbantiems medikams.

„Nepraėjus nė pusvalandžiui, kai išsiunčiau laišką, su manimi susisiekė ligoninės atstovas ir pakvietė kitą dieną atvykti į mokymus,“ – savanoriavimo pradžią prisiminė ukmergiškis, pridūręs, jog ligoninėje atsidūrė ypač sudėtingu metu. Artėjo šventės, didelė dalis personalo sirgo, buvo saviizoliacijoje, o skyriai – pilni sunkios būklės ligonių. Kartais rūpintis 50–60 pacientų likdavo trys medikai…

Vaikinas prisipažino, kad priėmęs šį sprendimą iš daugelio žmonių sulaukė to paties klausimo: ar nebijai?

„Eidamas į ligoninę žinojau, kad esu jaunas, sveikas, todėl dėl savęs nebijojau ir nedvejojau nė sekundės. Kas kitas, jei ne aš? Galvojau – jei ir užsikrėsčiau, išsikapstysiu. Šiuo metu yra žmonių, kuriems tikrai reikalinga didelė pagalba, taip pat tokių, kuriems ši liga labai pavojinga, todėl negaliu sėdėti sudėjęs rankų. Jei nesugebėjau pažaboti pandemijos plitimo, bent prisidėsiu prie jos padarinių mažinimo“, – kalbėjo J. Tėvelis.

Jokūbas dėkingas visai savo šeimai – tėvams, sesei, seneliams, kurie jį supranta ir labai palaiko: „Aišku, jie visi dėl manęs jaudinasi, išgyvena, bet tuo pačiu man linki stiprybės, pritaria tam, ką aš darau. Dabar mes nesusitinkame, aš nelankau jų Ukmergėje. Tačiau tai mums netrukdo bendrauti – nuolat visi kalbamės telefonu…“

Ukmergiškį pasiprašyti savanoriauti ligoninėje paskatino tautiečių abejingumas.

Pirma diena ir… pirma mirtis

Nors ir būdamas labai užsiėmęs, savanoris randa laiko užrašyti, ką patyrė ir išgyveno budėdamas ligoninėje.

„Gruodžio 23-osios rytas. Žadintuvas nuskambėjo 7.30… Kelios minutės pasivartymo lovoje, dušo procedūros, nedidelis kavos puodelis ir aš jau susiruošęs stoviu prie durų. Įsėdęs į savo automobilį turėjau laiko susivokti, kur įsivėliau ir kas manęs laukia… Stabtelėjęs degalinėje, nusipirkau dar vieną kavos puodelį ir patraukiau Respublikinės ligoninės link. Žengęs pirmą žingsnį pro jos slenkstį, pajutau nerimą. Jis buvo toks didelis, kad net suabejojau, ar sugebėsiu kažkuo pagelbėti tiems, kuriems mano pagalbos labai reikia“, – taip socialinio tinklo savo profilyje Jokūbas dalijosi pirmos dienos įspūdžiais.

Tačiau nerimą teko vyti tolyn. Prie durų pasitikusi gydytoja būsimąjį savanorį palydėjo į skyrių. Po maždaug valandą trukusių mokymų Jokūbas jau šį tą žinojo apie skyrių ir mokėjo, kaip apsirengti, jo žodžiais tariant, „pampačkiuko” kostiumą.

„Kai apsivilkęs kostiumą išėjau iš persirengimo kambario ir žvalgiausi seselės ar gydytojo, kad mane nukreiptų dirbti, pamačiau pro atsidariusias palatos duris išėjusią senučiukę su lašeline rankose. Priėjusi prie manęs ji ėmė guostis, kad labai nori namo, nes ten laukia mažas jos šuniukas… Išties, vykdamas čia nesitikėjau, kad būtent šiandien patirsiu tai… Susigraudinau, tačiau jai to neparodžiau. Tuoj ėmiau su ja bendrauti ir nuraminęs palydėjau į palatą…

„Sesele, čia kažkas negerai!“ – po kelių minučių išgirstu balsą iš kitos palatos.

Atskubėjęs matau, kaip senolis, atsijungęs lašelinę, dejuoja ir dūsta, o vaistai bėga tiesiai į lovą. Užlenkiau žarnelę, kad nebelašėtų. Įstatyti kateterio negaliu – neturiu tokios teisės. Kviečiu gydytoją, jis atbėgęs viską perima į savo rankas…“ – COVID-19 skyriuje vienas įvykis veja kitą.

Netrukus atėjo laikas pusryčiams. Jokūbas, nešinas košės dubenėliu, pasuko pas močiutę, kuri jam buvo pasipasakojusi apie didžiulį norą vykti namo pas šuniuką.

„Ji buvo mieguista. Bandau maitinti – nenori. Kai užėjusi seselė garsiau paragino valgyti, tarsi prabudo. Bet ties trečiu šaukštu vėl užsnūdo. Pasidaviau ir nebekovojau su jos miegu. Ji ramiai atsigulė ant šono. Pakilau nuo kėdės. Jau buvau prie palatos durų, kai išgirdau, kaip senolė pradėjo stipriai kosėti ir dusti. Nuskuodžiau iki gydytojų kabineto. Atbėgę kartu su gydytoju pradėjome gaivinimą. Mane ištiko šokas – negalėjau pratarti nė žodžio. Vienintelis dalykas, kurio tuo metu troškau, buvo noras, kad močiutė prabustų, tačiau ji nebeprabudo. Didelėse kančiose užduso… Pirma diena ir pirma mirtis… Tikrai nesitikėjau, kad viskas prasidės būtent taip… Ir vis tik esu laimingas, būdamas čia, kad ir kaip sunku. Nesustosiu ir atiduosiu visą save,“ – taip savanoris aprašė epizodą iš pirmo savo budėjimo.

„Išgelbėjau vieną gyvybę!“

Sausio 3-ąją ukmergiškiui budėti reikėjo nuo vidurdienio, 12 valandos: „Diena prasidėjo ramiai. Keista, tačiau mano skyriuje per naktį šio pasaulio nepaliko nė viena gyvybė. Ko negalėčiau pasakyti apie kitus skyrius… Apsivilkęs specialų kostiumą, pamainą pradėjau nuo jau įprastų veiklų. Maitinimas, sauskelnių keitimas pagyvenusiems ligoniams tapo kasdienybe. Norėtumėte paklusti, kaip jaučiuosi tai darydamas? Jaučiuosi puikiai. Be abejo, procesas nėra malonus, tačiau jokie pinigai negali pakeisti to jausmo, kuris užplūsta girdint bejėgius žmones tariant tau nuoširdų AČIŪ!

Ruošdamasis dar vienai „procedūrai“ išgirdau, kaip iš kitos palatos sklinda prislopintas moters balsas. Atskubėjęs pamačiau, kad lovoje gulinti ligonė labai sunkiai kvėpuoja, o deguonies aparatą, greičiausiai miegodama, buvo nusidraskiusi. Širdies ritmo matavimo aparatas pypsėjo labai greitu taktu. Prietaisas rodė, kad deguonies įsisavinimas pasiekė kritinę stadiją. Supratau, kad bėgti iki gydytojų kabineto neverta, nes kol grįšime, gali būti per vėlu. Stvėriau deguonies aparatą, kuris buvo paruoštas, ir prijungiau jį prie moters nosies.

„Trūko vos vienos minutės ir moteris būtų uždususi“, – vėliau sakė gydytojas.

Man tai yra didžiausias pasiekimas! Esu labai laimingas, kad prisidedu prie mūsų HEROJŲ!“ – atvirauja studentas.

Sunkiausia – suvaldyti emocijas

Pasakodamas apie savanoriavimą Jokūbas neslėpė, jog laikas ligoninėje pralekia labai greitai ir jam niekada nepritrūksta veiklos.

„Tempas toks, kad pamiršti viską aplinkui. Čia atsidūrus, nėra laiko svarstyti, ar man šis darbas priimtinas, pagaliau – ar noriu tai daryti. Dirbu viską, ko paprašo gydytojai ar seselės. O jei neprašo, einu ten, kur reikia kažką atlikti. Juk aš čia ir esu tam, kad pagelbėčiau personalui, padėčiau ligoniams. Taip, nėra lengva fiziškai, bet sunkiausia – psichologiškai. Matai dūstančius žmones, girdi jų aimanas, o palengvinti jų kančių niekas negali…“ – savanoris neslepia, jog tokiais momentais būna labai sunku, bet privalai susiimti, išlaikyti racionalų mąstymą.

Vaikino manymu, norint savanoriauti, visiškai nebūtina turėti medicinos žinių – vadinamuosiuose covidiniuose skyriuose veiklos yra pakankamai. Be to, jei kažkas neaišku, gali pasiklausti. J. Tėvelis. pastebėjo, jog personalas, su kuriuo jam tenka dirbti, labai geranoriškas ir mielai viską paaiškina.

Skiepą svarstė perleisti

Ukmergiškis prisipažino, jog budėdamas COVID-19 skyriuje, gavo pirmą vakcinos dozę: „Svarsčiau ją perleisti kitam žmogui, kuriam jos labiau reikia. Tačiau tos minties vis tik atsisakiau, nes supratau, jog nepasiskiepijęs nebegalėsiu prisidėti prie koronaviruso infekcija sergančiųjų gyvybių gelbėjimo. Po skiepijimo praėjo kelios dienos, jokio šalutinio poveikio nejaučiu…“

Paklaustas, ar ligoninėje išmoktos pamokos pravers ateityje, pašnekovas nedvejojo: „Taip, iš čia aš išeisiu kitoks. Stipresnis, tvirtesnis. Iš arti pamačiau kenčiančius, po mėnesį gulinčius, prijungtus prie aparatų ir negalinčius pajudėti, taip pat išeinančius iš gyvenimo žmones… Tai, ką čia dariau, galėsiu pritaikyti. Tarkime, kad ir sutvarstyti žaizdą… “

Savanoris įsitikinęs, kad kiekvienas galime prisidėti prie infekcijos plitimo sustabdymo. Jo teigimu, pakanka būti ir likti namuose, saugoti save ir savo artimuosius.

Tiems, kurie neigia koronaviruso buvimą, nesilaiko nustatytų ribojimų, Jokūbo manymu, vertėtų bent akies krašteliu pamatyti, kas vyksta ligoninėse…

Nuotraukos iš asmeninio J. TĖVELIO albumo