Išvažiavusi į nežinią, Vokietijoje pateko į sielos dvynės namus

Loreta EŽERSKYTĖ

Ukmergiškė Eglė Bernadeta Štarienė, dvidešimt metų dirbusi rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriuje, daugeliui netikėtai 2019-iais užvėrė šios įstaigos duris ir… išvyko į nežinią. Moteris per agentūrą, kuri užsiima senjorų priežiūra, įsidarbino Vokietijoje. Dabar jau baigiasi trečia jos „kadencija“ pas Frau Erną – 95-erių inteligentišką savo krašto patriotę, visame miestelyje mylimą ir gerbiamą senjorą.

Eglė atvirauja – namus paliko neramia širdimi. Susiruošus į kelionę kirbėjo nemažai klausimų: ką ten rasiu, kaip pavyks sutarti ir pritapti, ar pakaks turimų vokiečių kalbos žinių, pagaliau, ar nebus ši našta per sunki?..

Praėjus pusantrų metų ukmergiškė patikina, jog visos nerimą kėlusios baimės išgaravusios – liko tik didžiulė atsakomybė. Ji džiaugiasi, kad nedideliame Löhne miestelyje, esančiame Vakarų Vokietijoje, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, jai buvo lemta sutikti sielos dvynę ir tapti jos pagalbininke.

 

Buvusio darbo nepasiilgo

Paklausta, ar nesigaili atsisakiusi daugelio minkšta vadinamos valdiškos kėdės, E. Štarienė nusišypso ir nedaugžodžiauja: „Buvusio darbo nei galiuosi, nei pasiilgau. Kita vertus, ir čia dirbu tą patį. Tik kitoje aplinkoje…“

Pasak pašnekovės, ji visada mėgo ir norėjo bendrauti, siekti, pažinti, keliauti. Jos žodžiais tariant, kai darbe didžiumą laiko atima ne gyvas bendravimas su žmogumi, o popierizmas, tai tampa rutina ir ji ima varginti.

Vokietiją ukmergiškė pasirinko ne atsitiktinai: „Mokykloje mokiausi vokiečių kalbą ir turėjau stiprius pagrindus. Kadangi daugelį metų į Ukmergės savivaldybę su labdaros misija atvykdavo vokiečių, buvo galimybė su jais pabendrauti ir nepamiršti šios kalbos.“

Be to, padrąsino ir Almira Molčanova bei Žydra Grigienė, mokytojos, su kurių pagalba moteris gilino vokiečių kalbos žinias.

„Manau, jog šį sprendimą priėmiau pačiu laiku. Džiaugiuosi, kad galiu jaustis reikalinga ir dirbti malonumą teikiantį darbą. Ir tuo pačiu nuotoliniu būdu lankyti Trečiojo amžiaus universitetą – taip juokais vadinu nuolatinį tobulėjimą bei patirtį, nes ir neišeidama iš namų kasdien čia išgirstu, sužinau, patiriu naujų dalykų. Be abejo, daug nežinios ir neapibrėžtumo įnešė pasaulį užklupusi koronaviruso pandemija. Tačiau svarbiausia, kad esame sveiki, todėl čia jaučiuosi pakankamai saugi,“ – sakė Eglė.

E. Štarienė save vadina ne slauge, o senjoros kompanione.

„Esu senjoros kompanionė“

Vokietijoje, kaip ir Lietuvoje, yra senelių namų, pensionų, tačiau senjorai mieliau renkasi senatvės dienas leisti ne globos įstaigoje, o nuosavuose namuose, jiems geriausiai pažįstamoje ir įprastoje aplinkoje. Tačiau tuomet prireikia asmeninės slaugės, kuri nuolat būtų šalia. Tai nelaikoma prabanga, greičiau – įprasta praktika. Todėl šiam darbui neretai samdomos atvykėlės iš Lenkijos, taip pat ir Lietuvos.

„Erna – nuosavame name gyvenanti našlė. Prieš septynerius metus ji palaidojo sunkia liga sirgusį vienturtį sūnų, kuris buvo mokslininkas, biofizikas, ir liko viena. Ja rūpinasi trys dėmesingos dukterėčios – dviejų seserų dukros. Kadangi giminaitės yra užsiėmusios, be to, gyvena ne tame pačiame mieste, tetai surado pagalbininkę. Taip atsiradau šiuose išpuoselėtuose, turinčiuose didžiulę biblioteką, namuose. Kas tris mėnesius keičiuosi su kita lietuve,“ – pasakojo E. Štarienė.

Ištisą parą senjoros namuose praleidžianti ukmergiškė nėra linkusi save vadinti slauge: „Ernai esu kompanionė, su ja elgiuosi kaip su artimu žmogumi, todėl mus sieja graži ir nuoširdi bendrystė. Būdama šalia, prireikus jai padedu ir suteikiu saugumo jausmą. Mes viską darome kartu: pusryčiaujame ir aptariame dienos darbus, pietaujame, geriame kavą, žiūrime televizorių, skaitome, klausomės žinių ir muzikos, einame pasivaikščioti, aplankome artimiausius kaimynus, priimame svečius. Vietoj mankštos kasdien abi draugiškai tipename takeliu aplinkui sodą…“

Kalbėdama apie savo globojamą senjorą ukmergiškė pažymėjo, jog nė dienos ji nepraleidžia be skaitymo: „Rytais ji nepraleidžia nė vieno laikraščio „Löhne žinios“ numerio. Na, o laikas nuo popietės iki vakaro filmo skirtas knygoms…“

Pasak Eglės, garbaus amžiaus sulaukusiai Ernai tik pavydėti galima šviesios galvos, guvaus proto, optimizmo, gyvenimo džiaugsmo. Ryte atsikėlusi ji visada pasipuošia tartum lauktų svečių. Imponuoja ir tai, kad ji – be galo pakanti, tolerantiška iš kitos šalies atvykusiam ir šalia esančiam žmogui bei turi gerą humoro jausmą.

Maistą ir kitas prekes užsako iš katalogo

„Erna – nepasiduodantis senatvei, stiprus ir valingas žmogus. Iki 90 metų ji vairavo automobilį, puikiai tvarkėsi viena. Deja, dabar ji daugiausia laiko praleidžia namuose, nes jėgos senka ir tapo sunku judėti. Bet kai kuriuos darbus ji iki šiol atlieka be kitų pagalbos. Pavyzdžiui, niekam nepatiki nukalkinti kavos aparatą, tai visada daro tik pati… – smagiai pasakojo E. Štarienė. – Jos namuose yra visa šiuolaikiška įranga, šeimininkė su ja sėkmingai susitvarko ir pasilengvina buitį.“

Ukmergiškės teigimu, visi namų ūkio priežiūros darbai čia vyksta nustatytomis dienomis ir laiku. Jei kažkas nuolat su skudurėliu ar šluotele aplinkui sukiotųsi, greičiau tik erzintų… Sutvarkyti kiemą ir sodą ateina samdomas žmogus. Taip pat įprasta, kad reguliariai į namus atvyksta kirpėja, pedikiūro specialistė.

Pasakodama apie kasdienybę E. Štarienė pamini, kad jai tik retkarčiais tenka vykti į parduotuvę. Dažniausiai dviračiu važiuoja į netoliese esančią, net nuo XIX a. pradžios veikiančią ir senąsias tradicijas išlaikiusią kepyklėlę pirkti duonos: „Turbūt labiau nei prekių Erna laukia naujienų. Grįžusi turiu papasakoti, ką mačiau, sutikau.“

Daugumą maisto produktų, kurie paprastai būna šaldyti, daržoves, vaisius, buityje reikalingus daiktus, net drabužius sau iš katalogų išsirenka pati šeimininkė. Užsakytas maistas nustatytu laiku pristatomas tiesiai į namus, o kitos prekės atkeliauja paštu.

Moteris kruopščiai paskaičiuoja, kiek ir ko reikia, žino, kada papildyti maisto produktų atsargas. Jei užklystų netikėti svečiai, ant vaišių stalo atsirastų ir vyno, ir net tortas…

„Maisto gaminimas čia neatima daug laiko. Ryte aptariame dienos meniu. Patiekalai – gana paprasti, bet sveiki. Pusryčiams valgome avižinius dribsnius su vyšnių uogomis, geriame kavą. Pietums neapsieiname be mėsos, paruoštos su daržovėmis, vakarienei ant stalo dažniausiai dedami sumuštiniai su sūriu, įvairių rūšių dešra, kumpiu…“ – vardijo pašnekovė.

Prieš šventes Erna ir Eglė su dovanomis aplankė kaimynus.

Jubiliatę nustebino staigmena

Birželio 19-ąją – Ernos gimtadienis. Kiekvienais metais tą dieną sukaktuvininkės namuose būdavo smagi šventė, atvykdavo pora dešimčių sveikintojų – giminaičių, kaimynų, draugų.

„Kai birželio pradžioje atvažiavau į Vokietiją, Erna man liūdnoku balsu pranešė, jog šiais metais jos gimtadienio nebus. Esą siaučia koronavirusas, viena dukterėčia po operacijos – tikrai ne metas švęsti. Tačiau nepaisant nepalankių aplinkybių, kaip ir įprastai, susirinko būrelis svečių ir atšventėme jos 95-erių metų sukaktį! Sulaukusi tokios staigmenos, Erna buvo tikrai laiminga. Vaišino tortu, iš rūsio atnešė šampano, – ukmergiškei buvo džiugu, jog su senjoros artimų žmonių pagalba pavyko padaryti tikrą šventę. – Juk kartais reikia tiek nedaug, kad šalia esančiam suteiktum gerų emocijų…“

Virusas įkalino namuose, bet neatėmė bendravimo

Kaip ir Lietuvoje, nuo gruodžio vidurio Vokietijoje įvestas griežtas karantinas. Čia dirba tik būtiniausių prekių parduotuvės ir vaistinės, neveikia kirpyklos, grožio salonai, viešbučiuose draudžiama apgyvendinti turistus. Šiuos ribojimus planuojama pratęsti dar kelioms savaitėms.

E. Štarienės teigimu, virusas apribojo susitikimus su kaimynais, galima sakyti, uždarė visas duris ir langus. Tačiau bendravimo neatėmė. Prieš Kalėdas Ernos namus kelis kartus per dieną pasiekdavo laiškai ir sveikinimai. Vieną lietingą ir niūrią popietę Eglė iš pašto dėžutės atnešė vietos pastoriaus laišką: „Jei žmonės dabar negali nueiti į bažnyčią… tai bažnyčia pati ateina į namus. Netgi su varpų skambėjimu! Voke randame kompaktinį diską su pastoriaus sveikinimais ir kalėdinėmis giesmėmis. Erna nori jo paklausyti, o aš nerimauju, kaip reikės išpildyti jos norą. Nors namuose yra įvairių aparatų, jie seniai judinti ir bandyti, tad gali būti problemiška įjungti. Vis tik išeitį randame. Kalėdos – stebuklų metas. Įdedu į grotuvą kompaktinį diską ir namuose skamba kalėdinė muzika…“

Kiekvieną rytą senjora skaito laikraščius.

Vokietija… be vokiečių

Daugiau nei metus su keliomis pertraukomis Vokietijoje praleidusi ukmergiškė prisipažįsta, jog atsidūrusi svečioje šalyje kasdien yra priversta mokytis. Tačiau tai ji daro su malonumu: „Vakarais nemažai laiko praleidžiame žiūrėdamos per televiziją dokumentinius filmus apie įvairias pasaulio šalis. Tai mums abiem labai įdomu, o man – dar ir proga gilinti vokiečių kalbos žinias. Erna jaunystėje su draugais daug keliavo po Vokietiją. Su nostalgija ji prisimena, jog nakvodavo palapinėse, o vakarodami nuolat dainuodavo. Nors Lietuvoje ji nėra lankiusis, tačiau mūsų šalį žino.“

Eglė retkarčiais ištrūksta dviračiu pasižvalgyti po Löhne apylinkes. Čia ypač daug žirgynų, nedidelių medienos perdirbimo fabrikėlių. Beje, juose dirba atvykėliai – daugiausia turkai, taip pat kroatai, bulgarai, lietuviai.

„Panašu, kad Löhne mieste svetimšalių jau daugiau nei vietinių. Vokiečiams dėl to labai skauda širdį. O labiausiai jie išgyvena, kad kai kurie atvykusieji tingi dirbti, siekia gauti pašalpas,“ – įspūdžiais dalijosi E. Štarienė.

Nuotraukos iš asmeninio E. Štarienės albumo