V.Krikštaponytė (antra iš dešinės) kartu su iš kitų šalių atvykusiu jaunimu dalyvauja asociacijos „Beyond Borders“ („Be sienų“) veikloje.

Naujausi, Žmonės

Italijoje savanoriaujanti taujėniškė ruoš lietuvišką Kūčių stalą

Taujėnuose gimusi ir užaugusi, Vilniuje studijas baigusi ir čia dirbusi Vaida Krikštaponytė nusprendė profesinėje karjeroje padaryti pertrauką – artimiau pažintų Pietų Europos valstybių „kolekciją“ papildyti dar viena šalimi. 27-erių mergina laimėjo Europos Sąjungos programos „European Solidarity Corps“ („Veiklus jaunimas“) atranką ir rugpjūtį išvyko į Italiją. Šioje šalyje, kuriai pirmajai Europoje koronavirusas smogė visa savo jėga, Vaida pasinėrė į savanorystę. Dalyvauja asociacijos „Beyond Borders“ („Be sienų“) veikloje, be to, kaip savanorė talkina labdaros, humanitarinės pagalbos organizacijose. Taip pat, kiek leidžia galimybės, stengiasi pažinti Italiją.

V. Krikštaponytė kol kas nėra tikra, kad iš Italijos grįžusi į Lietuvą jau daugiau niekada nekels sparnų. Tačiau ji yra įsitikinusi, jog svečioje šalyje įgyta patirtis gyvenime tikrai bus naudinga. O toli nuo gimtinės sutikti ir tarsi antrąja šeima tapę žmonės ras vietą jos širdyje.

Su Vaida kalbėjomės iki didžiųjų metų švenčių likus šiek tiek daugiau nei savaitei. Pašnekovė neslėpė, jog ją vis aplanko namų ilgesys, tačiau niūrias mintis išblaškys ruošdama lietuviškus patiekalus Kūčių stalui, Kalėdas švęsdama italų šeimoje.

 

– Mūsų pokalbį pradėkime nuo trumpos pažinties. Kur ir ką studijavote, ką veikėte Lietuvoje?

– Taujėnuose baigusi tuo metu dar vidurinę mokyklą, kaip ir daugelis jaunų žmonių, susikrovusi lagaminus išvykau studijuoti į didmiestį. Vilniaus Gedimino technikos universitete baigiau kūrybinių industrijų bakalauro studijas. Kadangi mokslų man vis dar buvo negana, grįžau į tą patį universitetą, į magistrantūrą. Čia baigiau Kūrybos visuomenės komunikacijos studijų programą. Dar studijuodama pradėjau dirbti renginių organizavimo įmonėje „Eventum Group“. Man labai pasisekė: buvau apsupta jaunų, talentingų, darbščių žmonių ir taip visi kartu augome, tobulėjome. Džiaugiausi galėdama praktiškai pritaikyti studijų metu įgytas žinias. Beveik kartu su savanorystės pradžia buvau pradėjusi dirbti tarptautinėje papildus gaminančioje įmonėje „BiOptimizers“. Turėjau terminuotą sutartį ir ji kaip tik baigėsi.

– Kodėl pasirinkote išvykti į Italiją, o ne į kurią kitą šalį?

– Tai nėra pirmoji mano užsienio patirtis. Prieš tai esu gyvenusi Ispanijoje, Portugalijoje ir Prancūzijoje (už tai turėčiau padėkoti Europos Sąjungai ir Erasmus programai). Tad kartais juokais pati sau sakydavau, kad savo „kolekcijoje“ kažkaip praleidau dar vieną svarbią pietų šalį, todėl reikėjo nuvykti į Italiją. Kalbant nuoširdžiai, tiesiog pats likimas taip sudėliojo. Turėjau draugų ir pažįstamų Italijoje ir vienas draugas pasiūlė sudalyvauti šioje atrankoje. Taip viskas ir prasidėjo.

– Šie metai visame pasaulyje pažymėti koronaviruso pandemijos ženklu. Ar Jūsų pasirinkimui vykti į vieną labiausiai šios infekcijos paveiktų šalių neprieštaravo tėvai?

– Man labai pasisekė, nes užaugau labai palaikančioje ir mylinčioje šeimoje. Tėvai visada pritarė mano sprendimams, gerbė mano teisę pasirinkti. Kai paminėjau, kad dar kartą išvykstu į užsienį, nebuvo jokių prieštaravimų. Mama nuoširdžiai apsidžiaugė, kad išsipildė mano svajonė. O tėtis pats yra bitelė devyndarbė, tai jis tikrai nesistebi, kad ir dukra vietoje nesėdi. Be to, tas Italijos regionas, į kurį ruošiausi vykti, buvo vienas saugiausių šalyje.

– Kur įsikūrėte, kuo ten užsiimate?

– Italijoje atvykau į vieną gražiausių šalies regionų – labiausiai į pietryčius nutolusią Apuliją. Čia įsikūriau mažame Orta Novos miestelyje, vienuose namuose kartu su kita savanore, Sümeyye iš Turkijos. Mus priglaudusi asociacija „Beyond Borders“ daugiausia dėmesio skiria jaunimo užimtumui ir įvairių kitų socialinių problemų sprendimui. Kartu su jais mes dalyvavome keliuose nuotoliniuose projektuose (kitokio pobūdžio projektai negalėjo ir vis dar negali vykti dėl dabartinės pasaulinės situacijos), pasiruošėme naujiems projektams. Visos užduotys buvo taip pritaikytos, jog galėtume jas saugiai ir patogiai įgyvendinti. Taip pat asociacija tikrai pasistengė, kad turėtume galimybę pažinti tikrąją Italiją, tad suteikė mums galimybę bendradarbiauti su ūkininkais (žemės ūkis Apulijos regione yra labai svarbus), sudalyvauti Vandemijoje – vynuogių derliaus nuėmime.

Kai situacija regione pablogėjo ir užduočių, kurias galėtume atlikti asociacijoje, sumažėjo, mus paskyrė padėti „Mensoje“, bažnyčiai priklausančioje institucijoje, kurioje dvi nuostabios moterys, Brigida ir Maria, ruošia begales maisto porcijų nepasiturinčioms ir sunkiai gyvenančioms šeimoms. Čia per dieną išdaliname po 350, o kartais ir daugiau kepalėlių duonos. Kiekviena mano darbo diena jau kelis mėnesius prasideda su „Mensa“, kur iki pietų kartu su savanorėmis Brigida ir Maria paruošiame ir išdaliname maisto paketėlius.

Be to, pradėjome savanoriauti ir „Carite“ – čia daliname neparuoštus maisto produktus. Įdomu tai, kad šiai organizacijai „diriguoja“ du vyrukai, kaip jie patys juokiasi – vyriškos Brigidos ir Marios versijos.

– Italija tikriausiai gali pasigirti gilias tradicijas turinčia savanoryste?

– Nežinau, kokios yra savanorystės tradicijos visoje Italijoje, tačiau čia, pietuose, žmonės linkę vieni kitiems padėti. Be to, Italijoje labai stipri bendruomenė, žmonės yra arčiau vieni kitų visomis prasmėmis, tad jie mielai savanoriauja įvairiose bendruomeninėse veiklose.

Kaip jau minėjau, tiek „Mensoje“, tiek „Carite“ visus darbus atlieka savanoriai, vis matome ir naujų veidų. Tie žmonės, kurie neprisideda darbu, neretai institucijas paremia kitais būdais – į „Mensą“ vietiniai ūkininkai atveža daržovių ir vaisių, duonos krautuvės savininkas pasirūpina kasdiene duona, o bakalėjos parduotuvėlės savininkas pradžiugina šeimas desertais. Būna, kad viena kita moteris ar močiutė pakelį makaronų atneša. Atrodytų, tai taip nereikšminga, bet juk net ir tas vienas pakelis kelis žmones tądien pamaitina…

V. Krikštaponytė (kairėje) kasdien su „Mensa“ savanorėmis paruošia ir dalina maisto paketėlius.

– Kiek laiko ketinate praleisti Italijoje?

– Čia išvykti turėjau balandžio pradžioje, tačiau kovo mėnesį dėl pandemijos Europoje prasidėjo suirutė ir ėmė vertis sienos. Pasitarę su asociacija, atidėjome projekto pradžią neribotam laikui. Vasarą, kai kelionės pasidarė saugesnės, nusprendėme ilgiau nebelaukti. Rugpjūčio pradžioje aš nusileidau Romos oro uoste ir pamažu atkeliavau į Orta Novą. Italijoje būsiu iki birželio mėnesio vidurio, tol, kol galios mano kontraktas.

– Ar čia yra daugiau lietuvių?

– Esu vienut vienutėlė lietuvė, daugumai vietinių žmonių pirma tokia per jų gyvenimą sutikta. Tikriausiai dėl to čia dažnai mane laiko ispane, rumune, moldave. O jei užsimenu, kad mano gimtinės reikėtų dairytis kiek šiauriau, patampu este arba suome…

– Kaip ir Lietuvoje, Italijoje taip pat dėl koronaviruso paskelbtas karantinas. Ar griežti čia ribojimai?

– Italija – pirmoji šalis Europoje, susidūrusi su šiuo siaubūnu. Nors pradžia buvo sunki, žmonės išmoko pamoką ir dabar yra atsargesni. Priešingai nei pavasarį, dabar kiekvienas regionas yra pats atsakingas už situacijos suvaldymą ir yra skirtingi karantino lygiai, pažymėti skirtingomis spalvomis: žalia, geltona, oranžine ir raudona. Iš pradžių mes patekome į oranžinę zoną. Tai reiškė, kad visi barai ir restoranai neveikia, maistą galima tik išsinešti, miesto turgus, kaip ir aikštės, užsivėrė, paskelbta komendanto valanda ir buvo uždraustas judėjimas tarp skirtingų miestų. Kaukės buvo privalomos jau iki tol. Šiuo metu situacija yra kiek geresnė ir priklausome geltonai zonai. Dabar jau leidžiama judėti iš vieno miesto į kitą.

– Ar italai sąžiningai laikosi nurodymų?

– Šalis tikrai išmoko savo pamoką ir didžioji dalis gyventojų sąžiningai laikosi karantino. Žinoma, pasitaiko visko, tačiau miestas prieš karantiną ir po jo įvedimo tikrai pasikeitė. Tikriausiai tai ir lėmė, kad galiausiai situacija pradėjo ženkliai gerėti.

– Galbūt turite patarimų, kaip turėtume elgtis, kad šis laikotarpis mums visiems būtų lengvesnis?

– Lietuviai yra labai stiprūs žmonės, ypač, jei laikosi išvien. Norėčiau palinkėti visiems tos be proto gražios mūsų vienybės ir stiprybės. Esame daug kentėjusi šalis – tikrai pragyvensime ir šį „baubą“, tik turime elgtis atsakingai.

– Lietuvoje dauguma miestų jau įžiebė eglutes, jaučiame artėjančių švenčių nuotaiką. O kaip Italijoje?

– Kalėdos Italijoje tikrai labai svarbi šventė, žmonės, net ir esant liūdnesniems metams, ruošiasi kaip gali – puošia namus, parduotuvių vitrinas, miestus. Parduotuvėse jau galima nusipirkti tradicinio italų kalėdinio deserto – pyrago panettone. Visa tai padeda pajusti šventinę dvasią. Nors, žinoma, šventės čia ne tokios, kaip pas mus.

– Kalėdas švęsite toli nuo Lietuvos, ne su savo šeima. Ar tai Jums įprasta?

– Tai nebus pirmosios mano Kalėdos svečioje šalyje. Prieš tai jas teko minėti Ispanijoje ir Portugalijoje. Mano šeimai, kaip ir daugeliui lietuvių, labai svarbios Kūčios. Todėl, kad ir kur bebūčiau, šią šventę miniu tradiciškai. Man tai tikrai labai sekasi, nes visada atsiranda norinčių patirti tikras lietuviškas Kūčias, tad iki šiol visada turėdavau smalsių svečių. Galbūt šieno ant stalo ir trūksta, tačiau dvylika patiekalų būtinai atsiranda. Kepame kūčiukus, verdame kisielių… Net mano šeimos Kūčių stalo karalių, virtinukus su grybais, būtinai darome. O tada įleidžiame į namus ir šiek tiek magijos.

Tiesa, Orta Novoje jaučiuosi taip, tarsi turėčiau savo itališką šeimą. Be savo draugės turkės, nuolat jaučiu kitų aplinkinių rūpestį. Vyrukas, kuris parduoda daržoves, pasidalina jomis. Pavyzdžiui, duoda kopūstą ir sako: „Va, daryk tą savo lietuvišką patiekalą“ (balandėlius). Moterys, su kuriomis kartu dirbame „Mensoje“, atneša naminių produktų ir patiekalų. Kad neliktume alkanos, pasirūpina ir „Carito“ vaikinai. O tikriausias stebuklas – didžiulė graži ir itališka Rizzo šeima. Praleisdama laiką su jais, jaučiuosi lyg tikrai būčiau dar vienas jų šeimos narys. Esu tikra, kad ir per Kalėdas pasimatysime. Tad nors ir nebūsiu Lietuvoje su savo šeima, puikiai praleisiu laiką su Rizzo.

Lietuvė dalyvavo Vandemijoje – vynuogių derliaus nuėmime.

– Tikriausiai jau spėjote pasiilgti ir namų, ir artimųjų? Kaip tą ilgesį išgyvenate?

– Lietuvos tikrai pasiilgstu. Sakoma, kad reikia išvykti iš savo krašto, kad jį pamiltum. Aš savo šalį mylėjau visada, tačiau tikra tiesa, kad kiekvieną kartą išvykusi suprantu, koks stiprus šis jausmas. Visgi, neaprengiu savęs liūdesiu. Kai ilgesys apkabina, pasigaminu kokį tradicinį lietuvišką patiekalą, pasiklausau lietuviškos muzikos ar peržiūriu nuotraukų archyvus. O tada toliau judu į priekį – gyvenimas neturi laiko laukti, kol baigsiu išsiliūdėti.

– Ir pokalbio pabaigai – kokia Italijoje ši žiema? Ar sulauksite sniego?

– Mieste, kuriame gyvenu, niekada nesninga. Šiuo metu žydi gėlės ir lauke auga daug daržovių. Jei pasitaiko tikrai vėsi žiemos diena, lauke būna apie 12–14 laipsnių. Ir tikrai ne minuso!

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Loreta EŽERSKYTĖ

Nuotraukos iš V. Krikštaponytės asmeninio albumo

Palikite komentarą apie straipsnį

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas