Ukmergės žydų bendruomenės istorijos apybraiža (3)

Raimondas RAMANAUSKAS

Muziejininkas 

Nebuvo priešiški sukilėliams

Ta žydų vienybė, jų atskirumas ir kitatautiškumas kitiems miesto gyventojams kartais atrodydavo įtartinai. 1831 m. sukilimo metu sukilėliai buvo suėmę Ukmergės rabiną Reb Arelę (labai žydų gerbiamą ir mylimą) ir dar 10 miesto žydų bei norėjo juos pakarti neva už šnipinėjimą rusų naudai.

Tarp suimtųjų buvęs viešbučio savininkas Icchokas Abesas draugavo su vietiniais dvarininkais bei pažinojo kelis vietinių sukilėlių vadus, kurie jį užtarė. Kai sukilėliai norėjo jį paleisti, I. Abesas pareiškė, kad išeis tik kartu su kitais suimtais žydais. Visi buvo paleisti, išskyrus vieną pakartą, apie kurį sukilėliai turėjo duomenų, jog jis skundė rusams ne tik sukilėlius, bet ir savo tautiečius žydus. Matyt, šis įvykis atsispindėjo vieno iš nelaisvėn pakliuvusių sukilėlių vadų tardymo protokole, teigiant, kad „žydus korė ant piliakalnio“.

Kaip rašoma Niujorke 1991 m. išleistoje Kogano knygoje „Žydai Lietuvos miestuose“, po to kasmet Ukmergės sinagogoje vykdavo pamaldos I. Abeso garbei. Nors šiuo atveju žydai ir nukentėjo nuo sukilėlių, bet priešiški sukilimui jie nebuvo.

Žymiai vėliau, 1847 m., Ukmergės prekybininkas Leiba Gindesas slapta prekiavo kontrabandinėmis prekėmis – skarelėmis, rankinukais, dėžutėmis cigarams su sukilėlių pergalių atvaizdais bei rusų karikatūromis. Valdžia kelis kartus kratė jo parduotuvę, mėgino jį sugauti nusikaltimo vietoje, bet tai jai nepavyko, nors L. Gindesas buvo kelis metus sekamas.

Maždaug nuo 1825 m. mieste veikė kelių pasiturinčių žydų įkurtos Ligoninės Brolijos įkurta ligoninė vargšams žydams gydyti. Iš pradžių ją išlaikė iš pasiturinčių žydų aukų, o vėliau jos išlaikymui buvo skirta dalis iš žydų surenkamų mokesčių. 1895 m. valdžios lėšomis buvo pastatyta nauja mūrinė žydų ligoninė.

1856 m. pradėjus eiti pirmajam dienraščiui hebrajų kalba „Hamahud“ („Žinianešys“), Ukmergėje jį užsisakė 30 prenumeratorių.

1866 m. Ukmergėje buvo atidaryta pirmoji pasaulietinė žydų biblioteka. Jos steigėjai buvo žinomas žydų veikėjas M. L. Lilienbliumas ir turtuolių Gincburgų šeima.

1868 m. ėmė veikti pirma pasaulietiška žydų mokykla „Beis-seifer“ („Knygų namai“), bet ją lankė nedaug vaikų ir mokykla po kelių metų užsidarė, nors ją palaikė ir rabinas Betelis Tarapamijus.

1886 m. rudenį Ukmergės vargšų žydų berniukų prieglauda buvo reorganizuota į religinę „Talmud-Toros“ mokyklą. Jos moksleiviai gaudavo rūbus ir apavą, būdavo maitinami. 1915 m. mokykloje dirbo 3 mokytojai. Be „Talmud-Toros“ 1915 m. mieste veikė ir valdiška žydų 2-ejų klasių mokykla su moterų pamaina. 1900 m. įsteigta žydų amatų mokykla „Eizer dahin“ („Pagalba vargingiesiems“).

1915 m. pradžioje Ukmergėje veikė šios žydų visuomeninės organizacijos: Ukmergės vargšų žydų šelpimo draugija, Draugija šelpti vargšams žydams Ukmergės mieste, Ukmergės miesto žydų globos draugijos prieglauda, Ukmergės labdaros draugija „Gmilus-Chesed“ beprocentinėms pašalpoms išdavinėti.

Neleido dalyvauti rinkimuose

Nežiūrint to, kad daugiau kaip pusė miesto gyventojų iki 1915 m. buvo žydai, Rusijos imperijos laikais šios tautos atstovams buvo draudžiama dalyvauti miesto savivaldos rinkimuose. Jie ne kartą rašė prašymus leisti dalyvauti iš pradžių miesto burmistro, vėliau – Miesto Galvos ir Miesto Dūmos rinkimuose, nes be jų dalyvavimo ten išrenkami žmonės, kuriais žydai nepasitiki. Kelis tokius atmestus prašymus svarstė net aukščiausiasis Rusijos teismo organas – Rusijos imperijos senatas.

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje 22 narius turinčioje Ukmergės miesto dūmoje žydai turėjo tik vieną savo atstovą. Aukščiausias oficialias pareigas tarp Ukmergės žydų turėjo Markus Chaimavičius Kacelenbogenas, gydytojas pediatras, baigęs Sankt Peterburgo medicinos-chirurgijos akademiją. Nuo 1874 m. jis daugiau kaip 40 metų buvo Ukmergės apskrities vyriausiuoju gydytoju, daugiau kaip 30 metų – einančiuoju pareigas, tik 1907 m. patvirtintas oficialiai. 1915 m. iš Ukmergės 8 privačių advokatų 7 buvo žydai.

Kūrė naujus verslus

Neretai žydai Ukmergėje tapdavo novatoriais atidarant naujas versloves. Iki pat Pirmojo pasaulinio karo knygynus Ukmergėje dažniausiai steigdavo žydai (taip pat ir skaityklas prie jų). Pirmoji Ukmergės fotoateljė, paminėta 1873 m., priklausė Joseliui Goldui, pirmoji tipografija, įkurta 1882 m., – Abraomui Sendakui. Tipografija A. Sendakui priklausė visą XIX a., o fotoateljė savininkai dažnai keitėsi. Vietinė vadovybė visokiomis dingstimis atmetinėjo fotografų žydų prašymus dėl fotoateljė atidarymo (pvz., 1885 m. prašymus tuo pat metu pateikus žydui ir lenkui, leidimas duotas tik pastarajam, kuris „dėl savo tautybės ir kilmės nusipelno didesnio pasitikėjimo“, bet dėl didelės fotografų kaitos žydų fotoateljė savininkų būta iki pat Pirmojo pasaulinio karo.

Sumaniai surašė prašymą

Žydai kontroliavo ne tik miesto pramonę, parduotuves, bet ir žuvų turgų. Didžiausią parduodamų žuvų dalį sudarė silkės, nes pro Ukmergę ėjo vadinamasis „silkių kelias“ iš Rygos į Vilnių ir Varšuvą. Nemaža dalis Baltijos jūroje sugautų silkių buvo parduodama Ukmergėje.

Žuvų turgus iš pradžių buvo Ramygalos gatvėje, vėliau persikėlė į Žuvų gatvę. 1882 m. miesto savivaldybė (Miesto dūma) sumanė visus turgus (be paprasto turgaus buvo dar arklių ir žuvų) sukelti į vieną vietą. Arklių ir žuvų turgums vieta buvo skirta dabartiniame miesto parke. „Žuvininkai“ nenorėjo ten keltis, todėl sumaniai surašė prašymą Miesto dūmai. Jie atseit rūpinasi žuvį perkančiomis moterimis, kurios norėdamos prieiti prie prekiautojų žuvimi turi praeiti pro prekiautojus arkliais. Moterys bijo ant arklių jodinėjančių, juos bandančių pardavėjų ir pirkėjų, kurie, be to, dažnai geria, mušasi, keikiasi. Tad šeimos lieka be žuvies, o „žuvininkai“ – be pinigų.

Muštynės turguje

Dūma leido žuvų prekiautojams pasilikti turgų Žuvų gatvėje. Jame 1884 m. pabaigoje kilo vienos didžiausių muštynių tarp žydų ir lietuvių. Perkant roges (žuvų turguje prekiauta ne tik žuvimi), susiginčijo dėl kainos ir susimušė rogių pardavėjas žydas ir pirkėjas valstietis lietuvis. Pardavėjui pagalbon šoko kiti prekybininkai žydai, pirkėjui – į armiją imami kariuomenės naujokai lietuviai, atsisveikinimą su tėviške laistę smuklėje. Didžiulėse muštynėse vienas žydas žuvo, du lietuviai pakliuvo į ligoninę, dar du lietuviai suimti apkaltinus juos dėl žydo mirties.

Žydų mažėjo, tačiau įtaka savivaldoje išaugo

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pagal rusų kariuomenės vadovybės 1915 m. gegužės 5 d. nurodymą visi žydai iš pafrontės zonos (taip pat ir iš Ukmergės) buvo perkelti į Poltavos bei Jekaterinoslavo gubernijas Ukrainoje. Dalis jų sugebėjo sugrįžti dar karo metu, kiti – pasibaigus karui, bet žydų skaičius ir jų santykinė dalis Ukmergėje smarkiai sumažėjo. 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, tuomet Ukmergėje buvo 10 604 gyventojai, iš jų 3 887 – žydai. Pagal paskutinius duomenis, prieš holokaustą 1940 m. pabaigoje iš 10 473 miesto gyventojų 3 012 buvo žydai.

Tarpukario Lietuvos laikais šios tautybės gyventojų skaičius mieste mažėjo dėl kilusios jų emigracijos į JAV ir Palestiną. Nors žydų procentas mieste sumažėjo ir jau sudarė tik trečdalį ukmergiškių, jų įtaka miesto savivaldoje labai išaugo. 1918 m. pabaigoje išrinktoje pirmoje nepriklausomos Lietuvos laikais Ukmergės miesto taryboje iš 32 narių buvo 12 žydų, 10 – lenkų, 9 – lietuviai, 1 – rusas. 1921 m. iš 36 tarybos narių Žydų Tautos Bloko susirašinėjimas turėjo 17 vietų. 1931 m. iš 15 tarybos narių – 6 žydai, 5 – lietuviai, 4 – lenkai. 1934 m. – 7 – lietuviai, 5 – žydai, 3 – lenkai. 1937 m. beveik visi jie buvo perrinkti. Ši tarybos sudėtis išliko iki pat 1940 m. okupacijos.

Žydai paprastai būdavo viceburmistrais (burmistro pavaduotojais). Kaip ir Rusijos imperijos valdymo laikais aukščiausias pareigas iš žydų ėjo gydytojas Abraomas Karlinskis, baigęs Varšuvos universitetą. 1920-1927 m. jis buvo Ukmergės apskrities gydytojas. Po to dirbo Ukmergės apskrities ligoninės vidaus ligų skyriuje. Žuvo 1941 m. vasarą holokausto metu Veprių apylinkėse.

Valdė beveik visas įmones

Didelė dalis miesto pramonės tebepriklausė žydams. Žymesnės įmonės buvo Mišniunerio ir Kruko odų fabrikas, brolių Orvinų ir Krikūno garo malūnas bei lentpjūvė, Tinkaso lentpjūvė ir medžio apdirbimo įmonė, Šoro lentpjūvė, Garbo odų dirbtuvės ir t. t.

1925 m. dokumentuose Lietuvos limonado dirbtuvių sąrašuose minimos 5 Ukmergės limonado dirbtuvės, kurios visos priklausė žydams. Šios tautybės atstovai buvo ir visi Ukmergės miško prekybininkai, vilnų karšyklų bei verpyklų savininkai. 1972 m. Jeruzalėje išleistoje „Žydų enciklopedijoje“ rašoma, jog 1935 m. Ukmergės žydai buvo trijų lentpjūvių, dviejų malūnų, odos, porceliano, krosnių panėlių, dviejų vinių, kartoninių dėžių, gėrimų fabriko, dviejų lovų audinių, dviejų namų apyvokos daiktų fabrikų, dviejų plytinių ir šešių kailių-odų raugyklų savininkai, neskaitant daugybės smulkių amatininkų dirbtuvių ir krautuvėlių.

1920 m. mieste buvo įsteigtas žydų liaudies bankas, kurio tikslas – suteikti paskolas mažomis palūkanomis žydų tautybės gyventojams. 1926 m. jo akcininkais buvo 593 žmonės. Bankui vadovavo Izraelis Lusas. Ukmergėje veikė ir du privatūs brolių Elijo ir Arano Judelevičių bei Jehudos Levito bankai.

Mokyklose, gimnazijose – jidiš ir hebrajų kalbos

Tarpukario Lietuvos laikotarpiu mieste veikė kelios žydų mokyklos. Nuo 1919 m. spalio Ukmergėje įkurta savivaldybės išlaikoma žydų pradžios mokykla Nr. 4, kurioje buvo mokoma jidiš kalba. Mokslas joje vykdavo 6 metus. Vaikai mokyti jidiš ir lietuvių kalbų, aritmetikos, istorijos, geografijos, gamtos mokslų. 1938 m. joje buvo 211 mokinių. Prie mokyklos veikė vakarinė mokykla 50-čiai žmonių bei bendrabutis suaugusiems Arklių gatvėje. Direktorius – Lovė Morgenšternas, 1927 m. birželį areštuotas kaip bolševikas, o rugpjūtį – paleistas.

Nuo 1921 m. įsteigta pradžios mokykla Nr. 3 su dėstoma hebrajų kalba. 1938 m. joje mokėsi 180 moksleivių.

Nuo 1921 m. gruodžio mėnesio Ukmergėje veikė žydų kultūrinės lygos remiama profesinė mokykla, kurioje apie 20 keturiolikos-šešiolikos metų mergaičių mokytos siuvimo ir mezgimo darbų. Vedėja – Menucha Šapiraitė.

Nuo 1920 m. rugsėjo įsteigta realinė žydų gimnazija, kurioje buvo dėstoma jidiš kalba. Įkūrimo metu joje mokėsi 115 mokinių, 1924 m. – 240, 1928 m. – 188, 1929 m. – 164 moksleiviai, mokestis už mokslą atsiėjo 150-200 litų metams. Dirbo 10 mokytojų.

Nuo 1922 m. rugsėjo ėmė veikti žydų „Šviesos“ gimnazija, kurioje mokyta hebrajų kalba. 1925 m. joje buvo 183 mokiniai, 1929 m. – 178. Mokestis už mokslą nustatytas 150 litų. 1931 m. po ilgų derybų dėl spaudimo nutarta abi gimnazijas sujungti. Daugelis dalykų buvo dėstoma hebrajų kalba, jidiš – tik matematika, gamtos mokslai, fizika, higiena, dailyraštis. Dainavimas ir kūno kultūra dėstyta dviem kalbomis. Mokytojų tarybos posėdžiai pakaitomis taip pat vyko abiem kalbomis. Gimnazija buvo Vasario 16-osios ir Klaipėdos gatvių kampe, ji susprogdinta per karą.

Sujungtos „Šviesos“ gimnazijos direktoriumi tapo buvusios realinės gimnazijos vadovas Leonas Liampertas. Gimnazijoje mergaitės buvo mokomos ir baleto pagrindų.

B. d.

Ukmergės Kraštotyros muziejaus nuotr.

Mus remia: