„Kūryboje begalinę laisvę pajaučiau apsigyvenęs Pabaiske“

Su menininku Andriumi Januliu, Pabaisko erdvės „Kalvio kiemas“ įkūrėju, susitinkame rasotą rugsėjo 1-osios rytą dar prieš jo vaikams išeinant į mokslo metų pradžios šventę. Vyro rankose – nuskintos saulėgrąžos, kurios mums bekalbant virsta puikia puokšte mokytojoms pradžiuginti.

 – Andriau, kaip save apibūdintumėte?

 – Aš nesu tikras kalvis, mane netgi šiek tiek nervina, kai vadina kalviu. Labai nenoriu savęs taip pristatyti, tačiau nežinau, kaip kitaip išaiškinti, kuo užsiimu. Taip, daugiausia dirbu su metalu. Esu metalo meno atstovas, metalo plastikos meistras. Tačiau netgi tikru menininku savęs vadinti negaliu, nes kiekvienas mes turime po meno kruopelę širdy. Jei akmenį pakeli, gražiai padedi kur nors, tai vieno akimis jau yra menas. Tad negalima konkrečiai įvardinti, kas yra tas tikrasis menininkas.

 – Kodėl metalas? Ar dėl lankstumo, ar dėl to, kad tai – kažkas naujo meno pasaulyje?

 – Nuo mažens žinojau, kad būsiu menininkas. Kiti svajojo tapti kosmonautais, policininkais, o aš iš karto sakiau, kad tapsiu menininku, nors su kokia medžiaga dirbsiu, dar tikrai nežinojau. Aš buvau laimingas vaikis, nes tėvai nedarė man jokios įtakos renkantis gyvenimo profesiją. Metalo menas mano gyvenime atsirado, kai įstojau mokytis į Vilniaus dailės akademiją, Telšių skyrių. Didžiausias pasirinkimas tada buvo tarp metalo ir medžio. Nusprendžiau dirbti su metalu, taip ir pasilikau ties juo. Patiko, užkabino.

 – Ar egzistuoja Jūsų gyvenime etnografija?

 – Studijų laikais ja visai nesidomėjau, buvo neįdomu. Vėliau vis po truputėlį daugiau jos atsirado. O dabar, su branda, pajaučiau etnografijos trūkumą savo kūryboje, man norisi bent laisvu laiku prie jos prisiliesti, kažką gražaus sukurti. Lietuvą reikia garsinti tuo, kuo ji yra ypatinga.

 – Pabaiskas – palanki vieta kūrybai? O gal Jums reikia did-miesčio šurmulio, kad pajustumėte laimę?

 – Mes su žmona ir pabėgome iš miesto šurmulio. Daug kas sako, kad į provinciją atsikėlėme, bet aš čia taip nesijaučiu, juk viskas ranka pasiekama, lengva ir gera. Gyvenome Klaipėdoje, kur su žmona ir susipažinome, tačiau pabirus vaikams galvojome, ką daryti toliau. Šurmulys gal ir nieko, tačiau laikui bėgant miestas pradeda tave valgyti, kol galiausiai visai pasiglemžia. Dabar labai gerai jaučiamės priėmę šį sprendimą – 2011 metais atsikėlę į Pabaiską. Prieš tai dar šiek tiek gyvenome pačioje Ukmergėje, bet čia geriau – laukai, vėjas, dideli atstumai tarp namų su kaimynais, beveik jokio mašinų triukšmo. Kūryboje begalinę laisvę pajaučiau būtent įsikūręs Pabaiske. Čia ir įvyko tas esminis lūžio taškas, virsmas. O laimingas esu visur, kur bebūčiau. Juk laimė toks subjektyvus dalykas…

– Kada išdrįsote pradėti publikuoti savo darbus parodose?

– Viskas prasidėjo su tapytojo, dambrelininko, Ukmergės kultūros centro dailininko ir parodų organizatoriaus Egidijaus Darulio pagalba. Kai tik atsikraustėme gyventi į Ukmergę, jo šeima mane paskatino darbus publikuoti viešai, dalyvauti jų rengiamose parodose, tarptautiniuose pleneruose… Taip užsikūrė varikliukas, dabar labai tuo džiaugiuosi. Iki mano darbams pasirodant parodose, aš tiesiog priimdavau dirbinių užsakymus ir tiek. Nebuvo nei didelinio noro, nei galimybių kažką publikuoti viešai.

 – Kaip prie Jūsų projektų prisideda žmona Dovilė?

 – Pirmiausia, tai ji yra mano žmona, kuri pagiria, išklauso, pritaria arba ne tam tikriems dalykams – tas man labai svarbu. O jei kalbant apie darbus, tai Dovilė padeda man administraciniuose – „popieriniuose“ darbuose. Tačiau šiais metais tuo užsiims mažiau, nes tapo Širvintų „Tėkmės“ mokyklos direktore. Ši Rugsėjo 1-oji jai pirma naujajame amplua. Taip pat ji aktyviai dalyvauja Pabaisko krašto bendraminčių klubo veikloje.

 – Jūsų darbai labai originalūs ir išskirtiniai. Kokiomis progomis jie dažniausiai perkami?

 – O, pačiomis įvairiausiomis: nuo dovanų vestuvėms iki tvorų gamybos bei antkapių dekoravimo. Spektras tikrai labai platus…

 – Iš ko semiatės įkvėpimo? Gal yra menininkų, kurie Jus skatina kurti toliau ir nepasiduoti?

 – Tiksliai įvardinti menininkų negaliu, nes vieno įkvėpėjo nėra. Minčių pasisemiu iš kiekvieno – juk lankausi parodose, darbų pristatymuose. Mes, meno žmonės, nieko nekopijuojame, tiesiog vienas iš kito renkamės idėjas. Pavyzdžiui, susitinkame pleneruose – menininkų susibūrimuose ir diskutuojame apie meno objektą, kurį norime sukurti, dalinamės idėjomis ir kuriame kažką bendro. Ukmergėje plenero produktu galima vadinti miesto balandžius. Norėtųsi, kad tokie susibūrimai taptų dažnesni, kad būtų tęstinumas.

 – Ar būna tylos minučių, kai kuriant nusvyra rankos?

 – Būna, bet to tikriausiai neišvengia ir kiti. Labai išeikvoju savo kūrybines atsargas, kai tenka atlikti daug užsakymų. Tuomet laiko darbams iš širdies lieka mažai arba išvis nelieka. Kai užsakymas veja užsakymą, labai sunku susikoncentravus dirbti ties kokia nors savo idėja. Man įdomiausias – kūrimo procesas, kai pats turiu idėją arba klientas pasiūlo mintį, ir tai reikia realiai įgyvendinti, nupiešti popieriuje. Visas smagumas dingsta, kai pagal tą piešinį reikia padaryti darbą. Dingus norui dirbti geriausias vaistas yra „spyris į sėdimąją“. Tuomet darbai pradeda rūkti kaip iš pypkės.

 – Nemažai Jūsų darbų galima pamatyti svetainėje www.kalviokiemas.com bei IRON LAND Facebook paskyroje. Kokie Jūsų meniniai kūriniai yra publikuojami Ukmergėje? Gal artimiausiu metu miestas sulauks dar vienos Jūsų dovanos?

 – Ukmergėje mano meno objektų nėra daug. Gal jau net pabodau ukmergiškiams, išlepinau juos, vis ką nors naujo sukurdamas? Kur ne kur nutūpę balandžiai, „Arkliukas“ prie klinikos „Vilkmergė“, „Laivelis“ prie Vilkmergėlės upelio, „Pepė“ ant Meno mokyklos stogelio. Netrukus Pašilės bažnyčia bus papuošta mano naujai kurtu metaliniu kryžiumi su saulelėmis. Nesakau, kad tai paskutinis mano darbas Ukmergei gražinti, tačiau norėtųsi, kad daugiau žmonių prie to prisidėtų, į šviesą išlįstų jaunimas.

 – Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Kamilė STRACHĖ

Menininko darbai „Angelas“ (kairėje) ir „Šeimos židinys“.

A. JANULIO nuotr.

Mus remia: