Kančių kelias (1)

Šis S. Vaičiūnaitės pasakojimas paremtas jos senelio Algimanto Vaičiūno (g. 1932 m.), gyvenančio Ukmergėje, Anykščių gatvėje, pasakojimais apie savo tėvus – Bronę (g. 1907 m.) ir Antaną (g. 1901 m.).

Antanas Vaičiūnas 1945-ųjų žiemą buvo pripažintas politiniu nusikaltėliu ir nuteistas 10 metų kalėjimo ir 5 metams tremties.

Bronė Vaičiūnienė 1948 metų gegužės 22-ąją kartu su dviem dukrytėmis ištremta į Sibirą. Dviem sūnums, tarp kurių buvo autorės senelis Algimantas, ir dukrai tuomet pavyko pabėgti.

Pasakojime, kuris autorei besimokant tuometinėje Jono Basanavičiaus vidurinėje mokykloje, buvo pristatytas mokinių rašinių konkursui, panaudoti ir jos prosenelio Antano Vaičiūno palikti rašytiniai prisiminimai.

 

Simona VAIČIŪNAITĖ

Kalėjimai, kančia, badas, vienatvė, skausmas… Dabar apie tai net nesusimąstome, o mūsų proseneliai, seneliai tai išgyveno. Šių dienų jaunimas negali pasigirdi daug žinąs apie praeitį, kieno dėka esame laisvi, laimingi… Daugelio tų žmonių jau nebėra tarp gyvųjų, bet jie mums paliko drąsą, ryžtą nepasiduoti. Gerbdama jų atminimą panorau labiau pasidomėti savo prosenelių, patyrusių tremtį, Sibiro šaltį ir badą, praeitimi – jų Kančių keliais.

Nuteisė kaip politinį nusikaltėlį

Antanas Vaičiūnas su žmona Brone ir penkiais vaikučiais gyveno Ukmergės apskrities Pagirių valsčiaus Pagirių miestelyje, turėjo 14 hektarų žemės. Šeimos galva tuometinių bolševikų buvo apkaltintas, kad nešėsi ginklą po vatinuku ir bendravo su partizanais.

Vyrą 1944-ųjų vasarą areštavo, tardė, vertė prisipažinti, kad su partizanais dalyvavo kariuomenės įgulos (garnizono) būstinės užpuolime. Bet jis atsakė nieko nežinąs. Tuomet milicijos įgaliotinis atsinešė lazdas, nurengė viršutinius drabužius ir ėmė pliekti. Mušė tol, kol Antanas neteko sąmonės. Po egzekucijos leisgyvis vyras įstumtas į tamsų, šaltą rūsį, kuriame ant grindų buvo pabarstyta tik šiek tiek šiaudų. Žmogus jautė, kaip iš burnos, netekus kelių dantų, teka kraujas… Klūpodamas ant kelių, įsirėmęs galva į kertę, jis užmigo. Pabudo nuo skausmo – dėl sumušimų nežmoniškai gėlė visą kūną. Vėliau paaiškėjo, jog sulaužyti abiejų pusių šonkauliai, išmušti devyni dantys, kūnas nusėtas kraujosruvomis…

Po mėnesio prosenelis buvo nuvežtas į Ukmergės kalėjimą, kuriame liepos mėnesį įvyko teismas. Be jokių pasiteisinimų, liudininkų, gynėjų A. Vaičiūną, kaip politinį nusikaltėlį, nuteisė 10 metų kalėti lageryje ir 5 metus praleisti tremtyje.

Ukmergės kalėjime nuteistąjį laikė 7 mėnesius, po to perkėlė į Lukiškių kalėjimą. Netrukus, ankstų rytą, politiniai kaliniai, tarp kurių buvo ir A. Vaičiūnas, buvo išvaryti į stotį. Į prekinius vagonus sukišo po 45 nuteistuosius, kurie ankštoje patalpoje dalinosi sukaltais dviaukščiais gultais, vadinamaisiais narais.

Stiprybės teikė malda  ir giesmė

Kiekvieno vagono gale stovėjo sargybiniai, ginkluoti automatais, durtuvais, turėjo dresuotus šunis. Ryte vykdavo patikrinimai. Visus suvarydavo į vieną vagono galą, o prižiūrėtojai stuksendavo, daužydavo grindis bei sienas. Vėliau po vieną visi turėdavo bėgti į kitą pusę. Kiekvienas sargybinis turėjo po plaktuką ant ilgo koto, kuriuo prabėgančiam voždavo, nevengdami ir per galvą suduoti. Taip buvo stengiamasi įbauginti kalinius.

Nuteistuosius kamavo alkis ir troškulys. Tik kartą dienoje duodavo sriubos ar košės. Pagalvojus apie namus, šeimas, iš skausmo plėšomos krūtinės išsiverždavo giesmė: „Marija, Marija, palengvink vergiją… Išgelbėk nuo priešo baisaus“. Kaliniai patyliukais giedojo ir Lietuvos himną, meldėsi – tik tai teikė jėgų bei ryžto.

Vietoj tualeto gamtiniams reikalams vagone buvo išpjauta skylė. Per šalčius apšaldavo jos kraštai, todėl aplinkui nenusakomai dvokė.

Nuo tokių gyvenimo sąlygų, graužaties, nevilties net ant viršutinių rūbų galėjai surasti utėlių. Retkarčiais, kai dienos metu pro vagono langelį pasirodydavo šviesos spinduliai, kaliniai turėjo užsiėmimą, savotišką „žaidimą“ – ranką užkišdavo po rūbais ir traukdavo pilnas saujas utėlių, kitiems liepdavo atspėti – lyginis skaičius ar ne. Jei atspėdavo – tekdavo pačiam nešti gyvius prie skylės ir juos iškratyti, o kas suklysdavo, turėjo ne tik savo, bet ir draugo utėles išnešti…

Pateko į lagerį Pečioroje

Po dviejų savaičių kelionės pasiekta Pečiora (Komijos Respublikoje) – kalinių lageris. Išlaipinti iš vagonų nuteistieji buvo skaičiuojami, tikrinami, stumdomi, mušami, varomi į pirtį. Ten visų drabužius sudegino, kad neliktų utėlių. Kiekvienam į delną įdėjo šlakelį skysto muilo, įbruko į rankas praustuvę su šiltu vandeniu, o šaltu galėjai naudotis, kiek panorėjęs.

Kaliniai apgyvendinti barakuose, kurių ilgis siekė 50 m, o plotis – 10 m. Miegoti teko dviejų aukštų gultuose be patalynės. Žmonės guldavosi su taip pačiais rūbais, nusirengdavo tik viršutinius vadinamuosius bušlatus ir jais užsiklodavo. Patalpos viduryje stovėjo šildymo krosnis, vadinamoji buržuika.

Lageryje diena prasidėdavo 6 valandą ryto. Visi lauke nusiprausdavo ir skubėdavo į valgyklą. Dėl menkų maisto porcijų žmonės kartais alpdavo. Pagrindinis pusryčių maistas – 600 g duonos ir 300 g sriubos. Pietums duodavo 700 g sriubos, 200 g košės, 9 g aliejaus ar 50 g žuvies. Vakare į dubenį įkrėsdavo tik 200 g košės. Duonos dydis priklausė nuo to, kaip įvertindavo darbą. Jei normos neįvykdei, duonos porciją sumažindavo iki 50 g, o jei įvykdei – gaudavai 50 g daugiau.

Po pusryčių reikėjo rikiuotis patikrinimui, kalinius skaičiuodavo po kelis kartus, nes suklysdavo, o gal tyčia, spaudžiant 25-30 laipsnių šalčiui, lauke laikydavo po valandą ar ilgiau.

Ukmergiškis A. Vaičiūnas buvo paskirtas prie geležinkelio tiesimo darbų. Dirbti tekdavo be poilsio dienų po 12-16 valandų. Kaliniai į darbą eidavo susikibę už parankių po penkis, sargybinis perspėdavo, kad nė vienas nesisukiotų ir nesikalbėtų. Taip pat pagrasindavo: „Žingsnį į kairę ar į dešinę – šausim be perspėjimo!“ Sugrįžus iš darbo vėl visus suskaičiuodavo. Jei bent vieno pasigesdavo, tekdavo visiems jo lauke laukti nors ir pusę nakties.

Prie lagerio prižiūrėtojai vykdydavo kratas. Reikėdavo atsegti viršutinių rūbų (bušlatų) sagas – tikrindavo, ar nieko nėra užkišto. Nespėjusiems laiku atisegti sagų, jas išplėšdavo jėga. Ir taip kartojosi kiekvieną dieną – tie patys šauksmai, keiksmai…

Išsekusius siuntė  į ligoninę

Kartą per metus, o kartais dažniau, kalinių sveikatą tikrindavo medicininė komisija. Ji apžiūrėdavo nuogai išrengtus ir išrikiuotus žmones, ar šie dar turi raumenų. Jei kūnas būdavo išsekęs – belikę oda aptemti griaučiai, komisija tą kalinį nukreipdavo į „OP“ – sveikatos punktą.

Prieš areštą 170 cm ūgio A. Vaičiūnas svėrė 77 kg, o lageryje sulyso iki 42 kg. Todėl komisija jį išsiuntė į „OP“ . Ten dirbti nereikėjo, o maisto davinį gaudavo tokį patį. Po mėnesio vėl tikrino sveikatą. Ukmergiškiui buvo diagnozuota džiova, teko gydytis ligoninėje. Nors palatoje vietos buvo tik dviem ligoniams, ant lentų paguldė keturis, visiems teko dalintis viena paklode. Kai iš kraštų gulėję kaliniai sušaldavo, keisdavosi vietomis – juos įleisdavo į vidurį sušilti.

Išėjusį iš ligoninės A. Vaičiūną išvežė į Intos lagerį. Ten prasidėjo dar sunkesni, varginantys darbai miške. Sniego prisnigdavo iki juosmens, tekdavo po 4 km nueiti ir pareiti, o sargybinis vis skubindavo.

Vėliau kaliniai nuvežti prie Pečioros upės remontuoti tilto, nes vanduo buvo nuplovęs jo polius. Nuteistiesiems teko su karučiais (tačkomis) vežti akmenis, daryti pylimą, kad tiltas būtų apsaugotas nuo vandens srovių.

Čia kaliniai taip pat gyveno barakuose, kuriuose knibždėte knibždėjo blakių ir tarakonų. Kai sušildavo oras, visi galėjo miegoti lauke, ant žemės. Kartą A. Vaičiūnui pavyko atsigulti po „narais“. Savo prisiminimuose jis rašė: „Esu tarsi šuo, neturįs vietos, kur prisiglausti. Aš prašiau Dievo, kad po narais leistų pamiegoti, kaip džiaugiausi gavęs vietą… Vieną naktį pasirinkau nakvoti pirtyje. Ten irgi daug gulinčių. Kitą dieną nuėjau į medicinos punktą, silpnai jaučiausi, maniau, duos kokią dieną poilsio…“

Tačiau lagerio gydytojas nepatikėjo kaliniu ir liepė sanitarui patikrinti, ar jis tikrai viduriuoja. Sanitarui patvirtinus, ligoniui išdavė miltelių, bet jie nepadėjo. Teko į darbą grįžti svirduliuojančiam, sargybiniai juokėsi, keikėsi, koneveikė… Kitą rytą A. Vaičiūnas vėl kreipėsi į gydytoją ir vėl prašė vaistų nuo viduriavimo. Tik trečią kartą patikrinę išsekusį ligonį, atleido iš darbo ir paguldė į ligoninę. Joje tuo metu gydėsi apie 200 žmonių. Visi gulėjo ant narų. Jei kuris norėdavo apsiversti ant kito šono, kartu turėjo verstis ir dar keli ligoniai.

Ligoninėje A. Vaičiūnas buvo apkaltintas vagyste – atsieit pasisavino šalia gulėjusio ligonio 45 rublius. Ukmergiškis prisiekinėjo, kad nevogė pinigų, tačiau sargybinis nenorėjo girdėti jokių pasiteisinimų. Nurengęs vyrui marškinius įspėjo, kad iki ryto 10 valandos šis turi grąžinti pinigus, o jei ne – bus išvarytas iš ligoninės, o kolonijoje „padvės kaip šuo“… A. Vaičiūną jau buvo apėmusi neviltis, tačiau prie jo priėjęs rusas, kuris gulėjo kitoje pusėje, prisipažino pavogęs tuos 45 rublius. Į palatą atėjęs gydytojas ir išklausęs ligonių pasiaiškinimų, iš ligoninės išrašė abu…

B. d.

Tremties išvengti pavyko trims šeimos vaikams – Antanui, Algimantui ir Mildutei.

Nuotraukos iš Vaičiūnų šeimos asmeninio archyvo

Mus remia: