Pareigas palieka du ilgamečiai ugdymo įstaigų vadovai

Du ilgamečiai ugdymo įstaigų vadovai – „Šilo“ progimnazijos direktorius Leonas Žuklys ir vaikų lopšelio-darželio „Nykštukas“ direktorė Angelė Liausienė savivaldybei įteikė prašymus atleisti juos iš pareigų. Šiuos pareiškimus svarstys Savivaldybės taryba kovo 28 dieną vyksiančiame posėdyje. L. Žuklys „Šilo“ mokyklai vadovauja 31 metus, A. Liausienė „Nykštukui“ – 24 metus. „Gimtoji žemė“ domėjosi, kodėl vadovai nutarė palikti postus, paprašė jų pasidalinti mintimis apie buvusią veiklą ir planus ateičiai.

„Kiek galėjau, padėjau ir mokiniams, ir kolegoms“

Pokalbio pradžioje L. Žuklys juokavo, kad „sportiniais terminais tariant, iš žaidimo reikia išeiti tada, kai dar norisi žaisti“. Ir pridūrė, jog liepos pabaigoje jam sukanka pensinis amžius, ir jis nutarė pasitraukti „užleisdamas vietą kitiems, jaunesniems“.

Direktorius prisiminė ir savo darbo pradžią šioje mokykloje: „Įstaigos statyba prasidėjo 1987 metais, kitų metų vasarą pastatas jau buvo iškilęs. Tačiau, kai vasaros viduryje buvau paskirtas mokyklos direktoriumi, visi darbai dar nebuvo atlikti. Tad vadovauti pradėjau kaip statybininkas… Man pačiam teko nešioti, montuoti baldus, priemones, vėliau, priėmus ir ūkvedį, triūsėme dviese. Ir suspėjome – rugsėjo pirmąją vaikai sugužėjo į visiškai mokymuisi paruoštas klases…“

„Šilo“ mokykla buvo ne tik naujausia, bet ir didžiausia mieste. Direktorius sako, kad čia pradėjo mokslus apie 700 moksleivių. Kai visi mokiniai netilpo į pagrindinį pastatą, pradinukai mokėsi Vilniaus gatvėje esančiame korpuse. „Geriausiais laikais“, kai mokykla buvo vidurinė, joje turėjome 1 280 moksleivių“, – mena pirmas ir iki šiolei vienintelis įstaigos vadovas. Ir priduria – o dabar pagrindiniame pastate mokosi tik apie 500 mokinių…

Mažėjant rajono gyventojų, traukėsi mokinių skaičius. Keitėsi ir mokyklos statusas – buvusi vidurinė mokykla 2012-iais mokslo metus pradėjo kaip pagrindinė. Į pastatą Miškų gatvėje persikėlė ir pradinių klasių mokinukai.

2017 metais įstaiga tapo progimnazija.

Keičiantis mokinių skaičiui, įstaigos statusui, teko mažinti ir darbuotojų. Pranešimus apie atleidimą iš darbo direktorius mini kaip vieną didžiausių skaudulių jo darbe.

L. Žuklys atskeidžia ir dar vieną, mažai girdėtą faktą, kuris nuoskaudų nuosėdų neišdildė iki šiolei: „Lietuvoje pradėjus kurtis gimnazijoms, mes, jaunas, entuziastingas kolektyvas, nutarėme žengti šį žingsnį pirmieji rajone. 1995 metais rinkome, ruošėme visus reikalaujamus dokumentus, juos spausdinome dar su mechanine mašinėle, atlikome visus „namų darbus“. Deja, viską darėme tik patys – tuometinių rajono vadovų paskatos, pagalbos nesulaukėme. Kai reikėjo vykti į Vilnių, komisiją, važiavo tik vienintelis tuometinis Švietimo skyriaus vedėjas. Tačiau prie komisijos kabineto durų jis pareiškė, kad į vidų mes eitume vieni…“

Tapti gimnazija nepavyko – pritrūko trijų balų. Ukmergiškiams, be kita ko, buvo pasakyta, kad nebuvo ir rajono vadovybės politinės valios.

Apžvelgdamas darbo metus direktorius turi kuo pasidžiaugti: „Kai dar buvome vidurinė mokykla, pasiekėme labai daug gerų sportinių rezultatų. Esame gavę ir daugiausia rajone brandos egzaminų dešimtukų, mūsų mokiniai laimėjo įvairiose olimpiadose.“

L. Žuklys mini ir kitus darbus. Kartu su auklėtiniais sodinti medeliai, tvarkyta ne tik mokyklos teritorija, bet ir šalimais esantis miškas.

Kai mokyklos patalpose buvo įrengtas baseinas, teko rūpintis ir jo veikla. L. Žuklys sako, kad paskutiniais metais pavyko įgyvendinti seną svajonę – nenaudojamas buvusios baseino chlorotorines patalpas paversti naudingomis erdvėmis. „Buvo visokių idėjų, tačiau išpildyta pati geriausia: įrengtas baseinėlis patiems mažiausiems ir sukūrinė vonia jų turškimusi vandenyje besidžiaugiančioms mamoms. Tiesa, tuos darbus baigė Sporto centras, kadangi baseiną 2017 metais perdavus šiai įstaigai atsirado galimybė projektą įgyvendinti gavus Europos Sąjungos finansinę paramą. Taip pat, vykdant tą patį projektą, mokykloje įrengtose patalpose vyks stalo teniso ir šachmatų treniruotės, o mūsų visi pradinių klasių mokiniai galės pabandyti neformalaus užsiėmimų metu šachmatų žaidimo pradžiamokslį“, – dalijosi mintimis vadovas.

Didžiausiu savo darbo pasiekimu direktorius laiko tai, kad mokyklos auklėtiniai, ir pasiekusieji karjeros aukštumų, ir dirbantys technologinius darbus, yra savo srities specialistai. „Kiek galėjau, padėjau ir mokiniams, ir kolegoms“, – prisipažįsta pašnekovas.

Nors ir palieka postą, L. Žuklys neslepia, kad jam labai rūpi, kaip toliau vyks mokyklos veikla. „Man svarbu, kad ateitų naujų idėjų kupinas, pasiryžęs darbams vadovas. Juk čia mokosi ir mano anūkai, sūnaus Liudo vaikai.

Pasiteiravus, ką planuoja veikti ateityje, direktorius nusijuokia: „Tinginiausiu“. Ir rimtai pasakoja, kad vasarą veiklos tikrai nestigs. „Esu pirma karta „nuo žagrės“, todėl nejaučiu vargo „krapštydamasis“ ne visai standartiniame sode (sodybėlėje). Čia triūsiame kartu su žmona Vidute, taip pat dirbusia „Šilo“ mokykloje matematikos mokytoja, kuri, sulaukusi pensinio amžiaus, iš karto išėjo iš darbo. Planuojame artimesnes ir tolimesnes ekskursijas, žygius, keliones. Lankysimės ir kultūriniuose renginiuose. Taip pat laiko skirsiu viso gyvenimo mokymosi koncepcijai – savišvietai.

Vasarą pas senelius krykštaus ne tik Liudo, bet ir Kaune gyvenančio sūnaus Tomo atžalos.

„Kai praeis vasara, tada žiūrėsiu – jeigu bus sveikatos ir noro, veikla bei darbas pats mane susiras“, – šypsojosi direktorius.

„Pagrindinis darbo principas – viskas vaikui ir dėl vaiko“

Vaikų lopšelio-darželio „Nykštukas“ direktorė Angelė Liausienė šiai įstaigai vadovavo 24 metus.

A. Liausienė.

Vadovė neslepia, kad neįmanoma sulyginti pirmųjų darbo metų ir dabartinio laikotarpio. „Keitėsi ir vaikų bei tėvų mąstymas, ir materialinės sąlygos, tačiau visus tuos metus darbo principas buvo tas pats – viskas vaikui ir dėl vaiko“, – pabrėžia direktorė.

A. Liausienė pastebi, kad jau nuo 1996 metų buvo ypač daug dėmesio įstaigoje skiriama vaikų sveikatos stiprinimui: „Labai džiaugiamės, kad prieš dešimtmetį pastatas buvo renovuotas ir nuo tada gyvename šiltai, patogiai, jaukiose patalpose. Remonto metu viduje buvo įrengtas baseinėlis, sporto salė. Dar vieną baseiniuką turime lauke. Vaikams labai patinka juose atsigaivinti, daug laiko praleidžiame ir sporto salėje. Čia auklėtiniai gali žaisti mini krepšinį, futboliuką, kitus žaidimus. Darželio aplinka taip pat skatina sportuoti – yra daug įrenginių, tad mažieji turi galimybes judėti. Net ir žiemą, nepalankiu oru jie gali būti lauke, nes esame įsigiję neperšlampamus rūbelius. Taip pat nusipirkome palapinių, hamakų.“

Per daugiau kaip dvidešimtmetį teko išgyventi kelis etapus – kai įstaigoje buvo labai daug vaikų, po to atėjo momentas, kurį direktorė įvardija kaip vieną skaudžiausių – auklėtinių mažėjimo ir darbuotojų etatų mažinimo metas. „Iš vienuolikos grupių liko devynios. Labai sunku būdavo įteikti atleidimo lapelį žmogui, kuris tikrai gerai dirbo, nuoširdžiai bendravo, tačiau buvome priversti pagal įstatymo reikalavimus tų žmonių atsisakyti“, – atvirauja vadovė.

Dabar įstaiga vėlgi išgyvena renesansą – norinčiųjų čia patekti yra daugiau negu vietų. Šiuo metu vaikų lopšelyje-darželyje dirba 14 auklėtojų, kurios rūpinasi 170 vaikučių.

„Kai dabar vaikų darželiuose trūksta vietų, užsimenama apie tai, jog gal reikėtų pertvarkyti patalpas, kad būtų įkurtos vaikų grupės. Tačiau pergyvenusi vieną renovaciją, kitos nenorėčiau, ir gerai, kad to neteks patirti. Tuomet vykdyto remonto metu buvo išgriautos visos patalpos ir mums, moteriškam kolektyvui, teko kraustytis į Dailės mokyklą. Ant savo pečių tempėme baldus, pernešėme patalus, archyvus, po to vėl viską pergabenome atgal, prieš tai išvaliusios, sutvarkiusios visus kampus“, – prisimena buvusius darbus direktorė.

Kalbėdama apie esamą situaciją A. Liausienė prisipažįsta, kad jai labai neramu dėl to, jog daugėja vaikų su specialiaisiais poreikiais, kuriems reikia didesnio dėmesio negu kitiems. Tuo tarpu auklėtoja – viena, jai tenka rūpintis dvidešimties vaikų grupe. „Būtina, kad su vaikais dirbtų ir spec. pedagogai, socialiniai darbuotojai, psichologai, tačiau šių specialistų trūksta“, – reziumuoja pašnekovė. Ir priduria, kad tokiomis sąlygomis darbuotojos negali duoti vaikams tiek, kiek norėtų ir galėtų.

Ji su šypsena kalba apie auklėtinių mąstymo pokyčius, kurie įvyko per tą laikotarpį: „Dabar vaikai smalsesni, energingesni, žingeidesni. Anksčiau mažyliams rodėme knygelėse paveikslėlius ir pasakojome apie supantį pasaulį. Dabar jau iš auklėtinių išgirstame, kad jie ir lėktuvu skrido, ir ilsėjosi egzotiškoje šalyje, ir kupranugarį matė…“

Prisitaikant prie technologijų naujovių, keitėsi ir mokymo priemonės – dabar visose grupėse yra kompiuteriai, įsigyta interaktyvi lenta, įstaiga nusipirko fotoaparatus, kuriais mažieji fotografuoja, tėveliai gali į auklėtojas kreiptis elektroniniais laiškais, skambinti telefonu.

Pripažindama technologijų svarbą, direktorė įsitikinusi, kad būtinas ir mažojo žmogučio dvasinių vertybių ugdymas. Tai vyksta ne tik jas diegiant per edukacines pamokėles, užsiėmimus. Relaksacijos salytėje mažieji gali natūraliai stebėti gamtą – grindimis ropojantį vėžlį, akvariume plaukiojančias žuvytes, dideliame narvelyje įkurdintas kanarėles, papūgėles, kurias pratinasi ir prižiūrėti.

Į klausimą, kodėl palieka darbą, A. Liausienė atsako, kad reikia leisti pasireikšti ir jaunesniems kolegoms. Žinodama, kas dalyvaus konkurse užimti šias pareigas, ji tiki, kad tradicijos bus tęsiamos, atsiras ir naujų idėjų.

Kalbėdama apie ateitį pašnekovė užsimena, kad gal užsiims labdaringa veikla, gal savanoriaus. „Jau įstojau ir į „Bočius“, kartu dalyvavau kelionėje į Kroatiją. Važiuosiu ir į kitą, vėl organizuojamą ekskursiją“, – atskleidžia direktorė.

Žinoma, nepamirš ir „Nykštuko“ – čia užsuks ne tik pasidomėti, kaip sekasi darbuotojoms, bet ir paklausyti vaikų klegesio, kuris supo tuos metus…

AUTORĖS nuotraukos