Sugrįžimai į Želvą, kurios nėra

Zita KRIAUČIŪNIENĖ

Želvos gimnazijos muziejaus vadovė

 

Sausio 27-oji pasaulyje minima kaip skaudžių netekčių diena. Prieš 73 metus buvo užverstas paskutinis lapas holokausto istorijoje – šią dieną buvo išlaisvinti Aušvico (Osvencimas, Lenkija) koncentracijos stovyklos kaliniai. Ši diena minima nuo 2005 metų, kai Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Rezoliuciją, pasmerkusią holokaustą kaip nusikaltimą žmoniškumui ir įpareigojusią nepamiršti žmonių, žuvusių 1941–1944 m., holokausto metais.

Šiuo laikotarpiu skaudžiai nukentėjo Želva, netekusi apie 350 savo piliečių žydų – 75 procentų miestelio gyventojų. Žiaurios žudynės, prasidėjusios 1941 metų rugpjūtį, kai į Pivonijos mišką buvo išvežta pirmosios aukos – 125 gyventojai, baigėsi rugsėjo 5 dieną miestelyje. Saulei leidžiantis savo pačių kapeliuose buvo sušaudyti paskutinieji 58 želviečiai – daugiausia seneliai, vaikai, keletas jaunuolių. Dar ilgai miestelio gyventojų širdyse aimanos kėlė skausmą, o atmintis visą gyvenimą saugojo šviesius prisiminimus, kai visi gyveno draugėje, nesipyko, dalijosi miestelio rūpesčiais ir džiaugsmais – ,,kartu gyvenimo mugėje, atskirai – maldose ir kapuose“ (A. Baltakis). Ilgą laiką niekas neminėjo žudikų baltais raiščiais pavardžių – juk jie buvo savi, išskyrus kelis Ukmergės policininkus…

Skaudi Želvos žydų istorija nepamiršta – ji sudėliota į prisiminimus, pagal kuriuos 2000 m. sudarėme senosios Želvos žemėlapį, jos fragmentus skaitome Želvos litvakų atsiųstuose laiškuose, prisiminimuose, o muziejuje sukauptų nuotraukų archyvas saugo miestelio žydų paveikslus, gyvenimo ir švenčių akimirkas… Mirties čia nėra – tik kitas gyvenimas, nutolęs negrįžtamai, tarsi dviejų spalvų – juoda ir balta.

Tačiau Želvos žydų istorija skaitoma. Aktyviausi jos skaitytojai – iš kitų pasaulio kraštų atvykę Želvos žydų išeivijos žmonės, ieškantys tėvų, senelių, net protėvių pėdsakų. Dažnai be šypsenų veiduose – juk lankomi tik kapeliai, sinagoga, jau mažai primenanti senąją, dar vienas kitas apiręs namelis. Tada jie prašo parodyti senąją Želvą, kurios nėra. Belieka eiti prisiminimų takais, jų tėvų, senelių Gyvenimo ir Mirties kelią. Nuo senosios sinagogos, palei namelius – buvusias krautuvėles, sustoti miestelio ,,akiduobėse“, kur sugriuvę ar sugriauti namai, nuolat kartojant ,,čia stovėjo piliečio Burgino restoranas, o čia, ant kalnelio, priešais bažnyčią, Nobelio premijos laureato Aarono Klugo tėvų namai, kuriuos pastatė parapija už išgelbėtą kunigo gyvybę ir iš kurių jis, ketverių metų vaikelis, su šeima išvyko į Pietų Afriką…“ O priešais aikštelę tebestovi antrasis, su 11 laiptukų, rabino namelis, šviesios Atminties maestro Juozo Vasiliausko atgaivintas, su nuostabiu botanikos sodeliu, ir su savo Mirties ženklu – jo kieme sušaudytas rabinas su dar dviem vyrais; sodelyje nepažymėti jų kapai, o atmintyje – žiaurios Mirties istorija.

Šį kelią einam ne tik su viešnagėn atvykusiais litvakais, bet ir su kitais smalsiais Želvos svečiais, Molėtų jaunimo grupe. Praeitą rudenį ,,Atminties kelią“ ėjome su savo mokiniais – pirmą kartą sulaukėme tokios klausymo ramybės ir susidomėjimo.

O sugrįžimų būna po kelis per vasarą. Su šypsena atvyksta tie, kurių nepalietė holokaustas. Tai Klabinų giminės žmonės, Pazol iš Rasališkių kaimo provaikaitės Tudi ir Debora, Greiss, Mark Gevisser, kurių giminės šeimos emigravo iš Želvos XIX, XX a. pradžioje. Jie ir kiti atvykstantys dėkingi už gimnazijos muziejuje teberašomą Želvos žydų istoriją, už protėvių atminimo įamžinimą. Bet žinome, kad tai, ką padarėme, dar per maža, kad galime padaryti daugiau. Tuo labiau kad plati Klabinų giminė jau siūlo pagalbą kuriant tai, kad Želva būtų įdomesnė su nutolusia savo praeitim, bet išsaugota, nepamiršta.

Z. Kriaučiūnienė prie memorialo Bžezinkos lagerio (Lenkija, Osvencimas) aukoms. 2005 m.

 

Marcele Stokol (Lietuvos pilietė), jos vyras Raymond Plears (Pietų Afrika) su Kauno Sugiharos muziejaus direktoriumi ir gidu Simonu Davidovičiumi Želvoje, prie bevardžio kapo. 2017 m. vasara.