Ukmergės miesto rusų bendruomenės istorijos apybraiža (4)

Raimondas RAMANAUSKAS

Muziejininkas

 

Nuvertino vietinių rusų galimybes

Valdžiai atrodė, kad renkamuose Lietuvos miestų valdžios organuose, tarp jų ir miestų dūmose, per maža rusų tautybės asmenų, ir skatino gubernijų vadovybę rūpintis tą skaičių padidinti. Kauno gubernatorius Rogavičius į tokius valdžios raginimus 1900 m. rašytame rašte atsiliepė labai skeptiškai, nuvertindamas vietinius rusų tautybės gyventojus. Jo nuomone, „daugelis jų dėl savo visuomeninės padėties, išsilavinimo, o kai kuriais atvejais ir dėl savo moralinių savybių vargu ar gali užimti miestų valdymo pareigybes“. Savo teiginio patvirtinimui jis pasitelkė Ukmergę. Dar 1892 m. užklaustas apie tinkamus eiti pareigas renkamuose miestų valdymo organuose rusus, Ukmergės apskrities bajorų vadovas nurodė keturis rusų kilmės asmenis. Iš jų „du pasirodė neturintys nekilnojamojo turto Ukmergės mieste, vienas negalėjo būti paskirtas dėl turimų duomenų apie jo nepakankamą patikimumą, o ketvirtasis kandidatas kolegijos asesorius V. Brosanikovas atsisakė užimti jam pasiūlytas valdybos nario pareigas“. Ne itin įspūdingai atrodė ir prie dokumento pridėtas naujų, jau 1900 m. siūlomų kandidatų Ukmergės mieste užimti vietas Dūmoje sąrašas: „1. Korablikovas Vasilijus – turtingas pirklys, sentikis, rangovas, mokykloje nesimokė, bet pakankamai raštingas 2. Korablikovas Grigorijus – miestietis, mažaraštis 3. Leonovas Ivanas – miestietis, mažaraštis 4. Leonovas Nazaras – miestietis, mažaraštis 5. Popovas Nikolajus – Ukmergės apskrities mokesčių inspektorius, buvęs taikos tarpininkas“. Vargu ar gubernatorius žinojo, kad jo siūlomas kandidatas į Dūmą Grigorijus Korablikovas prieš metus, 1899 m. vasaryje, pakliuvo į policijos sudaromą nusikaltimų suvestinę dėl 5 vištų vagystės iš savo motinos Praskovjos. Kas kita Vasilijus Korablikovas, 1896 m. rugsėjyje laimėjęs varžytynes dėl tilto per Šventąją perstatymo. Valdžia statyboms skyrė 30 706 rublius, Korablikovas apsiėmė tiltą pastatyti už 21 790 rublių. Jis vienintelis iš 5 nurodytų kandidatų ir tapo Ukmergės miesto dūmos nariu.

XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje miestiečių ir kariuomenės santykiai tebebuvo prasti. Tarp kareivių pasitaikydavo visokių žmonių. 1877 m. birželio 29 sudegė visas miestas. Padegėliai pasigedo dalies iš gaisro išgelbėtų daiktų, kurie vėliau buvo pastebėti kareivinėse. Tačiau karininkai, į kuriuos buvo kreiptasi, atsisakė duoti leidimą kareivinėse daryti kratą, tuo dar labiau nuteikdami miestiečius prieš kariuomenę. Kauno valdžia mėgino dirbtinai suartinti miestiečius su kariškiais.

Atžygiuojantį pulką pasitiko vagystėmis

1890 m. liepos mėnesį Kauno gubernatoriaus pasiūlymu Ukmergės miesto dūma priėmė nutarimą pasitikti ir pasveikinti „rusišku papročiu su duona-druska, degtine ir rusišku vynuogių vynu“ į miestą atžygiuojantį 9 dragūnų Jelisavetogrado pulką, sutiktuvėms skirdamas 250 rublių. Taip iškilmingai sutikti dragūnai tuojau sumirgėjo policijos suvestinėse. Pulko arklininkai 1891 m. pradžioje pavogė 40 maišų ruginių ir kelis maišus miežinių ir avižinių šiaudų iš miestiečio. To paties pulko kariai gerokai praretino miestiečiui žydui priklausantį mišką, pulko virėjas su puskarininkiu nusiaubė miestietės bulvių daržą. Dragūnas apvogė cerkvės sargą, kitas iš pulko karininko nušvilpė sidabrinį laikrodį ir t. t. Ne geresni buvo ir kitų dalinių kariškiai. 1895 m. gegužę 184 pėstininkų rezervinio pulko kareiviai nusiaubė Ukmergės turgavietę ir smarkiai sumušė valstietį Karietą, kuris pateko ligoninėn. 1898 m. kareiviai iš 45 artilerijos brigados, jodami per miestą ant neišjodytų arklių, partrenkė miestietį žydą, kuris po kelių dienų mirė nuo sužalojimų. Visgi miestiečiai ketino iškilmingai išlydėti į rusų-japonų karą 1904 m. spalyje išvykstančią 45 artilerijos brigadą, miesto Dūma išlydėtuvėms skyrė 200 rublių. Tačiau Kauno gubernijos valdžia nutarė, kad paskyrimo tokiam tikslui įstatymai nenumato, ir Dūmos nutarimą atšaukė. 1908 m. pabaigoje Ukmergės apskrities karinis viršininkas papulkininkis Aidarovas skundėsi Kauno gubernijos žandarų valdybos viršininkui, kad prisaikdinant kareivius naujokus katalikus Ukmergės bažnyčioje kunigai Blaževičius ir Žakevičius nepalaikė per priesaiką deramos rimties, todėl „pusė naujokų, ypač paskutinėse eilėse, laikė rankas kišenėse, šnypštėsi ir čiaudėjo“. Dėl priesaikos tvarkos kunigai su juo ginčijosi, „reiškė nepasitenkinimą dėl priesaikos rusų kalba“. Jų poelgiuose pastebimas priešiškumas rusų vyriausybei bei rusų tarnautojams“. Byloje nėra duomenų, kaip į tai reagavo žandarai.

Ieškojo „rusiško prado priešų“

Rusinimo programoje svarbus dėmesys buvo skiriamas rusiškoms mokykloms. Uždarius Ukmergės bajorų mokyklą po 1803 m. sukilimo (dabartinis Ukmergės „Ryto“ specialiosios mokyklos pastatas), nuo 1878 m. tame pastate veikė Ukmergės miesto dviklasė mokykla (dabartinės 5-6 klasės). Nuo 1892 m. jos vedėju buvo Viktoras Panintičius, baigęs Vilniaus mokytojų institutą. Uolus stačiatikis, rusintojas, už savo veiklą 1896 m. apdovanotas Šv. Stanislovo 3 laipsnio ordinu. Uolusis mokytojas nuolat šniukštinėjo po miestą, ieškodamas „rusiško prado priešų“. Jo paieškos nebuvo bevaisės. 1896 m. balandžio pabaigoje jis susekė slaptą be valdžios leidimo veikusią lenkišką mokyklą, 1893 m. – slaptą žydų mokyklą. Tačiau didžiausi jo „nuopelnai“ buvo kova su lietuvių nacionaliniu atgimimu. Iki pat XIX a. pabaigos lietuviai mieste sudarė tautinę mažumą, jų vaikai, lankę rusišką miesto dviklasę mokyklą, be prieštaravimų lankydavo iškilmingas rusiškas pamaldas įvairių caro šeimos narių švenčių proga, net tarpusavyje vengdami kalbėti lietuviškai.

Viskas pasikeitė tarp moksleivių ėmus plisti uždraustai lietuviškai spaudai ir tautinio atgimimo idėjoms, skleidžiamoms jaunų kunigų lietuvių. 1899 m. rugsėjo 6 d. moksleiviai katalikai lietuviai atsisakė dalyvauti gedulingose stačiatikių pamaldose mirusio caro brolio Georgijaus garbei. V. Panintičius išaiškino boikoto organizatorius ir juos iki kraujo sumušė kitų moksleivių akivaizdoje. Po to jis su policijos pagalba organizavo kratas moksleivių butuose, ten rado lietuviškos spaudos, aktyviai palaikė kaltinimus kunigams lietuviams. (Apie šią bylą smulkiau rašiau prieš kelerius metus „Gimtosios žemės“ laikraščio straipsnyje, skirtame spaudos draudimo Lietuvoje 190-osioms metinėms paminėti – aut.). Tik pridursiu, kad V. Panintičiaus bei jam talkinusių policininkų ir žandarų pastangomis įvairiomis bausmėmis buvo nuteista 13 žmonių – lietuviškos spaudos platintojų Ukmergėje ir jos apylinkėse. Du kunigai dviem metams ištremti iš Lietuvos, keli moksleiviai pašalinti iš mokyklos su „vilko bilietu“. Žinoma, tokie įvykiai neskatino rusų-lietuvių tarpusavio supratimo ir gerų santykių. Visgi, nesant lietuviškų mokyklų, norintiems siekti aukštesnio išsilavinimo tekdavo rinktis rusiškas mokyklas. Dviklasė miesto mokykla 1903 m. buvo pertvarkyta į triklasę, o 1910 m. – į 4 klasių (8 klasės dabartiniu supratimu). 1907 m. mieste atidaryta ir rusiška gimnazija (pastatas dabartinių Deltuvos ir A. Smetonos gatvių sankryžoje). Pirmaisiais metais mokėsi 129 gimnazistai. Stačiatikių buvo tik 5, katalikų 60, 3 liuteronai, 61 žydų tikybos. 1908 m. atsidarė privati 7 klasių mergaičių mokykla, 1912 metais pertvarkyta į privačią mergaičių gimnaziją (veikiausiai, dabar apleistas dviaukštis pastatas Deltuvos gatvėje, priešais „Vilkmą“). 1914 m. ten mokėsi 59 moksleivės.

Lėšos – rusiškai mokyklai

Dėl vis mažėjusio moksleivių skaičiaus laikinai užsidariusi stačiatikių parapinė vienos klasės mokykla vėl atsikūrė 1895 m. Ukmergės miesto dūmai asig-navus 300 rublių „stačiatikių parapinės mokyklos įsteigimui Ukmergės mieste“. Dūmos narys šventikas P. Levitovas kiekviena, berods, su mokykla nesusijusia proga, mikliai rinko lėšas mokyklos naudai. Pvz., 1902 m. jis pasiūlė Dūmai paminėti rašytojo Nikolajaus Gogolio („Mirusių sielų“ ir „Revizoriaus“ autoriaus) 50-ąsias mirties metines.

Be tam skirtų gedulingų pamaldų, trijų vardinių stipendijų paskyrimo 6 neturtingiems moksleiviams (po dvi stačiatikiams, katalikams ir žydams), 50 rublių skirti parapinei stačiatikių mokyklai baldams įsigyti. Ką bendro su tuo turėjo N. Gogolis? Tais pačiais metais P. Levikovas pasiekė, kad ta mokykla būtų atleista nuo miesto mokesčių už nekilnojamąjį turtą ir žemės sklypą.

Statistika

Kauno gubernijoje kasmet būdavo leidžiama „Kauno gubernijos informacinė knyga metams“. Joje būdavo pateikiami ir gubernijos apskričių centrų gyventojų skaičiai, jų pasiskirstymas pagal luomus (bajorai, miestiečiai, valstiečiai ir t. t.), religijas. Skaičiai ne visai tikslūs, nes prie stačiatikių buvo priskiriami ne tik miestiečiai, bet ir mieste stovėjusių kariuomenės dalinių kariškiai. Pateiksiu pasirinktinai kelių metų duomenis. 1871 m. Ukmergėje buvo stačiatikių: 380 vyrų, 350 moterų, sentikių: 240 vyrų, 150 moterų, 1876 m. stačiatikių: vyrų 1 215, moterų 354, sentikių: vyrų 337, moterų 273, 1880 m. stačiatikių: vyrų 1 368, moterų 340, sentikių: vyrų 329, moterų 321. 1889 m. stačiatikių: vyrų 1 574, moterų 512, sentikių: vyrų 335, moterų 358. 1894 m. stačiatikių: vyrų 1 692, moterų 494, sentikių: vyrų 397, moterų 396. Visiškai tiksliais šių duomenų laikyti negalima, bet apytikrį vaizdą jie suteikia.

B. d.

 

Vilniaus gatvė, vaizdas į aikštės pusę. 1903 m. M. Ramanausko (Romanowsky) nuotrauka.

 

Vaizdas į miestą nuo Užupio.

www.miestai.net nuotrakos