Akordeono virtuozą turime ir rajone

Rugsėjį į Kultūros centro salę paklausyti puikios muzikos rinkosi šventiškai nusiteikę žiūrovai. Čia savo kūrybinės veiklos vakarą surengė akordeono virtuozas iš Veprių Edvardas Ratautas su draugais ir savo mokiniais.

Vakare skambėjo įvairi muzika. E. Ratauto suburto instrumentinio ansamblio pasirodymą keitė svečiai. Rima Žudienė, skambindama gitara, dainavo romansus, solo pasirodė E. Ratauto ansamblio dalyvis iš Molėtų Vitalijus Gaulė, vėliau kartu su juo uždainavo ir E. Ratauto dukra Jurgita, instrumentiniame ansamblyje griežianti smuiku. Koncerto pabaigoje violončeles pravirkdė Meno mokyklos Muzikos skyriaus styginių ansamblis, vadovaujamas Angelės Adamonienės. Solo grojo ir E. Ratauto ansamblio narys Tautvydas Pakėnas – daugkartinis konkursų nugalėtojas buvo įvardintas kaip būsimasis Martynas Levickis.

E. Ratautas visą vakarą bendravo su žiūrovais, kolegomis, draugais. Į sceną pakviestas pirmasis maestro mokytojas Marius Brazdauskas prisiminė mokinio darbštumą, jo norą mokytis muzikos: „Nebuvo minties, kad Edvardas neatvažiuotų į pamokas…“

Vieną kūrinį maestro skyrė gražiai mokytojai, su kuria teko dirbti, sugrojo ir Kultūros centro mišraus choro „Vyturys“ vadovo Antano Pociaus sukurtą melodiją.

Koncerto metu prisiminti svarbiausi akordeonisto gyvenimo posūkiai. Juos jis papasakojo ir prieš koncertą.

Muzikantas prisiminė, kad jo proseneliai, vėliau ir tėvas, buvo smuikininkai. Pats E. Ratautas dar į mokyklą nėjo, o jau truputį pagrodavo, nes muzika pačiam buvo labai įdomi. 1958 metais tėvas nusipirko akordeoną „Akord“, bet jį laikydavo toliau nuo vaiko, kad nesugadintų. Tačiau tėvui išėjus į darbą, motina sūnui instrumentą duodavo groti.

„Tampyk nors su koja“, – juokiasi E. Ratautas. Tėvo pažiūrose lūžis įvyko išgirdus, kaip mažasis Edvardas groja. Tuomet jis būsimam akordeono virtuozui padovanojo savąjį instrumentą.

Vėliau, jau besimokant muzikos mokykloje, E. Ratauto tėvas pardavė du jaučius ir nupirko itališką, žymiai geresnį akordeoną. Suremontuotas instrumentas vis dar gerai groja iki šiol, tik išvaizda prasta.

Apie 1960 metus E. Ratautas surengė pirmąjį koncertą, 1961 metais – sugrojo pirmosiose vestuvėse ir dabar tebegroja. Vyras pastebi, jog tradicijos kinta, ir dabar vestuvėse dažniausiai groja ne muzikantai, o didžėjai.

1964 metais maestro pradėjo lankyti muzikos mokyklą. Per 4 metus baigęs penkerių metų programą, išvažiavo dirbti į Vilnių, kur stažavosi pas Algirdą Ločerį (žymus akordeonininkas, 1963–1983 m. Lietuvos televizijos ir radijo komiteto instrumentinio ansamblio vadovas – A. P.). Pasak E. Ratauto, tai buvo gera stažuotė. Taip prasidėjo kūrybinė veikla – „kažką atrandi, kažką sukuri, vadovauji kapeloms, instrumentiniams ir vokaliniams ansambliams“.

Vėliau buvo armija, mokslas Žemės ūkio akademijoje, kur grojo ansamblyje ir įgijo miškininko specialybę. Beje, pagal ją dirbo 20 metų.

Armijoje E. Ratautas pradėjo sportuoti. Sporto muzikantas nepamiršo ir mokydamasis, dirbdamas mokykloje. Sportavo ne dėl rezultatų, o norėdamas palaikyti formą, todėl iki šiol išlaikė fizinę jėgą. Buvusio imtynininko sportinė forma ir ištvermė padeda grojant akordeonu.

Maestro rodo sutinusias rankas: „Jos sutinsta nuo repeticijų, o kur dar koncertai! Juk vestuvėse kartais reikia groti dvi paras.“

Po mokslų maestro grįžo į tėviškę – Pageležius ir pradėjo dirbti tuometinėje Veprių profesinėje mokykloje bei Veprių kultūros namuose. Mokykloje, kurioje dirbta 14 metų, jis vadovavo keturiems būreliams.

Kultūros centro Veprių skyriuje suburtas 10 muzikantų turintis instrumentinis ansamblis kitais metais minės 10 metų kūrybos jubiliejų. E. Ratautas taip pat dirba ir Jonavos kultūros centre – vadovauja moterų vokaliniam ansambliui.

Pastaruoju metu maestro daugiausia dirba su mokyklinio amžiaus jaunimu.

„Į kapus savo žinių nenusinešiu, todėl stengiuosi kažką jaunimui perduoti“, – pasakoja E. Ratautas. Jis su kiekvienu savo kolektyvo nariu pirmiausia dirba individualiai. Tik kai išmokstama melodija, pradedama repetuoti kartu. „Kartais ir pusmetį melodija nesuskamba“, – neslepia vadovas.

Naujiems kolektyvo nariams, vaikams, nėra paprasta, nes E. Ratautas groja savo stiliumi ir reikia prie jo įprasti. „Groti gyvai – sunku. Čia ne fonograma, kai nuspaudei mygtuką ir visas orkestras groja“, – kalba akordeonistas.

Paklaustas, ar sunku dirbti su vaikais, maestro paaiškina, jog su tais, kurie čia ateina, „bendra kalba randama“. Tik kas keleri metai vieni vaikai išeina, ateina kiti. Bet būna ir taip, kad užaugę muzikantai grįžta į Veprius, tada grįžta ir į kolektyvą.

Taip gimsta klausytojus užburiančios melodijos. Melodijos, kurios skamba ne tik Vepriuose, bet ir įvairių renginių bei švenčių metu Ukmergėje, už jos ribų.