Antanas Smetona – iškiliausias kovotojas dėl Lietuvos nepriklausomybės

1874 m. rugpjūčio 10 d. Taujėnuose gimė pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Prisimenant šį iškilų žmogų, Kraštotyros muziejuje buvo organizuota istorinė popietė „Ar mes sugebame teisingai įvertinti Prezidentą Antaną Smetoną?“ Pranešimus padarė Ukmergės kraštotyros muziejaus muziejininkas Raimondas Ramanauskas, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Romas Batūra, renginio organizatorius, visuomenės veikėjas, kraštietis Alfonsas Čekauskas.

Čekauskas gimė tuometiniame Taujėnų valsčiuje, Šalnose. Šįmet kovo 11-ąją šventęs savo aštuoniasdešimtmetį popietės iniciatorius – aktyvus visuomenininkas, asociacijos „Mūsų tautos atmintis“ prezidentas ir Lietuvos blaivybės draugijos „Baltų ainiai“ pirmininkas, yra parašęs knygas „Mūsų kraštas“, skirtą jo gimtiesiems Taujėnams bei jų apylinkėms, ir „XXI amžius ir pavojai tautos išlikimui“. Jis taip pat išleido kompaktinius diskus „Dainuoja Alfonsas Čekauskas“ ir „Kur Tas Šaltinėlis“ .

Todėl neatsitiktinai popietė prasidėjo A. Čekausko atliekamomis dainomis. Jis taip pat sakė, kad A. Smetona turėjo gerą balsą, draugų, artimųjų susiėjimuose kartu su žmona Sofija dainuodavo duetu.

Muziejininkas R. Ramanauskas pristatė A. Smetonos biografiją – kai jis gimė vargingoje mažažemių valstiečių šeimoje, mokėsi, rinkosi gyvenimo kelią, dalyvavo visuomeninėje veikloje ir valstybės valdyme.

A. Čekauskas pabrėžė, kad kai kurių istorikų minimas kaip diktatorius, A. Smetona buvo „švelnus, minkštas, perdaug protingas, jis po ranka visada turėjo kokio nors filosofo knygą, nagrinėjo anksčiau kurtų valstybių modelius ir svarstė, kas būtų priimtiniausia Lietuvai“. Šiems žodžiams antrino ir R. Batūra: „Nesąmonė, kad A. Smetona buvo diktatorius, savanaudis politikas. 1940 metais įsiveržus Raudonajai armijai, jis pasitraukė iš Lietuvos neturėdamas nė skatiko kišenėje, nors galėjo išsivežti visas Lietuvos banko atsargas.“

Susitikimo metu pažymėta, jog A. Smetona įnešė didžiausią indėlį kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės. Anot A. Čekausko, baigęs teisės mokslus Peterburge ir grįžęs į gimtinę, jis visas savo jėgas atidavė puoselėdamas lietuvių kalbą, tautiškumą, dėdamas pastangas, kad Lietuva taptų nepriklausoma valstybe. „Šešias kalbas mokėjęs A. Smetona turėjo didelį autoritetą tarp Vakarų valstybių, tai irgi padėjo įtvirtinant mūsų šalies nepriklausomumą“, – įsitikinęs kraštietis.

R. Batūra kalbėjo, jog A. Smetona buvo tautos kovos už nepriklausomybę dvasinis vedlys. „A. Smetoną purvais drabstė sovietinė propaganda, jų darbą tęsia kai kurie dabartiniai istorikai“, – teigė R. Batūra. Jis svarstė, dėl kokių priežasčių vilkinama paminklo pirmajam Lietuvos prezidentui statyba. Pranešėjas mano, kad paminklas turi būti Vilniuje, Gedimino prospekte, nes nuo jo netoli Tilto gatvė, kur A. Smetona gyveno 1908–1909 metais: „Jo butas buvo didžiausias lietuvybės židinys surusėjusiame, sulenkėjusiame Vilniuje, pas A. Smetoną nuolat rinkdavosi Vilniaus lietuviai šviesuoliai. Vienas didžiausių A. Smetonos nuopelnų, jog jis pirmasis 1907 metais žurnale „Viltis“ pareiškė, kad „Vilnius – Lietuvos širdis“.

Popietės metu nuskambėjo mintis, kad Lenkijoje Juzefas Pilsudskis įvykdė agresyvų karinį perversmą, kurio metu buvo daugybė aukų, tačiau lenkai jo nevadina agresoriumi, priešingai, kaimyninėje šalyje J. Pilsudskio garbei pastatyta daugybė pamink-lų. Tuo tarpu Lietuvoje A. Smetonai iki šiolei nėra nė vieno…

Renginyje užsiminta ir apie prieštaringai vertinamą 1926 metais gruodžio 17 dieną vykusį karinį perversmą bei A. Smetonos vaidmenį. Tuo metu Lietuvoje jau pradėjo reikštis ekonominė krizė, prezidentu tapus Kaziui Griniui, valstiečių vadovaujama koalicija skaldė visuomenę, mat ir pačios koalicijos interesai buvo skirtingi: valstiečiai norėjo radikalių reformų, socialdemokratai mėgino prastumti savo socialines programas, teisių vis aktyviau ėmė reikalauti mažumų atstovai, ypač – lenkai. Stengdamasi įtikti visiems, valstiečių vyriausybė didino lenkiškų pradinių mokyklų skaičių, o katalikiškų organizacijų finansavimas ėmė pamažu strigti, kol galiausiai visiškai nutrūko. Be to, liepos 14 dieną buvo paskelbta amnestija visiems politiniams kaliniams, kurių didžiąją dalį sudarė komunistai. Tai matydami kovoję už nepriklausomybę kariai-savanoriai ir juos palaikantys politikai nutarė suspenduoti vyriausybės narių veiklą, tai ir padarė. Valstybės vadovu tapti jie pasiūlė A. Smetonai, šis sutiko. „Kartais sovietų propagandistų vadintas fašistu, A. Smetona griežtai kritikavo nacizmą ir jo rasinio bei tautinio elitarizmo nuostatas, teigė kiekvieną tautą esant vertybe savaime“, – pabrėžta popietės metu.

Prezidentui pavyko atkurti tvarką, sustiprinti valstybę. „Lietuva įgijo aplinkinių šalių pagarbą, tapo lygiaverte kitoms. Dar ir dabar, kai sakoma „prie Smetonos“, „smetoniškas“ žmogus, tai reiškia – tvirtas, patikimas“, – pastebėjo A. Čekauskas.

Susitikimo metu kraštietis pažymėjo, kad jo svarbiausias gyvenimo tikslas – įprasminti pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos asmenybę ir veiklą. Dėl to jis deda daug pastangų, kad 2018-ieji būtų pavadinti A. Smetonos metais, savo lėšomis nukaldino medalį, kuris bus įteikiamas asmenims už nuopelnus Lietuvai.