Laisvė savaime neatėjo (4)

Iš 2021 m. išleistos knygos „Viltis sugrįžti. Prisiminimai apie tremtį“

Leonardas Zigmantas VAŠATKEVIČIUS

Buvęs politinis kalinys, Laisvės kovų dalyvis

 

Kovo 11-ąją ir po jos

Kaip laukėme, nervinomės, neatsitraukėme nuo televizoriaus, kai buvo paskelbtas Kovo 11-osios aktas. Su dideliu jauduliu ir pasididžiavimu klausėmės Vytauto Landsbergio kalbos. „Duok Dieve, padėk jam Lietuvą vesti teisingu keliu“, – kalbėjome maldose. Nejautėme tada, kiek iškentėti turės Lietuva.

Ukmergės gelžbetonio konstrukcijų gamykloje (GKG) susirinkusius dirbančiuosius kvietėme balsuoti už Kęstutį Grinių ir Kazį Sają. Nežinojome, kad K. Grinius nepateisins mūsų vilčių. Atrodė, dirbo žmogus, griovė nomenklatūrą, išstojo iš Lietuvos komunistų partijos (LKP). O šventas naivume! Ir kokia tada buvo nepriklausomybė, kokios purvinos buvo daugelio rankos, koks nelengvas buvo V. Landsbergio, Gedimino Vagnoriaus ir kitų nueitas kelias iki jos.

O kiek mitingų, kiek džiaugsmo, kai Ukmergėje ant Kultūros rūmų buvo iškelta mūsų trispalvė. Mums net ašaros ištryško, juk visa jaunystė lageriuose iškentėta, o ir grįžus buvome persekiojami. Tiesa, kalėjau ne tiek ir daug kaip kiti, tačiau svajonė mokytis buvo sudaužyta. Prie pakeltos vėliavos buvome tokie vieningi. Tikėjau vienybe bendram darbui, Lietuvai. Taip troškau, kad nežiūrint įvairių pažiūrų, visi dirbtų Lietuvos naudai. Ir mitingai Vilniuje – Nepriklausomybės aikštėje, Vingio parke – lyg ir neleido tuo abejoti.

Išėjus K. Griniui į parlamentą, Ukmergėje Sąjūdžiui pradėjo vadovauti Saulius Skiudulas, po jo trumpai Vytautas Laugalys. Iš įvairių partijų buvo sudaryta koordinacinė taryba. Atrodo, daug veikėme, posėdžiavome, sprendėme įvairius klausimus.

Prisimenu ir niekada nepamiršiu, kai 1989-iais nutarėme ieškoti žuvusių partizanų palaikų ir juos perlaidoti. Mano geras pažįstamas eigulys Pašiūnas parodė kelias vietas, kuriose galėjo būti užkasti partizanai. Tai buvo nuo karo likę apkasai Pivonijos miške. Paieškoje dalyvavo V. Laugalys, Bronius Kinertas su sūnumi, Stasys Žižys, Gintautas Stankaitis, aš ir kiti. Prie vieno apkaso augo aukštos, gražios eglutės. Kai ties jų šakomis aš pradėjau kasti, kastuvas atsirėmė į kažką kietą. Dar truputį pakasus pasirodė rudos spalvos kaulai. Tai buvo pirmas žiaurus radinys. Nutarėme daugiau nekasinėti, nes jau ėjo vakarop, o rytojaus dieną organizuoti didesnę talką ir kasti masiškai, nes aplink buvo nemažai apkasų. Ant vieno medžio radome išrėžtą kryželį, vėliau ten radome palaikus.

Kitą dieną kasinėjant apkasuose radome keliomis eilėmis krūvomis suverstus kaulus – kuo giliau, tuo daugiau. Palaikų identifikavime dalyvavo nuostabiai kantrūs gydytojai-chirurgai Julijona Adamonytė ir Eugenijus Piešina. Jie rinko po vieną kaulelį, valė kaukoles, rūšiavo kauliukus, grupavo.

Tuomet į nupirktus karstus buvo sudėti palaikai, po keletą į vieną karstą, ir pašarvoti miške, kur ir buvo atkasti. Dieną prie karstų susirinko nužudytųjų partizanų giminės, draugai, pažįstami. Kai kurie atpažino saviškius. Žmonės meldėsi, buvo giedamos šventos giesmės, dainuojamos partizaniškos dainos.

Kad naktį neužpultų buvę stribai, prie karstų budėjo šauliai bei kiti aktyvistai. Rytojaus dieną atvykęs kunigas Viktoras Aukštakalnis pašventino palaikus. Laidotuvių procesija pajudėjo į Dukstynos kapines.

Daug metų gyvenau Ukmergėje, teko matyti įvairiausiomis progomis vykusius žmonių susibūrimus. Netgi sovietinėse demonstracijose tiek žmonių Ukmergė dar nebuvo mačiusi. Liūdnas buvo įvykis, tačiau nepaprastai šventas ir garbingas.

Laidotuvėse dalyvavo ir žurnalistė Laima Pangonytė. Ji užfiksavo videojuostoje 1989-07-29 ir 1989-09-24 įvykius Pivonijos miške. Ukmergė buvo suvirpinta ir dar ilgai tuo gyveno. Tuo gyvenome ir mes.

 

2014 m. gegužės 17 d. Pivonijos šile iškilo nauji atminties įamžinimo ženklai – ąžuolinis kryžius bei stulpas su užrašu: „Šioje vietoje 1945-1953 metais buvo užkasami nužudyti ir išniekinti Ukmergės krašto partizanai. 1989 metais jų palaikai buvo perlaidoti Dukstynos kapinėse.“

Po laidotuvių prasidėjo skambučiai. Daugiausiai iš miego prikeldavo 23-24 val. (kai užgesdavo šviesa). Skambindavo ir apie 1-2 val. nakties. Dar dabar girdžiu žodžius, kurie niekada neišdils: „Baikit, banditai, kast banditus, nes pačius ras karjerų žvyrduobėse.“ Man tas balsas atrodė pažįstamas. Bijojau dėl žmonos Onutės ir vaikų. Tačiau išaušus dienai vėl tapdavau drąsus. Pakėlęs ragelį aš juos siųsdavau „ant trijų raidžių“.

Po pirmojo perlaidojimo įvyko grandininė reakcija. Žmonės ėmė pranešinėti, kur yra daugiau palaidotų partizanų. Mums pasakė, kad yra didelė kapavietė už technikumo buvusiame karjere. Nuvykome, bet nusakytoje vietoje kapavietės neradome.

Praėjus savaitei mums pranešė, kad kaulai yra žemiau kasimo vietos, link upės. Vėl kasėme ir radome devyniolikos žmonių palaikus. Jie buvo sudėti į karstus ir pašarvoti Vaižganto kapinių koplyčioje. Kitą dieną karstai su palaikais buvo palaidoti Dukstynos kapinėse, kur jau buvo perlaidota daugybė palaikų iš Pivonijos šilo ir kitur. Tarp jų buvo perlaidoti ir Didžiosios Kovos apygardos vado Alfonso Morkūno-Plieno palaikai.

Perlaidojimai vyko ir miesteliuose. Žmonės buvo uždegti noru kuo greičiau deramai sutvarkyti partizanų palaikus. Vėliau sutarėme, kad reikia pastatyti kryžius, sutvarkyti kapavietes.

Mano žmona Onutė dirbo GKG, jai buvo pavesta dalinai rūpintis kryžiais ir plokštėmis. Jų gamybai formos buvo padarytos Pašilės remonto-mechaninėje gamykloje (RMG). Betoninius kryžius išliejo GKG. Plytos su užrašais Onutės ir Vytauto Grušausko rūpesčiu buvo išlietos Kaune. Nerimavome dėl didelės gaminių kainos, nes mes buvome „biedni“ (neturtingi), tačiau, Onutės ir V. Grušausko pastangų dėka kainą pavyko sumažinti. Vyrai pastatė kryžius, o moterys pasodino gėlių.

Sąjūdžio veikloje aktyviai dalyvavo kunigas V. Aukštakalnis. Tai buvo jaunas, energingas, mėgstantis bendrauti su jaunimu kunigas. Mes labai norėjome matyti jį parlamente. Nutarėme, kad reikia kreiptis į kardinolą, jog leistų jam balotiruotis. V. Laugalys, S. Žižys ir aš pas kardinolą važiavome du kartus. Nuvykę bandėme jį įtikinti, jog nepriklausomoje Lietuvoje (prieškarinėje) Seime buvo ir kunigų, tačiau kardinolas nesutiko. Tuomet buvo nuspręsta teikti K. Griniaus kandidatūrą, kurią nuo sąjūdžio ir kėlėme. Džiaugėmės, kai K. Grinius laimėjo, sveikinome telefonu, bet vėliau, kai jis perėjo į Tautos pažangos partiją, mes juo nusivylėme.

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

2015 m. birželio 13 d. Pašilės kapinėse pašventintas atstatytas kryžius negrįžusiems tremtiniams atminti. L. Z. Vašatkevičius – pirmas iš dešinės.