Laisvė savaime neatėjo (3)

Iš 2021 m. išleistos knygos „Viltis sugrįžti. Prisiminimai apie tremtį“

Leonardas Zigmantas VAŠATKEVIČIUS

Buvęs politinis kalinys, Laisvės kovų dalyvis

 

Lageryje teko kalėti su įvairių tautybių žmonėmis: vokiečiais, prancūzais, korėjiečiais, estais, latviais, ukrainiečiais, rusais. Man buvo be galo keista, kad Rusijos lageryje kali politiniai kaliniai rusai. Išsikalbėjus paaiškėjo, kad tai ne stambių ūkininkų vaikai, bet paprasčiausi studentai, moksleiviai. Ir jie kovojo prieš primestą bolševikinę santvarką. Rusišką dainą kaliniai dainuodavo savaip: „Ja drugoj tokoj strany ne znaju, gde tak mnogo tiurem – lageriai (Aš kitos tokios šalies nežinau, kur teik daug lagerių – kalėjimų).“

Kartu kalėjo ir lietuviai: poetas Antanas Miškinis, operos solistas Antanas Kučingis, buvęs studentas, vėliau tapęs profesoriumi Algis Geniušas, kunigas Senkus ir daugelis kitų. Tai buvo didelės erudicijos žmonės, kalinti už tai, kad juos gerbė tauta.

Ir šiandien prisimenu lageryje sutiktus ir laisvėje dirbusius rusų žmones. Daugelis buvo nepaprastai geraširdžiai, draugiški, kurie kartais pasidalindavo duonos kąsniu ir išnešdavo už zonos ribų mūsų laiškus, rašytus artimiesiems. Mes, esantys lageryje, galėjome parašyti tik vieną laišką per metus, pradžioje tik rusų kalba. Vėliau, kai atsirado vertėjai, galima buvo rašyti lietuviškai. Laiškai buvo griežtai cenzūruojami, jeigu kas ne taip – sunaikindavo. Be galo norėjosi gauti žinių iš tėvų, sesers, o jie dar daugiau laukė žinių iš manęs, džiaugdavosi, kad aš dar gyvas. Kartais per metus tekdavo bent kelis kartus susisiekti su savaisiais ir pranešti, kad dar esu gyvas. Laiškus išsiųsti mums padėdavo laisvai dirbantys gerieji rusų žmonės.

Praėjo keleri metai po Stalino mirties, pradėjo byrėti jo valdymo sistema, žlugo Berijos ir jo pakalikų valdžia, Sovietų Sąjungą ėmė valdyti Nikita Chruščiovas. Buvo sudaryta komisija, kuri peržiūrinėjo politinių kalinių bylas. Dalį kalinių paleido, tačiau mus paliko kalėti toliau, sakydami, kad mes pavojingi.

Vėliau gavau pranešimą, kad man ir mano bendražygiams bausmės sumažintos iki 7 metų. Jaunystė, begalinis troškimas grįžti tėvynėn, tikėjimas pergale ir viltis padėjo ištverti ir išgyventi.

Dideliam tėvų džiaugsmui 1956 m. grįžau namo, tačiau mes visi iš ten, iš pragaro sugrįžę buvome paženklinti. Man buvo uždrausta gyventi arčiau kaip 75 km nuo Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio. Į Lietuvos žemės ūkio akademiją tęsti studijas durys buvo užtrenktos. O gyventi reikėjo… Apsigyvenau pas tėvukus Lokėnų kaime, įsidarbinau Ukmergės MSV (Melioracijos statybos valdyba) buldozerininku. Man patikėjo buldozerį S-80, su kuriuo sklaidžiau žemes nuo iškastų upelių ir kanalų. Tai buvo Armonos, Storės upelių baseinų tvarkymas, vagų reguliavimas. Tuo metu melioracija pradėjo sparčiai įsibėgėti, todėl dirbome dviem pamainomis. Po metų buvau pasiųstas į Vilniuje MSV organizuotus darbų vykdytojų kursus. Kartu buvo pasiųsti irgi buvę politiniai kaliniai: L. Kopūstas, K. Šabanavičius, A. Sadzevičius, A. Vėbra. Kursai buvo labai naudingi. Ten dėstė tik reikalingus dalykus: geodeziją, darbų vykdymą, organizaciją bei saugumo techniką. Sėkmingai baigę, išlaikę egzaminus, grįžome į savo MSV. Buvome paskirti meistrais, paskui gana greitai pervesti darbų vykdytojais. Neakivaizdžiai baigiau Panevėžio hidromelioracijos aukštesniąją mokyklą, įsigijau hidrotechniko specialybę. Melioracijos sistemoje išdirbau 18 metų.

Zigmas, įgijęs hidrotechniko specialybę. Panevėžys, 1960 m.

Tuo laiku pradėjo grįžti iš lagerių politiniai kaliniai. Jie, žinodami, kad ir aš buvęs politinis kalinys, kreipėsi pas mane, kad įdarbinčiau. Aš su malonumu juos priimdavau. Saugumiečiai atvažiuodavo į MSV ir viršininkui priekaištaudavo, kad jis priima į darbą banditus. Jis sakydavo, kad vyrai gerai dirba, atleisti negalima.

Už patirtas kančias man buvo priskaičiuota po 600 rublių už kiekvienus lageriuose išdirbtus metus. Tačiau vėliau, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir buvo įvestas litas santykiu 1:100, išėjo, kad mano kančios metai lageriuose buvo įvertinti 6 litais. Ar galėjo būti didesnis pasityčiojimas?

Atkentėję sugrįžo ir bendražygiai: Stasys Aukštuolis, Vilius Vagonis, Stasys Turla, Algirdas Klastauskas, Algirdas Grebliauskas, Jonas Milinskas, Grigas, Edvardas Burokas, kurį vėl nekaltai apkaltino, suėmė, išvežė į kalėjimą. Edvardas atlaikė ir grįžęs vėl tęsė kovą. Jis dalyvavo LLKS veikloje – leido laikraštėlį „Varpas“. Tačiau okupantų iškankinti, praradę sveikatą, grįžę ne visi ilgai džiaugėsi laisve. Daugelį jų jau paėmė Aukščiausias, bet jų kova ir paaukotos gyvybės ilgai primins okupantų niekšybes.

Nors ir labai skauda mano sužeista širdis dėl Lietuvos nelaimių, tačiau visada sakau, nepasiduokime juodam pesimizmui. Kaip ir Adomas Jakštas, esu tos nuostatos, kad neverta skųstis dėl likimo smūgių, kaip nesiskundžia marmuro atplaiša, kai skulptorius visaip ją daužo, kol iš tos beformės medžiagos galop išeina žavi skulptūra.

Okupacijos metais mūsų Tėvynės skulptorius buvo priešas, kuris stengėsi iš balto marmuro nukalti raudoną Lietuvą. Jam tai nepavyko. Dabar mes esame savo Tėvynės skulptoriai, tad gyvenkime ir dirbkime taip, kad Lietuva taptų žaviausia pasaulio skulptūra.

Žinau, kad yra daug žmonių, galvojančių taip, kaip aš, bet mano amžiaus žmonių kas dieną lieka vis mažiau. Ateinat Jūs, jaunoji karta, su naujomis jėgomis, su naujomis mintimis ir idėjomis. Norėčiau Maironio žodžiais pasakyti:

Kam gailėtis kas žuvo ir sugrįžt nebegali,

Tegu šviečia žvaigždė jų kapams.

Atgyvenome amžių, savo įnešėm dalį,

Laikas vietą užleisti jauniems.

Tremta, ilgus metus kankinta ir engta lietuvių tauta gyveno laisvės viltimi. Neregėtą drąsą, vienybę ir ryžtą Lietuvos žmonės pademonstravo visam pasauliui prieš 30 metų. 1991 m. sausio 13 dieną, suvažiavę iš visos Lietuvos kampelių, šaltyje, beginkliai, su daina ir malda lūpose, stojo ginti savo Tėvynės širdies – parlamento ir televizijos bokšto. Prieš juos okupantas pasiuntė šarvuočius, tankus, galvažudžius desantininkus, atidengė ugnį į stovinčius beginklius žmones. Tai buvo siaubinga kruvinoji naktis, kurios metu už Tėvynės laisvę žuvo jauni žmonės, daug buvo suluošinta.

Tebus amžina garbė didvyriams, kurių paaukotos gyvybės sudrebino pasaulį, privertė suklusti didžiųjų šalių politikus ir Lietuvą pripažinti nepriklausoma.

B. d.