Kelionė į karo užkluptą Izraelį paaugino ir subrandino

Kai spalio 7-ąją Artimuosiuose Rytuose, Izraelyje, netikėtai prasidėjo karas, Užsienio reikalų ministerijos duomenimis, šioje šalyje buvo apie 460 iš Lietuvos atvykusių turistų. Tarp jų buvo ir želviškiai Rasa ir Gintautas Povyliai, kurie vyko į piligriminę kelionę. Ilgai ir kruopščiai planuota aštuonių dienų kelionė jiems netruko nė trijų parų. Sutuoktiniai trečiadienį grįžo į Lietuvą.

Apie patirtus įspūdžius, išgyvenimus Rasa POVYLIENĖ, Želvos gimnazijos mokytoja, sutiko papasakoti ir „Gimtajai žemei“.

– Žinau, kad Jūs esate nemažai keliaujantys sutuoktiniai. Kada ir kodėl nusprendėte aplankyti Izraelį?

– Taip, mėgstame pakeliauti, bet pastaruoju metu keliones į užsienį rinkdavomės ne taip dažnai. Gal praėjusi koronaviruso epidemija ir išgyventas karantinas kiek keitė įpročius, atpratino nuo tolimesnių kelionių. O ši į Izraelį, Šventąją Žemę, buvo ilgai brandinta, planuota nuo pavasario. Juo labiau kad radome puikią bendraminčių, keliaujančių ten, draugiją – taigi, žinojome, jog bus su kuo dalytis kelionės džiaugsmu ir įspūdžiais. Deja, įvyko kiek kitaip…

– Ar tai buvo pirma Jūsų kelionė į šią šalį?

– Į Izraelį vykome antrą kartą. Pirmąkart šią tolimą šalį aplankėme prieš kelerius metus. Tuomet vykome pavieniui, nuskridę vietoje prisijungėme prie lietuvių grupės ir ten jau keliavome drauge su ja. Bet toji kelionė buvo trumpa – kelių dienų, todėl davėme sau žodį dar kartą aplankyti Šventąją Žemę ir ten praleisti daugiau laiko, kad dar giliau pažintume ją, jos kultūrinį, religinį ir istorinį kontekstą. Šįkart mūsų kelionė turėjo trukti aštuonias dienas. Iš jos labai daug tikėjomės.

Kaip minėjau, šįkart į Izraelį vykome su bičiuliais, pažįstamais, kurie ir pakvietė mus keliauti drauge. Mielai priėmėme šį kvietimą, džiaugėmės juo. Tai buvo piligriminė kelionė su dvasininkais bei tikinčiais žmonėmis. Iš viso vyko 16 žmonių.

– Jei neklystu, Jūs išskridote sekmadienį. Kada sužinojote, kad Izraelyje prasidėjo karas? Ar nebuvo minčių atsisakyti kelionės?

– Taip, iš Vilniaus išskridome sekmadienį, spalio 8-ąją, 14 valandą. Taip, kaip buvo iš anksto suplanuota. Kad Izraelyje vyksta neramumai (nevadinome tai karu), sužinojome šeštadienį dieną, bet tai mums neatrodė kliūtis keliauti, Tiesa, kažkiek nerimo buvo, bet pakalbėję su savo būsimaisiais bendrakeleiviais nurimome, kadangi jie palaikė ryšį su gidu iš Izraelio, ir buvo patikinta, kad baimintis nėra ko. O ir patys žinojome, jog šioje šalyje nuolat vyksta neramumų, tai jau tapę izraelitų gyvenimo būdu. Tai tauta, kurios žmonės nuolat turi būti budrūs, įsitempę, gyvena pavojaus akivaizdoje. Taip yra visada, ir ši situacija mums neatrodė kažkokia išskirtinė. Galvojome, kad viskas greit aprims – kaip ir visada. Bet pasirodė kitaip… Įvykiai šįkart keitėsi sparčiai, ir ne į gerąją pusę.

– Kokie buvo pirmi įspūdžiai atvykus į Izraelį?

– Į Tel Avivo oro uostą atskridome jau sutemus. Mus pasitiko gidas ir autobusu nuvežė į viešbutį Tiberijo mieste. Čia įsikūrėme, planavome ateinančios dienos, pirmadienio, išvykas. Buvo ramu. Tiesa, vykdami viešbučio link atkreipėme dėmesį į dažnokai pravažiuojančias policijos mašinas su įjungtais švyturėliais ir į šalies pietų pusę (mes keliavome į šiaurinę dalį) judančią karinę techniką – vežamus tankus (jų nebuvo daug). Bet vėlgi nenustebome, nes ir Lietuvoje, nors taikos metas, galime pamatyti tokių vaizdų. Juo labiau kad ir vairuotojas, vietinis žmogus, šios situacijos nedramatizavo. Ji sparčiau ėmė keistis kitą dieną apie pietus, kuomet mes jau vykome į ekskursijas.

Tel Avivo oro uostas – didelis, modernus ir itin akylai saugomas.

– Ką spėjote aplankyti, pamatyti?

– Kaip jau minėjau, buvome apsistoję nedideliame jaukiame viešbutyje Tiberijo mieste ant Galilėjos ežero kranto. Vieta pasirodė graži, įspūdinga – čia turėjome praleisti tris dienas ir po to vykti į Jeruzalę. Pirmadienį, antrąją kelionės dieną, viskas vyko kaip numatyta – lankėme biblines vietas Galilėjoje: Tiberiados ežerą (arba Galilėjos jūrą), Palaiminimų kalną – ypatingą vietą, kur dalyvavome Šv. Mišiose, Šv. Petro namus Kafarnaume. Išgirdome daug įdomių mūsų grupės vadovų pasakojimų.

Papietavę restorane, beje, pietūs buvo puikūs – vietos patiekalų įvairovė, pagrindinis patiekalas –vadinamoji Šv. Petro žuvis, išgirdome netikėtą žinią – Izraelyje situacija sparčiai keičiasi, eina blogyn ir mūsų grupė yra sulaukusi siūlymo pirmadienį vakare specialiai užsakytu lėktuvu grįžti į Lietuvą. Buvo palikta patiems apsispręsti, kaip elgtis. Galėjome ir likti. Tačiau dauguma buvo už išvykimą, ir vėliau paaiškėjo, kad toks pasirinkimas buvo tinkamiausias – ir šiaurinėje dalyje, po kurią turėjome keliauti kitą dieną, prasidėjo dideli neramumai.

Tad susikrovėme lagaminus ir temstant išvykome į Tel Avivo oro uostą. Čia laukėme skrydžio, kuris buvo vis nukeliamas – tai kėlė šiek kiek nerimo. Bet jautėme, jog viskas bus gerai – saugiai grįšime namo. Todėl jokios panikos nebuvo.

– Kaip jautėtės karą išgyvenančioje valstybėje? Ar buvo baimių?

– Iš pradžių jokios baimės nebuvo. O ir vėliau ji nebuvo didelė – gal todėl, kad ramiai elgėsi mūsų grupės vadovai, vietinis vairuotojas – gidas. Mus palaikė tikėjimas ir pasitikėjimas tais žmonėmis, su kuriais buvome kartu.

Daugiau baimės ir nerimo išgyveno namiškiai, artimieji, likę Lietuvoje – pažiūrėję televizijos laidų ar pasiskaitę informacijos internete nuolat rašė žinutes, klausinėjo, skatino grįžti. Jiems situacija atrodė baugesnė, rimtesnė nei mums, esantiems vietoje. Nusprendėme, jog žiniasklaida sutirština spalvas ir perdėtai vaizduoja čia vykstančius dalykus. Mums viskas atrodė ramiau.

– Kaip vyko kelionė atgal?

– Gaila, bet tokią įdomia turėjusią būti kelionę teko nutraukti. Pasielgėme teisingai, nes uždelsus grįžti būtų buvę daug sudėtingiau. Kaip minėjau, teko išvykti pirmadienio pavakarę. Mes buvome pakviesti registruotis specialiai užsakytam skrydžiui verslininko Gedimino Žiemelio valdomos aviacijos verslo grupės „Avia Solutions Group“ bendrovės „Skyllence“ lėktuvu. Tad užsiregistravome skrydžiui ir vykome į oro uostą.

Čia ilgokai teko palaukti, nes apie pirmą valandą nakties turėjęs vykti skrydis ne kartą buvo nukeliamas. Naktį teko praleisti oro uoste. Nutarėme neieškoti viešbučio nakvynei, nes čia, didžiuliame moderniame ir itin akylai saugomame Tel Avivo oro uoste, jautėmės išties saugūs. Jame savo skrydžių laukė daugybė žmonių iš įvairių pasaulio valstybių.

Mus lėktuvas turėjo iš pradžių nuskraidinti į Bukareštą, o iš ten jau kitas – į Vilnių. Taip ir įvyko, tik gerokai vėluojant. Bet jau tuomet noras grįžti namo buvo didžiulis, todėl nei didelio nuovargio, nei nepatogumų nejautėme. Be to, buvome su grupe – bendrakeleiviais, bendraminčiais. Ir dainavome, ir juokavome, ir bendrai vaišinomės – taip laikas bėgo greičiau.

– Ką išgyvenote šios kelionės metu, kokius įspūdžius parsivežėte?

– Išgyvenome labai įvairius jausmus – nuo džiaugsmo, pakylėjimo iki nerimo, baimės. Dabar, grįžus namo, po truputį susiguli patirti įspūdžiai. Vis pakalbame, kad vykome pasisemti religinių žinių, o ypač daug sužinojome… apie karą ir kovingą izraelitų tautą.

Kai kurie įspūdžiai liko labai ryškūs: naktį oro uoste laukdami lėktuvo vis stebėjome iš įvairių pasaulio šalių grįžtančius jaunuolius – vaikinus ir merginas, kurie grįžo ginti savo šalies. Kaip žinia, Izraelyje privalomą karinę tarnybą atlieka ir merginos. Lėktuvai čia leidosi maždaug kas 10 minučių, ir taip visą naktį ir vis pilni jaunų žmonių, kuriems teko atsisakyti savo planų – nutraukti studijas užsienyje – ar kitų. Bet tai jiems savaime suprantama, ginti tėvynę jų šventa pareiga. Kažkas neįtikėtina.

Dar supratome, kaip svarbu iškilus pavojui šią situaciją išgyventi ne vienam – mūsų bendrakeleivių būrelis buvo puikus – draugiškas, ramus, vienas kitą palaikėme, drąsinome. Todėl ir didelės įtampos nejautėme. O teigiant filosofiškai – supratome, kokia tokioje situacijoje trapi riba tarp gyvenimo ir mirties. Bet apie pastarąją mes tikrai negalvojome – kaip minėjau, mus palaikė tikėjimas ir pasitikėjimas. Be to, jautėme ir Lietuvos valdžios rūpestį – pasikalbėti su mumis oro uoste užsuko Lietuvos ambasadorius Izraelyje Audrius Brūzga, žinojome, jog Izraelyje užstrigusių lietuvių klausimu domisi ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Taigi mumis besirūpinančių žmonių buvo nemažai – nuo kelionės vadovų iki valdžios žmonių. Todėl tikėjome, jog viskas bus gerai.

– Ar planuojate kada nors dar grįžti į Izraelį?

– Grįždama namo mąsčiau, jog vargu ar ateity besiryšime ten vykti. Tiek visko išgyventa šios kelionės metu! Bet grįžus ir susigulėjus įspūdžiams supratau, jog vis tik norėsis ten, kai viskas aprims, ir tame krašte įsivyraus taika – kaip galima nenorėti į Šventąją Žemę?

Laukdami registracijos į lėktuvą Tel Avive, o vėliau skrisdami juo bendravome su lietuvaite Daniele, kuri Izraelyje kurį laiką gyvena ir dirba, čia turi draugą. Ji, pamilusi šią šalį, kvietė ir mus sugrįžti, kai baigsis karas. Taigi pažadas kaip ir duotas. Manau, jog kada nors jį įvykdysime.

O nuotraukose, kuriomis dalinuosi, nerasite vaizdų, kuriuose atsispindėtų kelionės nepatogumai, rūškani veidai, nuovargis. Tiesiog tokių neturiu. Todėl, kad tai buvo daug svarbių dalykų padėjusi suprasti, gerokai mus paauginusi ir subrandinusi kelionė.

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi

Loreta EŽERSKYTĖ

Nuotraukos iš R. POVYLIENĖS asmeninio albumo

Palaiminimų kalno vieta.

Neįprastos formos bažnyčia, pastatyta Šv. Petro namo vietoje.