Į Ukmergę grįžo tik po aštuonių dešimtmečių

Loreta EŽERSKYTĖ

Spalio 1-ąją būrelis artimųjų, bičiulių į amžiną poilsį Dukstynos kapinėse palydėjo pirmojo Ukmergės burmistro Boleslovo Dirmanto sūnų Marijoną ir jo žmoną Eleną. Jie į Ukmergę, kurią paliko 1944-iais, grįžo urnose. Tėvelių palaikus iš Jungtinių Amerikos Valstijų į gimtinę atskraidino jauniausioji dukra Aldona Marija.

„Esu laiminga, kad išpildėme didžiausią tėvelių norą – sugrįžti į Lietuvą, kurią jie taip mylėjo, visą savo gyvenimą jos ilgėjosi, norėjo čia grįžti, bet būdami gyvi to padaryti, deja, negalėjo“, – sakė Ukmergėje gimusi ir čia gyvenanti vyriausioji Dirmantų duktė Elena Vijoleta Gudanavičienė.

 

Lietuvą paliko vengdami Sibiro

M. Dirmantas – Ukmergei daug nusipelniusio advokato, „Saulės“ draugijos gimnazijos įkūrėjo ir pirmojo direktoriaus, Ukmergės apskrities viršininko, pirmojo Ukmergės taikos teisėjo, apskrities savivaldos organizatoriaus, pirmojo miesto burmistro, miesto tarybos nario B. Dirmanto sūnus.

1944-ųjų vasarą Raudonajai armijai vėl įžengus į Lietuvos teritoriją, prasidėjo antroji sovietinė okupacija ir sekė nauji trėmimų etapai.

Iš rusų kariškio gavę žinią, kad Dirmantų šeimai iškilo grėsmė – juos ruošiamasi išvežti į Sibirą, ukmergiškiai nusprendė kuo greičiau bėgti iš Lietuvos. Kartu su tėvais bei seserimi Sofija išvyko ir Marijonas su jaunute, tik devyniolikos sulaukusia žmona Elena. Sutuoktiniams, kurie buvo neseniai vedę ir ką tik susilaukę pirmagimės Elenos Vijoletos, palikti namus buvo ypač sunku. Keliauti su kūdikiu ant rankų būtų sudėtinga, tad mergaitę laikinai, kol praeis frontas ir patys galės grįžti atgal į Lietuvą, jaunieji tėvai paliko seneliams, Elenos tėvams, gyvenusiems kaime.

Kai tėvai, seneliai, teta išvyko, mažajai Elenai Vijoletai buvo vos dešimt dienų. Ją gimdytojai tik buvo spėję pakrikštyti.

Pasiekę Vokietiją, Dirmantai įsikūrė pabėgėlių stovykloje. Deja, jų planas greitai grįžti į Lietuvą žlugo. Jei tik jie būtų pasirodę gimtinėje, visi beregint būtų iškeliavę į Sibirą. Praėjus vos porai metų Lietuvos patriotams Vokietijoje, kur glaudėsi iš įvairių šalių atvykę pabėgėliai, tapo ankšta. Vietos valdžia ragino palikti šalį ir važiuoti ten, iš kur atvyko, arba vykti tolyn į Vakarus – Europą, Ameriką, Kanadą…

Dirmantai nusprendė, kad jiems geriausia išeitis būtų keliauti į Jungtines Amerikos Valstijas, kur gyveno artimi giminaičiai. Deja, už Atlanto buvo laukiami tik sveiki, jauni, darbingi. Ligotam B. Dirmantui kelias išvykti buvo uždarytas – jis su žmona ir dukra Sofija liko Vokietijoje. Į Ameriką iškeliavo tik Marijonas, jo žmona ir Vokietijoje gimęs sūnelis Saulius Andrius.

Atsidūrus už Atlanto dar labiau nutolo viltis susigrąžinti Lietuvoje paliktą pirmagimę Eleną Vijoletą, o ilgesys tapo nuolatiniu tėvų palydovu.

Be tėvų likusi mergaitė senelių meile ir dėmesiu džiaugėsi neilgai. Praėjus vos porai metų, senelius išvežė į Sibirą. Išvykdami mažąją anūkytę jie paliko kaimynei. Netrukus mažylę auginti pasiėmė giminaičiai – Elena Vijoleta, kol į Lietuvą grįžo močiutė, vis keliavo iš vienų namų į kitus…

M. Dirmantui Amerikoje gyvenimą teko pradėti tarsi nuo pradžių – mokytis kalbos, ieškoti darbo ir išgyventi tėvynės bei dukters ilgesį.

Pasakodama apie tai E. V. Gudanavičienė tik atsidūsta: „Ir jiems buvo blogai, ir man… Bet tėvų dėl to niekada nekaltinau. Juk jie tokį likimą pasirinko ne savo valia“.

Ukmergiškė savo mamą išvydo tik būdama trisdešimties, kai E. Dirmantienei po ilgų prašymų, davus įvairių pažadų, pagaliau buvo leista penkioms dienoms atvykti į Lietuvą.

Po poros metų Elena Vijoleta gavo leidimą aplankyti tėvus. Čia jos laukė ne tik mama ir tėtis, bet ir brolis Saulius Andrius bei Amerikoje gimusi sesutė Aldona Marija.

„Mama į Lietuvą buvo atvykusi dar kartą, aš už Atlanto lankiausi penkis kartus. Deja, pasiligojęs tėvelis po antros mano viešnagės iškeliavo. Mamos sveikata buvo stipresnė, ji iki 70-ties metų dirbo, o mirė tik šią vasarą, sulaukusi 97-erių“, – pasakojo E. V. Gudanavičienė.

Pasak jos, mirus tėveliui, mama urną su jo palaikais laikė namuose – tarsi norėdama šeimos nariams palengvinti išpildyti paskutinį jų norą, amžinojo poilsio drauge sugrįžti į Lietuvą.

Mirus E. Dirmantienei, Amerikoje artimieji surengė atsisveikinimo ceremoniją, joje dalyvavo ir Elenos Vijoletos dukra.

E. V. Gudanavičienė (kairėje) su broliu ir seserimi Ukmergėje, atsisveikinant su tėveliais.

„Birželį mirė mano vyras. Nusprendėme, kad nuostabaus grožio Dukstynos kapinėse šalia jo atguls ir mano tėveliai. Tai bus mūsų šeimos kapas, vieta, kurioje pagaliau susitiksime visi, prievarta buvę atskirti vieni nuo kitų, blaškyti ir išgyvenę begalinį ilgesį…“ – sakė ukmergiškė.

Kai Aldona Marija urnas su tėvų palaikais atgabeno į Lietuvą, ją čia pasitiko ne tik Ukmergėje gyvenanti sesuo, bet ir brolis. Jis į Lietuvą, kurią pažino ir pamilo iš tėvų pasakojimų, grįžo prieš ketverius metus, JAV pardavęs verslą ir viską, ką turėjo užgyvenęs.

Kai Dirmantų šeima, jų artimieji ir bičiuliai po šv. Mišių Ukmergės šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje ir jaukios atsisveikinimo su tėveliais ceremonijos Laidojimo namuose atvyko į Dukstynos kapines, pro debesis susipindo skaisti saulė. Tai buvo tarsi ženklas, jog šiuo ilgai lauktu susitikimu džiaugiasi ir dangus.

Nuotraukos iš asmeninio E. V. Gudanavičienės albumo