Šimtametė džiaugiasi kiekviena pragyventa diena

Genovaitė KAZIELIENĖ

Pašilėje gyvenanti Zofija Junevičienė sulaukė gražaus 100 metų jubiliejaus. Tiesa, tik dokumentai liudija, kad moteris gimė rugpjūčio 21 dieną. Iš tiesų Zofijos gimtadienis yra rugpjūčio 30-oji. Tiesiog pase nurodant gimimo datą buvo suklysta…

Augo keturių vaikų šeimoje
Z. Junevičienė ir gimė ir augo šioje gyvenvietėje. Jos mama Jadvyga Varanavičiūtė-Kačinskienė dirbo Vaitkuškio (grafų Kosakovskių) dvare, vėliau šeimininkavo namuose. Tėtis Stasys Kačinskas grafų Kosakovskių dvare buvo virėju, vėliau darbavosi koklių fabrike – vežiodavo molį. Šeima augino keturis vaikus – be Zofijos, dar sūnų Stasį ir dukras Jadvygą bei Eleną. Deja, abi moters seserys ir brolis jau iškeliavę į Amžinybę. Jaunas, nesulaukęs nė 40-ies, mirė ir tėtis.

Pagyvenusi Kaune, sugrįžo į Pašilę
Vaikystėje ji lankė mokyklą, kurioje baigė šešias klases. Anot senolės, mokėsi lietuvių kalbos, matematikos, gamtos mokslų. Kartą per savaitę vykdavo tikybos pamokos, kurias vesdavo klebonas. Zofija prisimena mokytojus Kazį Baršauską, Ūsaitį, kurie buvo ištremti į Sibirą.
Po mokyklos baigimo merginos teta ir krikštamotė Zofija Kačinskaitė pasiėmė ją į Kauną. „Čia su pertraukomis praleidau ketverius metus. Lankiau suaugusiųjų mokyklą, kurioje baigiau dvi klases. Taip pat mėnesį mokiausi virimo bei kepimo kursuose. Vėliau grįžau į Pašilę“, – prisimena jaunystę Z. Junevičienė.
Zofija mezgė, siuvinėjo, puikiai šeimininkavo.
Kaip ir visais laikais, jaunimas norėjo pramogauti. Pasak senolės, kartais į Pašilę atvažiuodavo automobilis su kino aparatūra ir buvo rodomi filmai, rengtos vakaruškos.

Apsigyveno tėvų namuose
Būdama Pašilėje mergina susipažino su būsimu vyru vargonininku Antanu, kilusiu nuo Giedraičių. Jis vargonavo Pašilės ir Pabaisko bažnyčiose. Po metų draugystės, 1940-aisiais, jaunuoliai susituokė. Kurį laiką šeima buvo įsikūrusi Pabaisko miestelyje. Tačiau po kurio laiko apsigyveno Pašilėje, tėvų namuose.
Šeimoje gimė du sūnūs – Algimantas ir Juozas Gražvydas.

„Dievas mus apsaugojo“
Tada buvo neramūs laikai – karas, pokaris. Zofija prisipažįsta, kad nenorinti net prisiminti to labai sunkaus ir baisau meto…
„Mums priklausė tik pusantro hektaro tėvų žemės, kitokio turto daug neturėjome, tad nebuvome tarp tų, kuriuos kaip „buožes“ vežė į Sibirą. Tačiau vyras slapstėsi, nes tarnavo bažnyčioje, žinojome, jog tremia kunigus. Vis dėlto Dievas mus apsaugojo – nepatyrėme tremtinių lemties“, – pasakoja šimtametė.

Neteko sūnaus
Tarybiniais metais Antanas ilgą laiką dirbo tuometinėje Ukmergės remonto mechaninėje gamykloje. Zofija triūsė Pašilės bufete ir valgykloje.
Sūnus Algimantas Vilniaus universitete baigė klasikinę filologiją, mokytojavo mokyklose. Tačiau prieš keturiasdešimt metų atsitiko didelė nelaimė – vyriškis žuvo avarijoje.
Juozas Gražvydas, Vilniuje baigęs politechnikumą, daug metų darbavosi meistru toje pačioje remonto mechaninėje gamykloje.

Mėgsta skaityti
Jubiliatė prisimena, kad labai mėgo keliauti, su šeima vasarodavo prie jūros, dažnai išsiruošdavo grybauti. Savo sode puoselėjo gėlynus. „Giedojau bažnyčios chore. Labai mėgau skaityti knygas ir raginau tai daryti savo artimuosius. Tik dabar akys nebe tos…“ – atsidūsta pašnekovė.

Budėjo prie Seimo rūmų
Z. Junevičienė visada labai domėjosi politika. Ji – tikra Lietuvos patriotė. „Atgimimo laikais, 1991-ųjų sausio 13-ąją, su kitais ukmergiškiais važiavau į Vilnių, budėjau prie Seimo rūmų. Tą naktį buvo taip baisu, kaip per karą. Jei būtume stovėję prie televizijos bokšto, galėjome ir žūti…“ – net ir praėjus trisdešimčiai metų jaudindamasi kalba moteris.

Didžiuojasi anūkais ir proanūkiais
Dabar ilgaamžei buityje padeda kartu gyvenantis sūnus Juozas Gražvydas. Paklausus, kokia jos sveikata, atsako trumpai: „Gyvenu „ant lazdos…“
Dar 2019-ųjų vasarą Z. Junevičienė sėjo sėklas, šiltnamyje sodino pomidorus ir agurkus. Deja, suprastėjus sveikatai, jau antrus metus nebeišeina į lauką. Tačiau džiaugiasi, kad dar gali savame bute vaikščioti, apsitarnauti. Žinoma, norėtųsi išeiti į gryną orą, tačiau ir namuose atranda ką veikti – žiūri televizorių, skaito spaudą.
„Šiuo metu džiaugiuosi kiek-viena pragyventa diena. Į priekį nebežiūriu. Didžiuojuosi trimis anūkais – Arnoldu, Beatriče ir Gintare, proanūkiais Algimantu, Greta ir Oskaru“, – neslepia senolė.
Ir priduria, kad jubiliejų ketina švęsti pačių artimiausių žmonių draugijoje.

Nuotraukos iš asmeninio Z. Junevičienės archyvo

Z. Junevičienė jaunystėje.