Portugalija: maurų pilys, vandenyno didybė ir vieta, kur baigiasi žemė (3)

Portas – mažasis Paryžius, portveino sostinė

Vieną dieną vykome į Portą, išsidėsčiusį šalies šiaurėje, šalia Atlanto vandenyno, prie Duero upės žiočių. Tai – vienas seniausių Europos miestų.

Senovės romėnai, įkūrę gyvenvietę, ją vadino Portus Kale. Nuo 540 m. iki 716 m. miestą valdė vestgotai, vėliau – maurai. 1097 m. Portą galutinai atkariavo Portugalija. XI–XII a. šis miestas buvo šalies grafų rezidencija. XIV a. tapo svarbiu Portugalijos uostu. Čia švartuodavosi užsienio gėrybių pilni laivai.

Valstybei davęs pavadinimą, antras pagal dydį šalies miestas dažnai pavadinamas mažuoju Paryžiumi, taip pat – portveino sostine. Nemažai girdėjome apie Portą, tačiau tai, ką pamatėme, pranoko visus pasakojimus. Vaikštant po senamiestį vaizdai kerėjo. Vienas įspūdingiausių reginių atsiveria žengiant miesto simboliu laikomu Luiso Pirmojo dviaukščiu tiltu, pastatytu 1886 metais. Tais laikais tai buvo didžiausia tokio tipo arka pasaulyje. Tilto per Duero upę, jungiančio Porto ir Vila Nova de Gajos miestus, ilgis – 385 metrai, aukštis – beveik 45 metrai. Tačiau besigrožint nereikėtų pamiršti ir atsargumo – kad nepakliūtum po kartkartėmis pro šalį prašvilpiančiu tramvajumi.

Apžvelgti miestą buvo galima ir iš aikštės, kurioje stūkso romaninė 800 metų istoriją skaičiuojanti katedra.

Į Duero upės krantinę, Ribeiros kvartalą, nutarėme leistis permatomu funikulieriumi. Jie lynais zujo žemyn ir į viršų vienas po kito.

Kol leidomės, vėlgi akį traukė puikūs vaizdai.

Istoriniame Porto centre Ribeiros kvartale knibždėte knibždėjo žmonės. Jie sėdėjo kavinukėse, prie upės, kurioje sūpavosi tradiciniai portugalų laiveliai.

Užsukome ir į įžymiąją geležinkelio stotį Sao Bento. Jos sienose Portugalijos ir transporto istoriją „pasakoja“ per 20 tūkstančių tradicinių portugalų keraminių plytelių – azulėjų. Šiomis plytelėmis, kurios atkeliavo į šalį maurų laikais, dekoruojamos ir bažnyčios, gyvenamųjų namų fasadai, kitkas.

Portas yra vieno iš Portugalijos simbolių – portveino – tėvynė. Tai saldus, savito skonio spirituotas itin stiprus, net iki 23 laipsnių, vynas.

Internete teko skaityti, kaip atsirado ši vyno rūšis ir kodėl jis toks stiprus. Prekybinio Anglijos ir Prancūzijos karo metu anglai uždraudė vyno importą iš Prancūzijos Bordeaux provincijos. Siekdama rasti pakaitalą, Anglija 1703 metais pasirašė Metuano prekybinę sutartį su Portugalija, leidusią portugalams vežti į Angliją savo vyną, taikant muitines lengvatas.

Prieš tai Portugalijos vietovėje Duero buvo gaminamas tik nedidelio stiprumo (12–13 laipsnių) raudonasis vynas, kuris ilgai gabenant jūros keliu gedo. Norėdami įsitvirtinti Anglijos rinkoje, portugalai į savo vyną pradėjo pilti brendį (dar vadinamą vyno spiritu), suteikdami vynui unikalų skonį, patikusį Anglijos gyventojams. Dabar Porto vynas žinomas visame pasaulyje.

Sintra – turistų Meka

Susiruošėme ir į Sintrą – kažkada Portugalijos karalių ir aukštuomenės mėgstamą vietą. Keltai ir romėnai ją vadino Mėnulio kalnais. Užlipus ant IX amžiuje pastatytos maurų tvirtovės sienos, atsiveria nuostabi apylinkių panorama, taip pat netoli esantys Penos rūmai. Juose – pasaką primenanti prabanga, spindesys, grožis ir iš viso pasaulio suvežtos keistenybės. Dar vieni – Monserrate rūmai sužavėjo puikiu parku, kuriame veši daugybė įvairiausių augalų. Aukščiausią Sintros vietą žymi 529 metrų nuo žemės pakilęs Altos kryžius, pastatytas dar XVI amžiuje.

Beje, visų šių grožybių galbūt net nebūtume pamatę, jei ne laimingas atsitikinumas. Į kalnus, kuriuose stūkso rūmai ir tvirtovė, kylama siauru keliuku. Automobiliai, tuktukai vienpusiu eismu nenutrūkstamai seka vienas po kito, o šalikelėje, nedidukėse aikštelėse – nė menkiausio tarpelio pastatyti mašinai. Besidairydami pasiekėme ir viršų, po truputį pradėjome leistis žemyn. Kadangi pasukti atgal neįmanoma, tarėmės, ką daryti: ar dar kartą važiuoti ratą ir bandyti laimę priparkuoti automobilį, ar atsisakyti minties pamatyti šiuos objektus. Ir staiga priekyje pamatėme prie šalikelėje stovinčio automobilio vaikštinėjančius žmones. Jie sėdo į mašinos vidų ir išsuko į kelią, palikę mums laisvą vietą… Laimingi „prisišvartavome“ prie kelkraščio. Kai jau ruošėmės eiti, bet dar sukinėjomės šalia mašinos, ne vienas vairuotojas stebtelėjęs su viltimi klausė, ar mes išvažiuojame. Išgirdę, kad ne, nusivylę vėl toliau įsiliedavo į nesibaigiantį srautą.

Artinantis prie bilietų kasų akys ieškojo, kur eilės pabaiga. Teko gorokai palaukti. Tai ir suprantama: rugpjūtį – pats turizmo įkarštis, o Sintra vadinama turistų Meka…

Čia baigiasi žemė

Pagaliau ištrūkus iš automobilių grūsties, žmonių kamšalynės, leidomės į kelią – vos už 10 kilometrų esantį Uolos kyšulį. Jis dar vadinamas Rokos kyšuliu, nes portugališkai Cabo da Roca – „uolėtas kyšulys“. Kalva iškilusi 144 m virš jūros lygio. „Tai vieta, kur žemė baigiasi ir prasideda jūra“, – rašė portugalų poetas Luisas di Kamoensas.

Kyšulyje yra tik du statiniai: švyturys bei stela su kryžiumi ir lentele, kurioje rašoma, kad čia yra vakariausias Europos taškas.

Nepasakomas jausmas apėmė iš aukščio žvelgiant į bekraštį Atlano vandenyną, krantus daužančias bangas ir jaučiant plaukus draikantį siautulingą vėją…

B. d.

AUTORĖS nuotr.

[images cols=“four“ lightbox=“true“]
[image link=“23929″ image=“23929″]
[image link=“23931″ image=“23931″]
[image link=“23933″ image=“23933″]
[image link=“23935″ image=“23935″]
[/images]