Monospektaklyje – Juozo Tumo-Vaižganto dvasinis pasaulis

Juozo Tumo-Vaižganto gyvenimas, potyriai, siekiai – būtent apie tai pasakos monospektaklis „Lietuvą ir lietuvius mylėjau“, kurio premjera įvyks vasario 15 d. Ukmergės kultūros centre. Premjerai mūsų miestas pasirinktas ne atsitiktinai – buvę ukmergiškiai, dabar jau gerai žinomi Lietuvos teatro pasaulio menininkai, susitelkė į komandą, norėdami prisidėti prie gimtojo krašto kultūrinio gyvenimo. Apie būsimąjį spektaklį, lietuvybę bei teatrą sutiko papasakoti Lietuvos rusų dramos teatro aktorius Vidmantas FIJALKAUSKAS ir scenografas Artūras ŠIMONIS.

  – Kuriant spektaklį prisijungė labai daug Lietuvos teat-ruose žinomų žmonių. Kaip ši komanda susibūrė ir kodėl nutarėte kurti tokį spektaklį?

V. Fijalkauskas. Idėja kilo mudviem su „Katino Murklio“ teatro direktore bei režisiere Natalija Kovarskiene. Susitikome su ja Anykščiuose, per „Aukso paukštės“ teikimo šventę. Vakaronėje besišnekučiuojant kilo mintis, kaip mes, buvę ukmergiškiai, galime prisidėti prie gimtojo krašto kultūrinio gyvenimo.

A. Šimonis. Mano atveju viskas buvo labai paprasta – skambutis, ir aš jau komandoje. Pats Vidmantas man paskambino, paklausė, ar būtų įdomu dirbti. Kadangi aš jį pažįstu gana seniai – sutikau. Na, o jau po to pradėjau analizuoti J. Tumo-Vaižganto tekstus.

 – Kodėl spektaklio premjerai pasirinkta būtent Ukmergė?

V. F. Tai tarsi sugrįžimas namo, pasidžiaugti savo darbais. Juolab kad kitų grupės narių – kompozitoriaus Antano Kučinsko, poeto publicisto Alfo Pakėno ir Artūro šaknys yra palietę Ukmergės kraštą. Tai tarsi savotiškas skolos atidavimas, o ir padėka mano pirmajai teatro mokytojai N. Kovarskienei.

 – Kas Jums, Artūrai, kaip scenografui, buvo sunkiausia apipavidalinant spektaklį?

A. Š. Šis procesas vis dar vyksta, tad tik pastačius vaidinimą bus matomas rezultatas. Žinodamas pasirinktos vietos galimybes, žanro specifiką, stengiuosi viską taip sudėlioti, kad svarbių detalių neužgožčiau nereikalingais dalykais. Juk vis dėlto tai yra aktorinis teatras, taigi, scena turi būti paruošta taip, jog savo dramaturgija padėtų aktoriui perduoti jo asmenines emocijas. Dėl to pasitelksiu minimalias priemones, sukursiu vaizdo dokumentikos projekciją.

 – Spektaklio premjera vyks vasario 15-ąją. Ši diena beveik sutampa su atkurtos Lietuvos šimtmečiu. Ar premjerai datą rinkote siedami spektaklį būtent su Lietuvai svarbiu įvykiu?

A. Š. Mane asmeniškai šiek tiek gąsdina, kad šimtmečio minėjimas netaptų valdišku, formaliu, ataskaitiniu „varnelių dėliojimu“ ties pasižymėtais punktais. O šiaip miela ir malonu šį neeilinį įvykį paminėti, tik svarbiausia – kad tai turėtų prasmę.

 – Ar šį spektaklį įvardintumėte kaip kiekvieno iš Jūsų asmeninę dovaną Lietuvai?

A. Š. Gal to nereikėtų traktuoti kaip svarbiausio dalyko, nors, žinoma, tokias datas reikia paminėti. Juk kiekvienas jaučiame jų svarbą. Mano nuomone, galbūt geriausia dovana ne pats spektaklis, o galimybė su žiūrovu užmegzti ryšį, komunikuoti.

 – Gal galėtumėte papasakoti, koks spektaklio siužetas? Ar jo metu bus vaizduojamas tam tikras J. Tumo-Vaižganto gyvenimo tarpsnis?

A. Š. Tokio, kaip siužetas, čia nebus. Nes nėra naratyvo, kuris pasakotų istoriją. Tai tarsi skerspjūvis, per kurį apibendrintas visas jo gyvenimas, patirtys, siekiai.

 – Kokią žinutę norėtumėte nusiųsti būsimam spektaklio žiūrovui? Kokiai kelionei, atsisėdęs į kėdę, jis turėtų pasiruošti?

V. F. Mes jį pakviesime dvasinei kelionei, nes šnekėsime apie tai, ką reiškia būti žmogumi, kuris nesiekia naudos, aukoja save. Kryžiaus ženklas – tai dviejų pasaulių susidūrimas: horizontalaus ir vertikalaus. Norėtųsi, kad būtent tą vertikalų, nematerialų, dvasinį pasaulį žiūrovas pamatytų ir pajaustų.

 – Klausantis susidaro įspūdis, kad lietuvybė Jums reiškia labai daug. Artūrai, Jūs stažavotės užsienio šalyse – Estijoje bei Anglijoje. Jos atrodo daug atviresnės tarptautinei publikai. Ar noras dirbti Lietuvoje buvo stip-resnis nei karjeros galimybės?

A. Š. Estijoje stažavausi metus, po to išvykau į Londoną. Būtent ten įgavau labai daug praktinės patirties, suvokimo. Galų gale, tuo metu Londonas buvo tikrai knyginis, akademinis miestas su galerijomis ir bibliotekomis. Tai buvo tarsi gera injekcija, kuri suteikė stiprius pagrindus. Kaip bebūtų, pasilikti ten niekada neplanavau ir nesiejau savęs su užsieniu. Visada galvojau, kad jei esu Lietuvoje, jai ir turiu kažką duoti. Na, o vėliau jau taip sutapo, kad čia grįžau, pradėjo plaukti darbo pasiūlymai ir įsisukau į įvykių sūkurį.

 – O Jūs, Vidmantai, ar niekada nesvarstėte galimybės išvažiuoti dirbti svetur?

V. F. Ne, niekada. Nors, tiesą sakant, aš ir dabar dirbu Rusų dramos teatre. Ne kartą vaidindamas patyriau, jog visiškai perprasti svetimą kalbą praktiškai neįmanoma. Kad ir kaip tobulai ją išmoktum, nesijausi laisvai, tave visada ribos tos kalbos savitumas, mentalitetas. Vien dėl šios priežasties niekada negalvojau dirbti užsienyje, o kito darbo dirbti – tiesiog nenorėjau.

 – Iš ką tik vykusio susirinkimo, kuriame aptarėte repeticijų laiką ir vietą, supratau, kad esate labai užimti. Kaip pavyksta darbą derinti su asmeniniu, šeimyniniu gyvenimu?

V. F. Vien jau patį darbą suderinti labai sunku. Teatras yra toks labai brangus hobis. Kad galėtum vaidinti teatre, turi užsidirbti imdamasis kitų veiklų. O dar šeima, kuriai dėmesio juk taip pat reikia. Sunku.

 – Kaip tuomet įvardintumėte savo laisvalaikį? Darbo dienas ir savaitgalius atima teatras, kiti darbai, kaip ilsitės?

V. F. Norėčiau laisvalaikiu būti su šeima, bet kad tai įvyktų, reikia tiesiog „išvogti“ tuos vakarus. Aktoriaus specialybė yra sunki, nes vakaro praleidimą su šeima nulemia netgi ne laiko kiekis, o kokybė, stengiesi jį praleisti kuo prasmingiau. Juk vis dėlto ši specialybė nėra tokia, kad uždarei teatro duris ir namuose užsiimi kažkuo visiškai kitu. Mintys visuomet sukasi apie neužbaigtus darbus.

Kalbėjosi

Lina JABLONSKYTĖ