Nykstančio stogastulpio istorija

Raimundas KLIMAVIČIUS

Istorikas

Lietuvių išeivijos 1960 metais Bostone išleistame „Lietuvių enciklopedijos“ 22 tome yra paskelbtas trumpas straipsnelis apie Pašilę, iliustruotas stogastulpio, stovinčio Vaitkuškio gatvėje netoli nuo sankryžos su Pašilės gatve, nuotrauka. Šį straipsnelį enciklopedijai parašė Pašilėje vaikystės bei jaunystės metus praleidęs, vėliau Kanadoje gyvenęs kunigas Boleslovas Pacevičius. Tikėtina, jog ir šio stogastulpio, reprezentuojančio nepriklausomos Lietuvos laikotarpio Pašilę, nuotrauką parinko jis. Joje aiškiai matoma ant stogastulpio pritvirtinta lentelė su keturių eilučių įrašu, kuris, deja, enciklopedijoje atspausdintoje iliustracijoje yra neįskaitomas.

Pradėjus ieškoti šios nuotraukos originalo išaiškėjo, jog jis yra saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje, o jos autorius – žinomas fotografas, etnografas ir kraštotyrininkas Balys Buračas. Rastame nuotraukos originale pavyko perskaityti ir įrašą minėtoje lentelėje: „10 m. Lietuvos Nepriklausomybės/sukaktuvėms paminėti/Pašilės Pavasarininkai./1918–1928“. Šis įrašas ir padėjo išsiaiškinti Pašilės stogastulpio istoriją.

Nepriklausomybės kryžiai

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmečiui, 1928 m. sausio 19 d. posėdyje Lietuvos Ministrų Kabinetas įsteigė Vyriausiąjį komitetą Nepriklausomybės atgijimo 10-ties metų sukaktuvėms ruošti. Jo pirmininku tapo Karo muziejaus direktorius generolas Vladas Nagevičius. Šis komitetas turėjo parengti Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo dešimtmečio paminėjimo scenarijų ir organizuoti jo įgyvendinimą visoje Lietuvoje. Tuo pačiu tikslu įvairiose Lietuvos vietovėse ėmė kurtis iškilmių organizavimo vietos komitetai, kuriuos sudarė savivaldybių, įvairių valdiškų įstaigų ir visuomenės organizacijų atstovai.

Viena iš Vyriausiojo Komiteto iškeltų ir propaguotų veiklų minint valstybės atkūrimo dešimtmetį buvo medinių kryžių, stogastulpių ir koplytstulpių, vadintų apibendrinančiu Nepriklausomybės kryžių vardu, statybos skatinimas. Vyriausiasis Komitetas ragino gyventojus statyti tradicinius, būdingus tai vietovei šios rūšies paminklus. Buvo parengti ir liaudiškų kryžių projektai, sukurti atsižvelgiant į skirtingų Lietuvos regionų kryždirbystės tradicijas. Juos, vadovaujant dailininkui Adomui Varnui, rengė Kauno meno mokyklos moksleiviai. Iš viso buvo sukurti ir Vyriausiajam Komitetui pateikti 20 kryžių, 8 koplytstulpių, 6 stogastulpių ir 1 koplytėlės brėžiniai.

Šie brėžiniai, parinkti atitinkamam regionui, nemokamai buvo siunčiami visiems, norėjusiems Nepriklausomybės dešimtmetį įamžinti pastatant kryžių. O tokių kryžių statybos iniciatoriais buvo iškilmių organizavimo vietos komitetai, savivaldybių įstaigos, visuomenės organizacijos, netgi pavieniai asmenys. Pagal tuos parengtus projektus Lietuvoje 1928 metais buvo pastatyta dešimtys Nepriklausomybės kryžių, kurie tapo ne tik tikėjimo, bet ir valstybingumo bei tautinės tapatybės simboliais bei visuomenės susitelkimo vardan laisvės ir nepriklausomybės liudininkais.

Pašilės pavasarininkai

Lietuvių katalikų jaunimo sąjunga „Pavasaris“ oficialiai buvo įkurta 1919 m. Kaune, kai ten įvyko pirmoji vieša šios organizacijos konferencija. Tai buvo kultūrinė katalikiško jaunimo sąjunga, vienijusi kaimo ir miesto jaunuomenę. Jos tikslas, kurį nusakė organizacijos šūkis „Dievui ir Tėvynei“, buvo palaikyti katalikų tikėjimą ir ugdyti tautinį sąmoningumą bei pilietiškumą, įtvirtinti valstybingumą. Pavasarininkai organizuodavo koncertus, vaidinimus, gegužines, rengdavo dainų šventes, tautodailės parodėles, steigdavo chorus, orkestrus, bibliotekas, skatino jaunimą ir suaugusiuosius mokytis skaityti ir rašyti lietuviškai.

Pirminę šios organizacijos grandį sudarė kuopa, dažniausiai vienijanti miestelio ar vieno arba kelių kaimų jaunimą – vaikinus ir merginas. Kuopos jungėsi į rajonus, rajonai – į keturis regionus. Kuopos steigėsi ir veikė įvairiose Lietuvos vietovėse.

Pašilėje pavasarininkų kuopa buvo įkurta 1921 metais Pašilės Šv. Barboros bažnyčios kunigo Kajetono Babrausko rūpesčiu. Tai buvo šeštoji kuopa Ukmergės rajone. Jos steigiamasis susirinkimas įvyko vasario 21 dieną. Taigi, praėjusių metų vasarį sukako lygiai 100 metų nuo jos įsteigimo. Steigiamajame kuopos susirinkime buvo išrinkta 5 asmenų valdyba, o jos pirmininku tapo kun. K. Babrauskas. Kuopa buvo užregistruota Sąjungos Centro valdyboje, tų pačių metų spalio 20 d. pagamintas jos antspaudas.

Metams bėgant, pavasarininkų veikla Pašilėje plėtėsi. 1926 metais kuopą sudarė jau beveik 100 narių, ji turėjo sukaupusi 200 knygų biblioteką. Kaip ir anksčiau, jai vadovavo kun. K. Babrauskas, kuris rūpinosi ne tik veiklos organizavimu, bet paremdavo Pašilės pavasarininkus ir finansiškai. Aktyviai kuopos veikloje dalyvavo ir Pašilės Šv. Barboros bažnyčios zakristijonas Zigmas Ciplinskas.

Lietuvių katalikų jaunimo sąjunga „Pavasaris“ parėmė Vyriausiojo Komiteto iškeltą Nepriklausomybės kryžių statymo idėją. Sąjungos leidžiamame žurnale „Jaunimo vadas“ ta proga buvo rašoma: „Pavasarininkų užduotis yra gražių senoviškų kryžių statymą atgaivinti. Tie kryžiai tebūnie statomi pavasarininkų vardu ir su atitinkamais parašais. Jųjų šventinimas tebūnie kuo iškilmingiausias: su prakalbomis, svečiais, vėliavomis ir t. t. Mes išmirsime. Jaunajai kartai, po mūsų gyvensiančiai, tie kryžiai kalbės apie mus ir mūsų darbus.“ Šį raginimą statyti kryžius išgirdo ir Pašilės kuopa. Jos nariai nusprendė Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio proga miestelyje pastatyti stogastulpį.

Pašilės stogastulpis

Kaip jau buvo minėta, dailininko A. Varno vadovaujami Kauno meno mokyklos moksleiviai parengė ir pateikė Vyriausiajam Komitetui rekomenduojamų statyti kryžių projektus. Aukštaitijos regionui buvo skirta iš viso 20 projektų: dešimties kryžių, penkių stogastulpių ir penkių koplytstulpių. Iš jų Ukmergės rajonui buvo paruošti du stogastulpių projektai (Nr. 6 ir Nr. 31) ir vienas koplytstulpio (Nr. 7).

Pašilės pavasarininkų pastatytas stogastulpis buvo padirbintas pagal projektą Nr. 6, kurį nubraižė būsimasis dailininkas, Ukmergės muziejaus, atidaryto 1944 m., įkūrėjas Petras Tarabilda. Projektas buvo parengtas remiantis stogastulpių, paplitusių Ukmergės ir Širvintų krašte, pavyzdžiais.

P. Tarabildos nubraižytas stogastulpio projektas Nr. 6. (nuotrauka iš knygos „Paminklai Lietuvos valstybingumui įamžinti: tarpukario kryždirbystė“).

Pašilėje pastatytas stogastulpis buvo padarytas tiksliai pagal šį projektą. Tai triaukštis stogastulpis su keturšlaičiais stogeliais, paremtais laužytos formos atramėlėmis užriestais galais. Jo viršų puošė metalinė kryžiaus formos viršūnė. Ji sudaryta iš spinduliais papuošto apskritimo su kryželiu viduje ir virš jo pritvirtinto platėjančių kryžmų kryželio. Pirmajame stogastulpio tarpsnyje patalpintas Nukryžiuotojo atvaizdas, antrajame – išpjaustyta iš medžio Švenčiausiosios Mergelės Marijos skulptūrėlė, trečiajame – taip pat medinė cherubino skulptūrėlė. Stogastulpis buvo aptvertas keturkampe tvorele iš medinių statinių. Jos kampiniai stulpeliai buvo keturkampės kolonos formos su tekintais rutulio formos papuošimais ant kapitelių. Ant stogastulpio stiebo buvo pritvirtinta lentelė su jau minėtu įrašu.

1933 metais, minint Lietuvos nepriklausomybės 15 metų sukaktį, pavasarininkų leistas žurnalas „Pavasaris“ išspausdino septynių Nepriklausomybės kryžių, kuriuos pastatė šios organizacijos nariai, nuotraukas. Pirmoji iš jų buvo Pašilės stogastulpio fotografija, ta pati, kuri vėliau buvo atspausdinta „Lietuvių enciklopedijoje“.

Stogastulpio „egzistencijos ruduo“

Pagal dailininko P. Tarabildos nubraižytą projektą Nr. 6 buvo padirbinti ir 1928 m. pastatyti penki stogastulpiai: Pašilėje, Lyduokiuose, Vidiškiuose, Širvintose ir Jonavoje. Keturi iš jų pokariu sovietinės valdžios nurodymu buvo nuversti ir sunaikinti. Tiesa, Širvintose stogastulpį perkėlė į kapines. Todėl jis išliko, bet 1989 m. restauruojant buvo gerokai pakeista jo išvaizda. Ir tik vienintelis Pašilės stogastulpis liko originalus ir pirminėje pastatymo vietoje.

Pašilės pavasarininkų pastatytas stogastulpis. Fotografas B. Buračas (nuotrauka iš „Lietuvių enciklopedijos“).

Šiandien jis išgyvena savo „egzistencijos rudenį“ – stovi nesutvarkytoje teritorijoje pakrypęs, aptrūnijęs, su nupuvusiomis ir nukritusiomis kai kuriomis puošybos detalėmis. Ironiška, bet ant stogastulpio stiebo puikuojasi pritvirtinta metalinė lentelė su įrašu: „Liaudies dailės paminklas, saugomas valstybės“.

Koks likimas laukia šio paminklo? Aišku, netvarkomas greitai jis sulauks savo „egzistencijos žiemos“. Bet galimas ir kitoks likimo posūkis. Pasitelkus specialistus ir įvertinus jo būklę, stogastulpis galėtų būti konservuotas ir atiduotas saugoti Ukmergės kraštotyros muziejui, o jo vietoje pastatyta naujai padaryta identiška originalui kopija. P. Tarabildos nubraižytas stogastulpio projekto brėžinys išliko ir dabar yra saugomas Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune. Talentingų tautodailininkų Ukmergės kraštui irgi netrūksta. Tereikia tik iniciatyvių „naujųjų pavasarininkų“ ir lėšų, kurias galėtų skirti stogastulpį „sauganti valstybė“ prisidedant Pašilės bendruomenės nariams.

Aplūžusį paminklą būtina remontuoti. Genovaitės KAZIELIENĖS nuotr.

(Rašant šį straipsnį naudotasi tarpukario Lietuvos periodine spauda bei S. Krikštopaitytės-Urbonienės ir S. Smilingytės-Žeimienės knyga „Paminklai Lietuvos valstybingumui įamžinti: tarpukario kryždirbystė“. Vilnius, 2018).

Mus remia: