Prezidento Antano Smetonos keliais. Panevėžys (1)

Vytautas ČESNAITIS

Ne vienerius metus kraštotyrinėje ekspedicijoje „Prezidento Antano Smetonos keliais“ po kruopelę rinkdami šios istorinės asmenybės 1927-ųjų prezidentavimo detales, susipažįstame su tarpukario Lietuvos vadovo veikla, to meto įvykiais. Tai įdomu, verčia stebėtis, kad praėjus pusmečiui po 1926-ųjų gruodžio 17 d. karinio perversmo, 4 komunarų sušaudymo, praėjus pusantro mėnesio po III Seimo paleidimo, prezidentas vyksta susitikti su kariuomene, valdininkija, ūkininkų, tautinėmis, patriotinėmis ir krikščioniškomis sąjungomis, tautinėmis mažumomis – šalies gyventojais. Jo tikslas – sutelkti Lietuvą. Pirmoji ilgesnė Smetonos išvyka buvo į Panevėžį ir jo apylinkes 1927 m. gegužės 21, 22 ir 23 dienomis.

A. Smetona 4-to pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulko šventėje

1927 m. gegužės 21-osios vakare į Kauno geležinkelio stotį iš Prezidentūros atvykęs Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona specialiai paruoštame traukinio vagone su palyda prieš aštuonias išvažiavo į Panevėžį. Su tikslu dalyvauti 4-to pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulko šventėje, ūkininkų suvažiavime, aplankyti miesto valdžios ir švietimo įstaigas, pabūti bažnyčiose, pamatyti Panevėžio apylinkės kaimus ir bažnytkaimius.

Kelionėje prezidentą lydėjo vyriausiasis kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas, aukšti karininkai, krašto apsaugos ir vidaus reikalų ministrai Antanas Merkys ir Ignas Musteikis, prezidento kanceliarijos viršininkas Pijus Bielskus (švietimo ministras Leonas Bistras atsisveikino Kėdainiuose, buvęs susisiekimo ministras Benediktas Tamoševičius – Radviliškyje).

Kelionė geležinkeliu prezidentui neprailgo – Kėdainiai buvo ne už kalnų. Nudžiugino išpuošta jų stotis, gėlės, vainikai, virš stoties durų matėsi iliuminuotas Vytis su šūkiu „Lai gyvuoja mūsų prezidentas!“ Stoties aikštėje laukė išsirikiavę kariuomenės įgulos daliniai, šauliai, skautai, gimnazistai, seminaristai, pradžios mokyklos mokytojai su auklėtiniais.

Iš vagono išlipusį prezidentą pasveikino miesto tarybos narys Tamošiūnas, mergaitės – Stančiūtė, Savickaitė, Grušaitė įteikė gėlių, žydai – tortą. Prezidentas atsakė trumpa kalba, grojant orkestrui pabendravo su gyventojais, pasivaišinęs vynu sugrįžo į traukinį tęsti kelionės. Čia pat buvo Dotnuva, mojuojanti ir giedanti „Vivat academia!“ Žemės ūkio akademijos studentiją ir kitus A. Smetona pasveikino pro vagono langą.

Vėlyvas Radviliškis pasitiko šūkiu „Lai gyvuoja laisva ir nepriklausoma tėvynė, mūsų Lietuva su sostine Vilniumi“. Iliuminuotoje stotyje – pagarbūs kariai, šauliai, ugniagesiai ir moksleiviai. Išlipęs ir džiaugsmingame šurmulyje laukiančiuosius pasveikinęs prezidentas ramesniam pokalbiui į vagoną pasikviečia miesto burmistrą, šaulių vadą, ugniagesių viršininką, kleboną, mokytojus. „Miesteliui reikia elektros, ūkiui – kredito“, „trūksta švietimo įstaigų“ – dėstė šie. Svarbūs buvo ir parapijos reikalai.

Pirmą valandą nakties Šeduvoje išlipusį prezidentą, kaip ir buvo numatyta, sutiko Panevėžio miesto ir apskrities viršininkas Bronius Stosiūnas. Valstybės galva pasilabino su Šeduvos valdybos atstovais ir jos pirmininku, Panevėžio apskrities tarybos pirmininku, aktyviu visuomenės veikėju Petru Butkumi, žydais, vietos rabinu.

Antrą valandą nakties Panevėžio geležinkelio stotyje prie originalių Garbės vartų su vienas priešais kitą pastatytais garvežiukais žymiojo žmogaus laukė geležinkeliečiai. Jų šūkis „Gyvuok, Lietuva, su valstybės Galva! Mes tau padėsim!“ prezidentą nuteikia išlipti keliems trumpiems pokalbiams su jais. Po to prezidentas sugrįžta nakvynei į traukinio vagoną.

O pagal tos kelionės (prezidento sutikimo Panevėžyje) programą valstybės galva iš Kauno turėjo išvykti 23 val. 37 min. Naktį traukinys turėjo sustoti Šeduvoje, kur A. Smetona turėjo nakvoti, o į Panevėžį atvykti gegužės 22 d. rytą, 9 val. 30 min.

Kaip visada prieš kelionę susiskambinę

Mes 2020-ųjų ekspediciją „Prezidento Smetonos keliais“ pradėjome ne traukiniu, bet automobiliu – išvažiuodami iš rekonstruojamos Ukmergės centro į greitkelį Vilnius-Panevėžys. Žinoma, 1927-ųjų A. Smetonos kelionės kai kurių atkarpų jau neįmanoma, kaip anuomet, pravažiuoti – kai kur anų kelių nebelikę, kitur jie persipina su naujais asfaltuotais keliais, ir reikia klaidžioti. Tad tiksliai viską kartoti nebuvo prasmės. Pvz., na kad ir traukiniu nuo Kauno iki Panevėžio pravažiuotuose miestuose ir miesteliuose A. Smetona lankėsi vėliau, kitų kelionių metu, o mes ten, išskyrus Kėdainius, buvome vykdami į Žemaitiją ir Šiaurės Lietuvą.

Kaip visada prieš kelionę susiskambinę, aptarę iškilusius klausimus, pasiėmę reikiamą foto, audio, videotechniką, kiek kukliau – maisto, susitinkame sutartoje vietoje, išgeriame kavos, prisipildome pilną baką kuro ir 2020-jų rugpjūčio 26 d. 8 val. ryte išvykstame automobiliu patogesniu mums „Via Baltica“ greitkeliu. Oras kelionei pasitaikė nuostabus – 8 laipsniai šilumos, saulutė šviečia, tolumoje boluoja beveik iki žemės pakibęs rytinis rūkas…

Pirmosios mūsų išvykos dalyvių kontingentas tradicinis: Ignas, Stasys, Dalia ir aš. Nors Ignas perspėja, kad laikas ribotas, jog jam reikės anksčiau į Vilnių grįžti, nenusimename, nes pagrindinis mūsų (kaip ir prezidento) apsilankymo tikslas yra Aukštaitijos sostinė, įvairūs jos objektai ir vietos, kuriose 1927 m. lankėsi prezidentas Antanas.

Važiuojant ne tik viena ausimi klausaisi kolegų, tariesi, kaip ir kur sustosime, ką aplankysime, pasidairai pro automobilio langus, patyrinėji žemėlapį, turimą informaciją apie lankytinus objektus, bet ir svarstai, ieškai mintyse tam tikrų istorinių atsakymų (ypač, kai ausinukuose skamba puiki chill). Kodėl po šitiekos metų prezidentas Antanas svarbus, kodėl apie jį vis kalbama, jam statomi paminklai, naudojamasi jo prezidentavimo palikimu. Gal kiek mažiau gyvenimiškuoju – dar neatstatyta jo tėvonija, neatrasti tėvų palaikai, trūksta išsamesnių tyrimų. Kas prezidento nekentė – nekentė, kas gerbė – tai iki grabo lentos. Džiugu, kad turime vienintelį Ukmergės krašte gimusį tokio aukšto rango valstybininką, kuris išjudino ir pakeitė pocarinę Lietuvą. Kuris didžiavosi valstietiškąja prigimtimi, Ukmergės kraštu, Užulėnio tėvonija.

Panevėžio geležinkelio stotis

9 valandą ryto mes jau prie Panevėžio geležinkelio stoties. Tyrinėjame aplinką, bandome įsivaizduoti (bent jau aš), kaip naktį geležinkeliu čia atvyko prezidentas. Pasirodo, senojo stoties pastato seniai nebėra, jis nugriautas, o dabartinė (nūdienoje rekonstruota) stotis pastatyta 1950 m. Ant pastato sienos kabo atminimo lentelė, liudijanti įvykius apie ištremtuosius į Sibirą 1940–1941 ir 1944–1952 metais. Čia kadais aidėjo plėšrių šunų lojimas, konvojaus keiksmai, nekaltųjų verksmas ir komanda – „Zaliezajiem!..“

Stotyje puiki laukimo ir kasų salytė, pro jos duris gali patekti į peroną ir už keleto bėgių linijų priešingoje pusėje pamatyti kitą, medinę, siaurojo geležinkelio Panevėžys–Anykščiai stotį. Ji patrauklesnė savo medine architektūra, originalumu, ir tikrai verta dėmesio. Mačiau, kad ji patiko ir visiems mūsiškiams – jie dėmesingai stotį apžiūrėjo, ieškojo padėčių įdomiai fotografijai, prisitaikę fotografavo. Kažkuris netgi perbėgo pėsčiųjų tiltu virš geležinkelio linijų į priešingą pusę. Tiesa, ir antrą kartą būdami čia, radome mus dominančių vaizdų, manau, ir vėl mus traukė geležinkelio inžinerijos technologijos.

Ilgiau nei įprasta pailsėjusį prezidentą gegužės 22 d. sekmadienio rytą, prieš numatytus dienos įvykius, neplanuotai aplankė Panevėžio vyskupijos generalvikaras, savanoris kūrėjas, kunigas Jonas Grabys. Netikėtas vizitas nesutrukdė valstybininkui skirti laiko pokalbiui, išklausyti veikla ir darbais pasižymėjusią asmenybę apie Panevėžio vyskupijos katedros statybų eigą ir problemas.

Dalijos ZALENČIŪTĖS nuotraukos