„Dviese plaukiant luotu lengviau išlaikyti pusiausvyrą…“

Kamilė STRACHĖ

Česlovas ir Vilija Talačkos – Pabaisko seniūnijos Sukinių kaime gyvenanti pora, gyvenimo džiaugsmą atradę gamtoje, šlovindami Dievą. Česlovas skobia luotus, Vilija dainuoja, muzikuoja, gamina skudučius, renka žoleles. Šis pokalbis – apie kūrybą, darną, vienybę, šeimos išsaugojimą ir meilę.

 

– Kaip apibūdintumėte save, Česlovai?

– Bandytojas. Ieškotojas. Devyni amatai, dešimtas – badas. Tačiau manęs visą gyvenimą neapleidžia klausimas: koks mano pašaukimas? Šioje Žemėje buvau pasėtas kaip sėkla. Vis bandau atkapstyti savo misiją, leisti sėklai sudygti ir išskleisti žiedą. Šiuo metu atsisakau daugelio darbų, nežiūriu į pinigus, nors jų ir reikėtų, nes mano tikslas – išsigryninti.

– Vilija, o kuo Jūs gyvenate?

– Mokiausi Panevėžio J. Švedo aukštesniojoje muzikos mokykloje, vėliau baigiau pedagogines studijas universitete. Šiuo metu esu muzikos vadovė, mokytoja-auklėtoja Vilniaus darželyje-mokykloje „Dainorėliai“. Dainuoju su vaikais, groju skudučiais. Beje, juos pati gaminu iš „lietuviško“ bambuko (kitaip – japoninio pelėvirkščio). Česlovas mano atrastuosius gamtos skudučius dar ištobulino. Mūsų švietimo sistema yra labai skurdi, todėl ją reikia praturtinti iš gamtos gaunamais dalykais. Man didžiausia dovana buvo pamatyti, kaip vaikai reaguoja į natūralių skudučių garsą, puola bandyti pūsti, su jais žaidžia. Garsas yra stebuklas. Savadarbius skudučius aš ir parduodu. Arba dovanoju. Esu įsitikinusi, kad žmogus dažnai už eurą nupirktą daiktą numeta, jo nenaudoja. O sumokėjęs daugiau, pajaučia tikrą jo vertę. Todėl laikausi nuostatos – arba skudučius parduosiu brangiau, arba padovanosiu, kad žmogus tai įvertintų.

Česlovas, Vilija, Aidas Talačkos Senųjų amatų dienose Neringoje.

– Kodėl Sukinių kaimas? Ar patogi jums ši vietovė darbui?

– Č.: Didmiestyje negalėčiau gyventi. Nors turime butą Vilniuje, daugiausia dvi dienas ten ištveriu. Nieko negaliu daryti, net mintys apie kūrybą neateina. Vilnius mane visiškai išbalansuoja. Būti gamtoje yra rojus: saulę pasitinkame ir palydime, grynu oru kvėpuojame, kūdroje plaukiojame. Beje, aš kilęs iš Rojaus kaimo Ignalinos rajone. Dabar Sukinių kaime Rojaus Sodų gatvėje gyvenu. Viskas likimo nuspręsta. Čia pradėjome daržus sodinti, bulvių, morkų sočiai turime, arbatžoles renkame, sau drabužius siuvamės. Gyventi kaime gera, širdis dainuoja.

Mačiau filmą apie tokį Japonijos kaimą, kuriame žmonės gyvena be elektros, kitų patogumų, žiedžia puodus, gamina kardus ir t. t. Japonijos valdžia daro viską, kad tai išsaugotų. Norėčiau, kad ir Lietuva skleistų tokią žinią. Kaimai tuštėja, nes seni žmonės miršta, o valdžia į tai nekreipia dėmesio.

– Gyvenate darnoje su gamta, kartu kuriate?

– V.: Česlovui gimsta idėja, o aš esu jos įgyvendinimo padėjėja. Skatinu vyrą baigti ką pradėjęs, jaučiu atsakomybę už rezultatą. Jei mus pakviečia į amatų parodas, sutvarkau organizacinius dalykus. Puoselėju Česlovo mintį, sustyguoju ją, kol ji galiausiai virsta realybe.

– Č.: Ji – mano prodiuseris.

– V.: O bendrai tai mes esame kilę iš Dievo malonės, susiliejame su gamta, Dievo kūrinija, ir iš čia gimsta geriausios idėjos. Kaip sutartinėje turi derėti garsai, taip gyvenime svarbu būti harmonijoje su Dievu. Mūsų namuose vyrauja vienybės idėja. Dviese skudučiuojant suskamba sutartinė. Ir luotu plaukiant dviese lengviau pusiausvyrą išlaikyti. Kai pora jaučia vienas kitą, pasitiki vienas kitu, tada atsiranda nenugalima jėga, kuri neša pirmyn.

– Č.: Mes – kitokie menininkai nei esame pratę matyti. Mes – gamtos bei Dievo menininkai.

– Gal jau vaikystėje buvo aišku, kad ateityje dirbsite su medžiu?

– Č.: Mano tėtis, senelis ir prosenelis buvo staliai, dailidės. Todėl ir aš į juos atsigimiau. Mūsų šeima atvyko į Ukmergę, kai man buvo penkeri metai. Tuomet statė Dainavą. Buvo toks projektas – pastatyti parodomąjį miestelį, kaip gyvensime prie komunizmo.

– Česlovai, iš kur kilo įkvėpimas skobti luotus?

– Luotą susapnavau, o skobti pradėjau pats iš savęs. Nė vieno mokytojo neturėjau, juk visi luotų skobėjai jau seniai išmirę. Mane žmonės neretai pavadina keltininku. Graikų mitologijoje keltininkas Charonas mirusiųjų sielas luotu plukdydavo į Hado šalį, mirusiųjų pasaulį. Aš luoto pagalba iš širdies išplukdau puikybę, egoizmą, kitas blogąsias savybes ir paleidžiu jas tolyn nuo savęs. Į pirmąjį savo luotą įdėjau labai daug pastangų. Jis buvo per stipriai obliuotas, tobulų formų, bet vandenyje lengvai vertėsi. Pažiūrėti į jį buvo gražu, bet plaukti – sudėtinga.

– Ar žadate šio amato išmokyti savo sūnus?

– Č.: Abudu sūnūs Adomas ir Eitvilas iš manęs viską jau yra perėmę, nuo 10 metų skobti pradėjo ir anūkas Aidas. Jis su mumis važinėja į amatų šventes, rodo pavyzdį kitiems vaikams.

– V.: Gaila, kad tokiose šventėse labai sumažėjo vaikų. Jie nebenori gilintis į gamtos subtilybes, amatus, juos užvaldė kompiuteriai. O juk tik per tokias šventes dar galima gyvai prisiliesti prie senovės amatų, mokytis tam tikrų subtilybių. Mes savo vaikus nuo mažens vežiojomės kartu į amatų šventes, kad jie pajustų ir suprastų to, ką darome, svarbą. Dabar sūnūs mums dėkoja, nes turi neįkainojamos patirties, kurią kasdien gali naudoti. Supratimą apie autentiškumo svarbą mes su Česlovu perėmėme iš savo tėvų. Todėl ir patys ieškojome būdų prie to pripratinti savo vaikus. Važiuodavome prie jūros, rinkdavome akmenukus, iš jų kažką kūrėme. Šios kelionės, prisilietimas prie gamtos nepaprastai praturtino sūnų sielas, taip radome gyvą ryšį su Dievu. Jei vaikas paima instrumentą ir džiaugiasi, įlipa į luotą ir jam gera, vadinasi yra ryšys su gamta ir Dievu. Kas tą suvokia, be galo brangina.

Anūkas Aidas Talačka skobia luotą.

– Ar pats turite savo luotą?

– Č.: Šiuo metu turiu keturis. Vieną, kad vėl plauktų, reikia pataisyti, restauruoti. Kiti du luotai – puikios kokybės. O naujausio ketvirto likimas dar kol kas neaiškus, nes jį gamindamas turėjau šiokių tokių komplikacijų. Pats medis, kurį gavau, nelygus, be to, jame buvo prikalinėta vinių. Į jas smigo kirviai, gadinau įrankius.

– V.: Kokia rizika yra skaptuoti? Per dvidešimt metų – jokio rimto sužalojimo. Buvo porą kartų kirvį į koją įsismeigęs, bet greit pagijo, nors galėjo baigtis ir blogiau.

– Č.: Būna, kad dirbant keliese kirvis išslysta iš rankos ir nuskrenda tolyn. Kartą Sudeikiuose koją prakirto, tačiau nuprausiau švęstu vandeniu ir buvau sveikas, net šventėje visu pajėgumu dalyvavau. Už tai, kad apsaugo, dėkojame Dievui.

– Kuo skobtiniai luotai pranašesni už mūsų akiai įprastas valteles?

– Č.: Medinė valtis tarnauja apie 5 metus, o luoto gyvenimo laikas priklauso nuo impregnavimo. Jei jis bus dažnai naudojamas, prižiūrimas, samanomis pakaišomas, gyvuos apie 15 metų. Senovėje žmonės luotus naudojo pastoviai, jie būdavo tarsi gyvenimo dalis – vasaromis juo plaukdavo, žiemomis skirtingose jo pusėse marinuodavo mėsą ar sūdydavo žuvį, net maudydavosi jame, skalbdavo drabužius. Per nuolatinį naudojimą luotai patys impregnuodavosi. Aš tam sąlygų neturiu, dirbtiniais cheminiais preparatais impregnuoti nenoriu, tačiau vis bandau prailginti jų amžių. Viename gale marinuoju šašlykus, o ant kito galo pilu nuo maisto kepimo likusį aliejų.

– Kokiuose vandenyse plaukioja jūsų pagaminti luotai?

– V.: Plaukiojančių neturi niekas, tik pats Česlovas. Jo skobti luotai yra Kernavėje, Tauragėje, Vepriuose, Rumšiškėse, Švenčionėliuose. Du turi Nidoje esanti K. Mizgirio gintaro galerija-muziejus. Kelios kaimo turizmo sodybos yra įsigijusios skobtinius luotus kaip eksponatus, dėl grožio.

– Č.: Dabar luoto prašo į Ukmergės kraštotyros muziejų. Tačiau tai jau ateities projektas. Šiuo metu turiu gerai paruošti luotą norvegų statomam dokumentiniam filmui. Atvykę jo kūrėjai dronu filmuos, kai plauksiu upe.

Žmonės dažnai klausia, kiek mano luotas kainuoja. O aš atsakau, kad be proto daug: jūs guminę valtį su varikliu nusipirksite už pusę tos sumos, kurią aš vienam luotui išleidžiu. Padaryti tvirtą, gerą luotą užtrunka bent mėnesį. Reikia tinkamą medį rasti, jį atsivežti, deramai išpjauti, po to – skobti, gražinti, žiūrėti, kad per daug neišskaptuoti. Dabar laikas – pinigai. Tad paskaičiuokite, kiek atsieina specialisto darbo diena, pridėkite mano darbą septynias dienas per savaitę visą mėnesį ir gausite galutinę kainą.

Deja, sumokėjus didelius pinigus ir įsigijus luotas naudojamas labai trumpai. Kai vasara baigiasi, dažniausiai tampa niekam nereikalingas. Jei visgi žmogus tikrai nori pirkti, perspėju, kad neatsakau už kokybę. Juk medis gyvena tiek, kiek skirta – kaip ir žmogus, negali atsakyti, kurią dieną mirs.

– V.: Viskas šiais laikais labai laikina, visos technologijos, plastikiniai niekučiai. Jie dar mažiau patvarūs nei neimpregnuotas Česlovo luotas. Tačiau žmonės apie tai nesusimąsto. Vienus blizgučius keičia kitais, o va, luoto nori ilgaamžio. Tačiau jis juk kaip skulptūra, grynas medis, šitiek daug rankų darbo į jį įdėta. Tą reikia vertinti. Juk medžių nėra vienodų, tad ir patys luotai – išskirtiniai. Kasdien vis kita idėja šauna, kartais Česlovas riestais kraštais padaro, kitą kartą kokį žaltį, saulutę išraižo. O ką mes matome parduotuvėse – tai vien standartiniai, be sielos daiktai.

– Ar papuošiate luotus etnologiškais motyvais?

– Č.: Puošyba yra susijusi su funkcionalumu, padeda išlaikyti stabilumą. Pirmasis luotas buvo su žalčiukais, saulutėmis, bet vėliau supratau, kad ne puošyboje esmė. Jei ant priekio išskaptuotum kokį žirgą, svoris luote nepasiskirstytų vienodai, todėl neįmanoma būtų plaukti. Visa luoto etnologija yra pats medžio vientisumas. Juk ant archeologų rastų luotų puošybos nebuvo. Grožis – šių dienų išmislas.

– Galbūt galima luotą panaudoti ir kitaip, netradiciškai?

– Č.: Pertvarkius dūminę pirtį, galima luote arbatą virti ir joje maudytis, gyti. Beje, kai pas mus buvo atvykę pasiplaukioti gydytojai, sakė, jog luotas – puiki priemonė gydyti žmones su vestibiuliarinio aparato sutrikimais.

– V.: Ir baimei nugalėti luotai padeda. Atvykusi viena vienuolė su tokia baime į juos žiūrėjo, sakė, praeityje skendusi, todėl negalinti lipti į tokį svyruojantį medinį įrenginį. Aiškinau: tu atvykai pas mane, pasitikėk manimi, sėsk, užsimerk, rankas į šonus atmesk, nieko negalvok ir plaukiam. Vos ne vos įkalbėjau, bet kai tik ji įlipo, atsipalaidavo. Reikėjo pamatyti jos veidą! Nušvito visa. Nugalėjo baimę, nes pasitikėjo manimi, matė, kad aš jaučiu luotą ir jame stabiliai jaučiuosi. Tai – kaip terapija.

Kartą, kai buvome Švenčionėliuose, mūsų vaikas visiems parodė, kaip plaukti luotu. Atsistojo ir kaip koks indėnas plaukia. Tai stebėdamas vienas iš žiūrovų irgi atsistojo ir jau ims plaukti, bet tik pūkšt ir sėdi vandenyje. Visi stebisi, kodėl taip įvyko. Ogi viskas slypi baimės nugalėjime ir stabilume.

– Ar dažnai dalyvaujate edukaciniuose renginiuose ir rodote Lietuvai, kaip reikia skobti luotus?

– V.: Su luotais mes pirmą kartą pasirodėme prieš 20 metų Kernavėje. Pajutę žmonių susidomėjimą, ėmėme labiau gilintis į luotų skobimą, aiškintis, koks medis labiausiai tinka, kaip jį padaryti tvaresnį, stabilesnį. Vėliau pradėjome lankytis Nidos amatų šventėse. Ten mums be galo patinka, nes nidiškiai mus priima kaip savus, o ir šventės čia labai autentiškos, jautrios. Vadovavimą joms perėmė jaunimas – ieškantis, atsigręžiantis į gamtą. O Kernavėje – visiškas popsas. Nebėra pajautos, žmogiškumo. Tad lankomės tik Nidoje ir Pabaiske.

– Č.: Būnant Nidos amatų šventėse man toks nušvitimas ateina. Rūpi tik mane supančių vaikų smalsios, trokštančios išmokti akys, pakeri jų noras įlipti į luotą, plaukti, bandyti išlaikyti pusiausvyrą.

– V.: Viena mergaitė šiemet iš drožlių sudėjo angelo sparną. Tai mums kaip ženklas, palaiminimas, kad judame teisinga kryptimi, grįžtame prie gamtos, Dievo ištakų.

– Kuo dar užsiimate be luotų skobimo?

– Č.: Jau 20 metų mano gyvenime yra luotai. Tačiau tai – ne pagrindinis užsiėmimas. Atlieku staliaus darbus, darau medines pavėsines, gaminu kryžius. Įrenginėju restoranus, kavines, čia taip pat dirbu ir kaip dizaineris. Galiu viską, ko žmonės paprašo, daryti iš medžio, metalo, molio. Dabar nauja aistra – tapymas, dainavimas ir grojimas gitara.

– V.: Muzika, gamta, renkamos vaistažolės, luotai, medžio dirbiniai – dovanos, kurias gavome iš Dievo ir naudojame kas dieną. Mes susilieję su gamta ir augame toliau, į viršų. Kiekvieną rytą atsikeliame ir dainomis šloviname Dievą, giedame giesmes, jam dėkojame už viską, ką turime.

Vilijos skudučiai ir knygos, kuriose įamžintas Česlovas.

– Jūsų šeimoje jaučiasi vienybė, vienas kito palaikymas…

– Č.: Mes pasibarame, bet greitai susitaikome.

– V.: O kas nesibara? Svarbiausia yra greitai susitaikyti, nelaikyti savyje pykčio, suprasti, kur yra tikroji nesutarimo problema. Mes šią darną pasiekėme tik dėl to, kad supratau, jog šeimą reikia branginti, santykius puoselėti, stiprinti.

– Č.: Mes daug šlifavomės, kol pagaliau supratome tą vertę, kurią dabar turime. Kad ir kiek pykčių buvo, jie visi nublanksta, kai galime būti draugais, jausti pagarbą, drauge siekti tikslų, būti vienas kitam reikalingais.

– V.: Dabar visi šaukia skyrybos, skyrybos – jėga, tačiau niekas nekalba apie šeimų išsaugojimą, kaip svarbu tą daryti. Niekas negalvoja, kas bus toliau. Jei visi skirsimės, neliks tautos. Svarbiausia – išlaikyta šeima. O visa kita nublanksta.

Mes su Česlovu jau 15 metų dalyvaujame Veikliųjų žmonių bendrijos veikloje – kartu šloviname Dievą. Juk tik meilėje, atlaidume, vienas kito laiminime yra vienybė. Lengva išeiti iš šeimos, pabėgti nuo problemų, tačiau vėliau, kai aplanko vienatvė ir šeimos ilgesys, supranti, kad tai buvo klaida, o atstatyti tai, kas sugriauta, labai sunku.

Kiekvienas turi dirbti su savimi, kad turėtų stiprybės išsaugoti tai, ką sukūrė. Visos jėgos ateina iš šeimos, jei stipri šeima, niekas jūsų nenugalės.

– Ačiū už pokalbį.

Mus remia: