Atsiminimų knyga apie Joną Strielkūną

Alfas PAKĖNAS

 

Tyliai gyveno, tyliai rašė, tyliai mirė – toks buvo daugelio mylimas poetas Jonas Strielkūnas. Iš tiesų – tylusis mūsų lyrikas, likimo skirtas apdainuoti Lietuvai, Aukštaitijai, išreikšti jos glūdėjimą šiame pašaly, jos gyvą, nesenstančią dvasią. Dažnai girdžiu kalbant – jo eilėraščiuose daug Lietuvos, dėmesio jos istorijai, gamtai bei žmonėms. Ir visa tai pateikta, palikta mums – tikra, ilgaamžė kūryba. Du tomai geros poezijos ir vienas tomas tylos. Todėl, kad Jonas iš tikro buvo tylenis, ramus ir netgi drovus žmogus, nelengva jį būdavo prakalbinti. Bet subtiliai jautė humorą ir mokėjo pajuokauti. Panevėžyje, kur J. Strielkūnas praleido gražiausius savo jaunystės metus, kur pradėjo garsėti kaip talentingas poetas, tebegyva legenda, kaip jis užėjo į vaistinę ir paprašė parduoti dalgį. Reikėjo turėti ne tik poetinės fantazijos, kad sugalvotum tokį šposą. Apie tai ir kitas poeto jaunystėje krėstas išdaigas, gyvenimiškus nuotykius daug rašoma atsiminimų knygoje „Trečias brolis“.

Dar gyvas būdamas tas trečias brolis tapo skaisčiu mūsų poezijos žiburiu. Vienu iš geriausių ir savičiausių lyrikų, tradiciniu ketureiliu sugebėjusiu išreikšti subtiliausius jausmus Lietuvai, tėviškei, tėvams ir Lietuvos žmonėms. Jį reikia iškelti aukštai lyg švyturį, nes jis visada buvo lygiavertis kitam dideliam poetui ir Lietuvos dainiui – Justinui Marcinkevičiui. Abu kūrė, idant lietuviai nepasiklystų plačiame pasaulyje ir visada surastų kelią į namus, į Lietuvą. Ir visada prisimintų, jog:

Lietuva – akmuo prie slenksčio seno.

Ir lietaus lašelis debesy.

Lietuva – ugnis, kurią kūrenam

Ir kurioj sudegsime visi.

Kauno poetas Algimantas Mikuta savo atsiminimuose rašo: „Jonas Strielkūnas gan greit tapo poezijos autoritetu, kurio nebeliko kam peikti. Tiek kritika, tiek margaveidžai skaitytojai visus žodžių rikiuotei tarnaujančius padailinimus jam atleisdavo. O visa, kas liejos kaip iš paukščio gerklės, buvo deklamuojama ir dainuojama. Pamenu, kai jaunasis poetas Strielkūnas 1970 metais jaunimo žurnalui „Nemunas“ atsiuntė pluoštą eilėraščių, tarp kurių buvo ir „Lietuva“, su nūnai plačiai kartojama strofa: „Ir tenai, kur po visų klajonių/ Žemėn atsiguls mana galva,/ Nerašykit mano vardo žmonės, /Parašykit, žmonės, Lietuva.“ Tada mes, redakcijos darbuotojai, vieningai sutarėme – dabar jau niekas niekada jo nebeišbrauks iš lietuvių poezijos, kad ir ničnieko daugiau jis nebeparašytų, kad ir kokia valdžia čia užklystų. Kaip ir Radausko, Brazdžionio, Aisčio, Mačernio.“

Praėjus gal ketveriems metams po J. Strielkūno mirties pradėjau rinkti atsiminimus iš jį pažinojusių kraštiečių, buvusių bendradarbių, kolegų rašytojų. Supratau, kad tokios knygos – ne tik su tekstais, bet ir kontekstais, to laiko atspindžiais būtinai reikia. Daug teko bendrauti, skambinti, prašyti, kad pasidalintų atsiminimais apie nelengvai bendravusį, uždarą, vien kūrybai atsidavusį poetą. Supratau ir tai, kad reikia skubėti, nes laikas nenumaldomai teka lyg tas poeto tėviškės upės Pyvesos vanduo, nusinešdamas ir žmones, ir jų atsiminimus. Taip ir atsitiko: per tą laiką, kol pasirodė knyga, kai kurie atsiminimų autoriai – Romualdas Granauskas, Petras Naraškevičius, Rimantas Šavelis, Algimantas Zurba, Vilius Mizaras, Vytautas Girdzijauskas – patys iškeliavo į Amžinybę, taip ir neišvydę labai lauktos knygos „Trečias brolis“. Bet jie paliko gražius ir teisingus liudijimus apie savo pragyventą laiką ir susitikimus, bendravimo įspūdžius su J. Strielkūnu.

Pagaliau ši knyga, trejus metus laukusi, bet taip ir nesulaukusi Kultūros tarybos paramos, pasiekė skaitytoją ir pradėjo savo kelionę po Lietuvos bibliotekas.

Pirmiausia knygos sutiktuvės vyko Sližiuose, kur vyko „Žydinčios vyšnios šakelės“ šventė, kurios laureatu 1986 metais tapo J. Strielkūnas už eilėraštį „Lietuva“.

Saulėtą rugsėjo dieną knyga buvo pristatyta skaitytojams poeto tėviškėje Vabalninke, kur jis baigė vidurinę mokyklą ir parašė pirmuosius eilėraščius. Čia J. Strielkūnas yra buvęs daugelį kartų. Čia jį daug kas pažinojo, mėgo, vertino ir prisimena iki šiol. Čia gyvena daug jo klasės draugų, kurie visi kartu sodino Vabalninko parko medžius. Dabar čia pastatytas J. Strielkūno atminimui skirtas suolelis, o patį parką žadama pavadinti poeto vardu, nes ir jis, būdamas moksleivis, yra pasodinęs ne vieną medelį.

Tikiuosi, kad knyga užsuks į ne vieno poeto talento gerbėjo namus, suras vietą jų knygų lentynose. Nes tokio poeto asmenybės atskleidimas, padedantis suprasti jo kūrybą ir joje išreikštą meilę Lietuvai, savo tėviškei labai reikalingas greito gyvenimo tempo genamam ir pasimetusiam prieštaringoje šių dienų tikrovėje žmogui.

Knygoje „Trečias brolis“ pateikti ne tik 27 autorių atsiminimai apie poetą, bet ir J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, nuotraukos ir laiškai iš gausaus poeto archyvo, kuriuo leido pasinaudoti jo žmona Janina Strielkūnienė.