Viešėjo kolegos iš Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos

Rasa GRIŠKEVIČIENĖ

Vlado Šlaito viešosios bibliotekos direktorė

Iš lėto artėjant link rudens ir viešosios bibliotekos pastato renovacijos pabaigos, vis dažniau susimąstant, kaip gražiau ir įdomiau surengti savo skaitytojams kasdien gražėjančio, balto jaukumo ir šviesos sklidino mūsų rūmo įkurtuves, jau sulaukiame ir svečių. Simboliška ir smagu, kad pirmieji pro naujai įrengtas pastato duris įžengė mūsų bibliotekinės veik-los vadovai ir kolegos iš Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos. Į svečius atvyko bibliotekos direktorė Emilija Banionytė, direktorės pavaduotoja Andromeda Žandaravičienė ir Regiono bibliotekų metodikos ir vadybos centro vadovas Petras Zurlys.

Vilniečiai kolegos taip pat gyvena įkurtuvių nuotaikomis. Jų bibliotekos pastatų rekonstrukcija prasidėjo daugiau kaip prieš dešimtmetį. Šie metai bibliotekos bendruomenei išties svarbūs ir reikšmingi: rekonstruota biblioteka atvėrė duris savo lankytojams. Viešosios bibliotekos direktore pradėjo dirbti didžiulę profesinės veiklos patirtį sukaupusi specialistė E. Banionytė. Daugiau kaip trisdešimt metų ji vadovavo Lietuvos edukologijos universiteto bibliotekai, yra Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacijos pirmininkė. Už aktyvią veiklą šalies ir tarptautinių organizacijų veikloje, svarų indėlį aprūpinant Lietuvos bibliotekas elektroniniais informacijos ištekliais, bibliotekų bendruomeniškumo stiprinimą, asmeninę atsakomybę kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką, pelniusi Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Ir neatsitiktinai Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, sveikindamas direktorės pareigas pradėjusią eiti naująją bibliotekos vadovę, išsakė mintį, jog įvairiapusė bibliotekos veikla vienys skaitytojus į kultūros bendruomenę, taps moksleivių, studijuojančio jaunimo, intelektualų traukos centru, peržengiančiu Vilniaus, kuris yra daugiakalbės literatūros miestas, ribas.

Bibliotekininkai puikiai žino: šios ribos seniai peržengtos. Ne vienerius metus ukmergiškiai bibliotekininkai dalyvauja bendruose projektuose su kolegomis iš A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos, jos specialistai – dažni svečiai mūsų rajono bibliotekininkų seminaruose, šventiniuose renginiuose. O bene pirmoji pažintis su direktore Emilija užsimezgė dar 2007 metais, kai Ukmergės viešojoje bibliotekoje buvo surengta jos sutuoktinio, mūsų kraštiečio dailininko architekto, Vilniaus dailės akademijos docento Albino Purio tapybos darbų paroda, sutraukusi didžiulį šio krašto šviesuolių kūrėjų būrį. Tąsyk susitikime dalyvavęs dailininko brolis ukmergiškis Medardas Purys, džiaugdamasis, jog jam labai smagu turėti savo šeimoje „privatdocentą“, visus pralinksmino prisiminęs, kaip kadaise Maskvos manieže padėjo broliui įrengti Baltijos respublikų vaizduojamosios dailės ekspozicijas. Lietuvių darbu sužavėta tuometinė SSRS kultūros ministrė Jekaterina Furceva asmeniškai pareiškė padėką Albinui Puriui ir pristatė jį šalies diplomatiniam korpusui. Parodoje eksponuojamas dailininko akvareles jo klasės draugė Aldona Skudrienė vadino sustingusia muzika, kurią nesunku ir išgirsti, kai ją tarp spalvų paslepia talentingo dailininko rankos.

Nebe pirmą kartą Ukmergėje viešėjo ir buvęs ilgametis Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos vadovas P. Zurlys. Daugiau kaip du dešimtmečius dirbusiam direktoriui teko vadovauti ir Lietuvos bibliotekininkų draugijai, išvažiuojamųjų draugijos tarybos posėdžių metu lankytis ir mūsų bibliotekoje. O šį kartą p. Petrą sudomino legendinis bibliotekos seifas, papuoštas Sankt Peterburgo užrašu. Daugelį metų aklinai uždarytą seifą p. Petras ėmė ir …atidarė.

Lydimi mielų prisiminimų, svečiai apžiūrėjo renovuojamos bibliotekos patalpas, pripažindami, jog tai bus viena gražiausių bibliotekų šalyje. Aptardami panašias remontuojamų pastatų problemas, drauge su direktorės pavaduotoja Virginija Tyliene diskutavome su kolegomis apie būsimąsias veiklas bibliotekos lankytojams naujai įrengtose kūrybinėse erdvėse, laukiamus didelius darbus, šventinius renginius. Ateinantys – 2020-ieji bus svarbūs ir mums, ir vilniečiams. Minėsime kraštiečio išeivijos poeto Vlado Šlaito 100-ąsias gimimo metines ir 25-erių metų sukaktį, kai jis užgeso svetimoje jam Anglijoje, Braitono senelių namuose, taip ir nebesugrįžęs į savo numylėtąją Ukmergę, kuri jo kūryboje buvo „prarasto Rojaus simbolis, nesugrąžinamai žuvusio ankstyvos jaunystės pasaulio sostinė“. Įdomios sukaktys išpuola kitąmet ir A. Mickevičiaus bibliotekai: ji minės 222 metų savo poeto gimtadienį ir 165-ąsias jo mirties metines. Didis Lietuvos ir Lenkijos poetas, kaip ir mūsų V. Šlaitas, mirė ne gimtinėje – Konstantinopolio mieste, Osmanų imperijoje, kur atsidūrė prasidėjus Rusijos-Turkijos karui. Likimas buvo palankesnis A. Mickevičiui: palaidotas Monmorensi kapinėse netoli Paryžiaus, vėliau jis buvo perkeltas į Vavelio pilies katedrą Krokuvoje. Kitąmet kaip tik sukaks 130 metų, kai poetą priglaudė buvusi Lenkijos karalių rezidencija.

2020-aisiais laukia dar dvi žymėtinos datos: 15 metų, kai Ukmergės viešajai bibliotekai suteiktas Vlado Šlaito vardas, ir 65-eri, kai, minint Adomo Mickevičiaus 100-ąsias mirties metines, Vilniaus viešajai bibliotekai suteiktas šio poeto vardas.

Apie poetus ir poeziją, apie krašto praeitį pokalbį su svečiais tęsėme Užugiryje, prezidento Antano Smetonos dvare. Pirmą kartą čia viešintys vilniečiai smalsiai dairėsi po rūmų sales ir kabinetus, čia kuriamą prezidento Antano Smetonos skaityklą, mokyklos-muziejaus klases, edukacijų erdves.

Dėkojame Kraštotyros muziejaus darbuotojoms, kolegėms Daivai Misiukienei ir Odetai Lukošiūnaitei už malonia staigmena tapusią viešnagę prezidento gimtinėje, kupiną įspūdžių, įdomių žinių apie iškilius tautos vyrus ir jų gyvenimą, apie dvaro praeitį ir dabarties iššūkius.

www.ukmerge.lt