Kovojo už Tėvynę iki paskutinio atodūsio

Vienas iš pokario partizaninio judėjimo Didžiosios Kovos apygardoje (Trakų, Ukmergės, Kauno apskrityse) organizatorių buvo Alfonsas Morkūnas. Jo sumanumo dėka organizuotą apygardos partizaninį judėjimą Ukmergės apskrityje pavyko išlaikyti iki 1950 metų.

A. Morkūnas gimė 1908 metais Juodžiūnų kaime (Žemaitkiemio vlsč., Ukmergės aps.). Augo su jaunesniaisiais broliais Stanislovu, g. 1912 m., ir Karoliu, g. 1920 m.

Atlikdamas būtinąją karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje, Alfonsas tapo vyr. puskarininkiu. Buvo geras raitelis, sportininkas, todėl 1931 m., pasibaigus tarnybai, liko tarnauti liktiniu iki pat sovietinės okupacijos.

1935 m. kariškis vedė Onutę Kazlauskaitę. 1941 metais jie kartu su vaikais grįžo į tėviškę. 1941 m., Birželio sukilimo dienomis, A. Morkūnas vykdė sukilėlių štabo nurodymus gimtosiose apylinkėse, gelbėdamas gyventojus nuo besitraukiančių rusų savivalės ir plėšikavimo.

Vokiečių okupacijos metais jis buvo Vietinės rinktinės nariu, nuo 1944 m. birželio mėnesio Lyduokių miestelyje ir Juknonių kaime su Kaziu Ališausku vadovavo savisaugos būriui (apie 20 vyrų).

Prieš pat antrąją sovietų okupaciją A. Morkūnas ėmė ruoštis būsimam partizaniniam karui – rinko ginklus bei kareivišką aprangą, likusius praslinkus frontui Juodžiūnų kaimo apylinkėse. 1944 metais sovietinei kariuomenei okupavus kraštą, A. Morkūnas, pasivadinęs Plieno slapyvardžiu, gimtojo ir aplinkinių kaimų vyrus ėmėsi organizuoti į partizanų būrį. Jo būryje, veikusiame Žemaitkiemio, Šešuolių, Pabaisko valsčiuose, buvo apie 20 vyrų, tarp jų ir abu būrio vado broliai – Stanislovas bei Karolis, iki tol dirbę tėvų ūkyje.

1945 metų spalio mėnesį A. Morkūnas-Plienas buvo paskirtas B rinktinės vadu. Tuo metu šioje rinktinėje buvo 3 batalionai, prie kurių vėliau prisidėjo dar du: 4-asis batalionas veikė Jonavos ir Veprių valsčiuose, 5-asis – Taujėnų ir Kavarsko valsčiuose. B rinktinė kovojo Ukmergės apskrityje ir veikė savarankiškai.

Didžiosios Kovos apygarda Jono Misiūno-Žalio Velnio inicia-tyva ėmė veikti nuo 1944 metų, o oficialiai buvo įkurta 1945-ųjų pavasarį. Apygardą sudarė A ir B rinktinės, veikusios Vilniaus, Kauno ir Ukmergės apskrityse. 1946 metais, MGB infiltravus provokatorių į Didžiosios Kovos apygardos vadovybę, A rinktinė buvo beveik visiškai sunaikinta. Sužinojęs apie išdavystę, B rinktinės vadas A. Morkūnas-Plienas nutraukė ryšį su apygardos vadovybe ir pradėjo veikti savarankiškai.

1948 metų gegužę rinktinei buvo suteiktos apygardos teisės, o 1948 metų rugpjūčio mėnesį Rytų Lietuvos (Kalnų) srities partizanų vado Antano Slučkos-Šarūno įsakymu A. Morkūnas-Plienas buvo paskirtas Didžiosios Kovos apygardos vadu, jam suteiktas partizanų kapitono laipsnis. A. Morkūnas buvo gerbiamas už savo drąsą – net ir dienos metu jis suorganizuodavo susitikimus su kaimų ar miestelių gyventojais, agituodavo prieš sovietinę santvarką, kviesdavo prisidėti prie laisvės kovos.

Dėl provokatorių ir informatorių kovoti ir išlikti laisvės kovotojams darėsi vis sunkiau. 1949-ųjų gruodį MGB agentas išsiaiškino, jog Juodkiškių kaimo pradžios mokyklos ūkiniuose pastatuose įrengta slėptuvė. Gruodžio 30 dienos rytą MGB kariuomenė glaudžiu žiedu apsupo pastatus. Klojime po arklių gardu jie aptiko apygardos štabo bunkerį. Po įvykusio susišaudymo iš bunkerio buvo iškelti penkių žuvusių laisvės kovotojų kūnai. Tą lemtingą dieną žuvo Didžiosios Kovos apygardos vadas A. Morkūnas-Plienas, jo pavaduotojas Vladas Ališauskas-Puškinas, kuopos vadas Bronius Medelskas-Krienas, Juozas Grigas-Geniukas ir Bronius Dūda-Narutis.

Žuvusiųjų kūnus nuvežė vežimais į Ukmergę. Čia palaikai buvo niekinti saugumo kieme, vėliau užkasti Pivonijos šile įrengtame sąvartyne. 1989 m. jie buvo surasti ir perlaidoti Dukstynos kapinėse.

1997 metų gruodžio 29 dieną A. Morkūnui-Plienui suteiktas Kario savanorio statusas (po mirties); 1998 metų lapkričio 18 dienos LR Prezidento dekretu jam suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (dabartinis atitikmuo – Vyčio kryžiaus ordino Didysis kryžius) (po mirties).

A. Morkūno-Plieno brolis Karolis-Klevas žuvo savo gimtajame Juodžiūnų kaime 1948 metų vasarį. 2002 metų gruodžio 20 dieną jam suteiktas Kario savanorio statusas (po mirties). Kitas brolis, Stanislovas-Tarzanas, dar iki 1955-ųjų kovojo, o iki 1965-ųjų slapstėsi, kol buvo išduotas. Suimtas ir nuteistas 15 metų kalėjo lageryje, buvo tremtyje. Į Lietuvą sugrįžo tik 1980 metais, gyveno Kaune.

Paruošė
Genovaitė KAZIELIENĖ