Kelias į mokyklą – kelias į pasaulį

Ilona KRASAUSKIENĖ

Kognityvinės elgesio terapijos, Ukmergės psichologijos studijos psichologė

Užvėrę darželių duris vaikai nuo rugsėjo pradės savo viduriniosios vaikystės etapą. Šiame amžiuje tobulėja loginis mąstymas, suvokimas, lavėja vaizduotė, dėmesys ir atmintis. Taip pat plečiasi vaikų žodynas, kalbiniai gebėjimai. Jie vis geriau susidoroja su aplinkos keliamais reikalavimais, labiau supranta kitus ir atsižvelgia į jų nuomonę. Būsimi pirmaklasiai turi pakankamai galių keisti ir savo veiklos formą – jau nebe žaidimas taps pagrindine jų veikla, o pažinimo procesai. Pirmos klasės mokiniai vis geriau koncentruojasi tam tikrai užduočiai, geba atsiriboti nuo trukdžių, nes septynmečių anatomija, neurofiziologija sparčiai vystosi, tobulėja ir padeda vaikui atlaikyti mokymosi krūvį.

Pirmaklasis, atėjęs į mokyklą, turėtų žinoti atsakymus į du gyvenimiškus klausimus: „Ar aš galiu sėkmingai veikti?“ ir „Kaip sėkmingai įveikti visas užduotis?“ Vaikų atsakymai labai priklauso nuo tų suvokimų, kuriuos tėveliai jiems įtvirtino. Jei mama su tėčiu (priklausomai nuo šeiminės padėties) savo vaikams įdiegė nuostatą „Tu dar tik mokaisi, bet jau daug ką gali ir mes tau bet kada padėsime“, mažylis supras, kad pasaulis – saugi vieta, o suaugusieji – žmonės, kuriais galima pasitikėti. Jis žinos, kad gali visko nutikti, dar daug kartų klys, pasitaisys, galės vėl ir vėl bandyti, ir niekas jo nebars už nepavykusius eksperimentus. Daug kartų suklupęs vaikas nebijos ir dar kartą pargriūti, nes jau bus supratęs: „Aš galiu savarankiškai mąstyti, esu kitoks nei mano draugai, galiu kurti ir veikti, klysti ir vėl kurti… Manęs niekas nekritikuoja, tik padeda, pataiso, kai ką pataria arba kartu su manimi veikia. Ir tai yra smagu!“ Tokiems adekvačios (nei pernelyg didelės, nei nepelnytai menkos) savivertės vaikams mokykla taps nuolatine galimybių vieta išmokti naujų dalykų, sulaukti mokytojų, bendraklasių, tėvų pripažinimo atliekant užduotis. Ypatingai pirmaklasiui svarbu žinoti, kad jis pajėgus išmokti, galvoti, reikšti mintis, pasitikslinti, atsakyti į pateiktus klausimus ir niekas jo už pasakytus žodžius nebaus, nesijuoks, nežemins, tik paprašys dar kartą pamąstyti arba kartu paieškos informacijos. Juk net ir suaugę dažnai naudojasi trintuku, ar ne?

Šiais laikais sunku surasti būsimą pirmaklasį, nemokantį skaityti – išmaniosios technologijos savo misiją atlieka šauniai. O jei dar nemoka, tai tikrai išmoks! Tačiau yra daugybė vaikų, bijančių ar nemėgstančių mokyklos, save labai menkai vertinančių ir nepasitikinčių savimi. Todėl noriu paklausti tėvelių: Kaip iki šiol reagavote į nesibaigiančius, įprastus, būtinus ikimokykliniame amžiuje savo vaikų klausimus „kodėl?“ Ar buvo vakarų, kai, pasiimdami vaiką iš darželio, pasidžiaugėte jo kūryba? Ar iš tiesų rimtai žvelgėte į sūnaus ar dukros smalsavimus, ar tik juokėtės iš jų klausimų ar beribių išvedžiojimų? Ar dabar, kai iki rugsėjo liko tik savaitė, jūsų atžala nori eiti į mokyklą mokytis?

Pirmokas turi žinoti, kad jam teks susidurti su nesėkmėmis, bet turi ir suvokti, jog neįmanoma išmokti neklystant. Tėveliai galėtų papasakoti, kokias klaidas jie ir patys daro, kaip jas ištaiso, kaip malonu patirti sėkmę. Būtų šaunu, jei įteigtumėte vaikui, kad jam reikės kantrybės, tikėjimo savo jėgomis, įgūdžių nuosekliai dirbti, išbūti pamokoje pusvalandį, o tai, ką išmoks, bus labai vertinga. Puiku, jei pirmokėlis jau turi sukaupęs savo sėkmingos patirties bagažą, kai jam kas nors iš pradžių nepasisekė, bet jis nenuleido rankų, dirbo, dirbo ir pavyko. Jei tokios nuostatos vaikas dar neturi, pirmos klasės pradžioje dar galite pradėti auginti motyvuotą mokytis pirmaklasį.

Neretai pačių tėvų patiriamas nerimas trukdo vaikui sėkmingai eiti į mokyklą ir džiaugtis tapus mokiniu. Pagalvokite, ar jūsų pačių nerimastingas elgesys, sukeltas baimingų, įkyrių, skaudžių minčių apie savo vaiko „nurašytas“ galimybes mokytis, nepersiduoda pačiam mažyliui, ar neužkrauna dar vienos naštos ant pečių. Taip ir žygiuoja mokinukas su dviem kuprinėmis: vienoje knygos, kitoje – didžiulis nerimas. Jei tėveliai, ypatingai mamos, vaikui yra išsakę nepasitikėjimą juo („koks iš tavęs mokinys, tu gi nieko nesugebi“, „kiti jau skaito ir rašo, o tu net rašiklio nemoki laikyti“…), mokytojos, klasės draugai ir patys tėvai vargiai sulauks pasitikinčio, laimingo, sėkmingo pirmaklasio. Jei nesusitvarkote su savo nerimu, užduokite sau klausimą: „Kas blogiausio mano vaikui gali nutikti išėjus į mokyklą?“ Taip, gali būti, kad negrabiai rašys, kad sunkiau susiras draugų, galbūt užtruks, kol prie dviejų pridės du, bet jums tereikės kreiptis į mokytoją ir jūsų vaikui bus suteikta kompleksinė pagalba. Nerimas sumažės, jei liausitės lyginti savo vaiko gebėjimus su kaimynų, draugų atžalomis. Jei neatsikratote įpročio aklai lygiuotis į kitas šeimas ir, šiukštu, kentėti dėl savo vaikų mažesnio žinių bagažo, ar ne laikas atkreipti dėmesį į asmeninius mąstymo ypatumus? Atminkite: kiekvienas žmogus yra kitos, visiškai vienodų vaikų taip pat nėra. Jūsų vaikas TOKS ir jūs jį besąlygiškai mylite!

Jei to anksčiau nedarėte, jau dabar galite pradėti su vaiku kalbėtis apie jausmus. Kad rugsėjį pirmokas nebijotų išsakyti visų savo baimių, džiaugsmų, nerimo ar atradimų, jis turi mokėti tą daryti. Tėvelių pareiga – išklausyti ir suprasti savo vaikus, normalizuoti sunkesnius, ilgiau besitęsiančius jausmus. Sveikas nerimas, padedantis tapti mokiniu, yra normalus dalykas. Suaugę šeimos nariai, vyresni broliai, sesės galėtų pasidalinti savo sėkmingomis patirtimis, jausmų pasauliu, paskatinti apie tai kalbėtis. Tėveliai turėtų atkreipti dėmesį, ar vaiko sveikatą žalojantys jausmai neužsitęsia pernelyg ilgai ir ar vaikas nuo jų kenčia. Nepalikite vaiko vieno, jei jo pyktis, liūdesys, nerimas, baimė, sutrikęs miegas ar valgymas ir kt. pasireiškia ilgiau nei dvi savaites. Kai nepaisome emocinių vaiko poreikių, tai vadinama emociniu šaltumu arba atstūmimu. Jei jums nesvarbu, ar vaikui liūdna, ar jis piktas, ir jūs dar reikliai įsakote: „Eik mokytis ir kuo greičiau!“, tai jau yra ribinis suaugusiųjų elgesys, galimai turėsiantis skaudžių pasekmių jūsų dukrai ar sūnui.

Jau dabar pamažu pratinkite būsimą pirmokėlį gyventi nauju režimu. Kuomet vaiko gyvenime vyksta tiek daug naujų dalykų, kažkas turi išlikti stabilaus. Dienos režimas padės išlaikyti pilnavertį miegą, kas pradedančiam mokytis ypatingai svarbu.

Bene reikšmingiausias pirmaklasių tėvų veiksnys – bendradarbiavimas su mokytoja. Nusiteikite tai daryti kiekvieną dieną! Mokytoja turi žinoti asmenines mokinuko savybes, gebėjimus, pomėgius. Tik visapusiškai pažinus vaiką galima planuoti tolimesnius ugdymo žingsnius. Jei neturite galimybių kiekvieną rytą pasikalbėti su mokytoja, galite pasinaudoti elektroniniu dienynu, pasiskambinti. Teiraukitės apie savo vaiko dieną, kad suprastumėte jo išgyvenimus, greičiau įveiktumėte kylančius sunkumus. Itin svarbus teigiamas tėvelių požiūris į mokyklą bei mokytojus. Jei jums netinka mokytojos darbo metodai su jūsų vaiku, pastebite kitų trūkumų, atvirai pasikalbėkite su ja. Venkite prie atžalų apkalbėti jų mokytoją, kad nesumenkintumėte pedagogės autoriteto bei vaiko motyvacijos mokytis.

Noras mokytis gali dingti, jei pirmaklasis nuolat girdės nepasitenkinimą jo žinių pasiekimais, jei reikalausite mokytis vis geriau, neatsižvelgdami į vaiko pastangas, nevertinsite to, ką vaikas jau pasiekė. Jei galvojate, kad bausdami papildomu mokslu ir pažinimu pasieksite geresnių rezultatų, labai klystate. Uždarę septynmetį vaiką kambaryje su knyga ir nurodę perskaityti visą puslapį, tik pastiprinsite jo nepasitenkinimą ir pyktį savimi, jumis, mokykla, mokytoja ir visu pasauliu.