Emilija įkvėpimo semiasi iš gamtos ir ją supančios aplinkos

Ukmergiškė Emilija ŠLEPETYTĖ trečius metus Vilniaus dailės akademijoje studijuoja įvietintą meną, freskos ir mozaikos studijų programą. Prisistato kaip savęs vis dar ieškanti jauna menininkė. Jos darbai buvo eksponuoti Vilniaus gatvėse, „Menas be stogo“ projekte, taip pat Ukmergės kultūros centro galerijoje vykusioje autorinės tapybos parodoje „Sapnai ir šešėliai“.

Dailininkė dalinasi mintimis apie savo kūrybinę kelionę ir kūrinių idėjas.

 

– Kaip ir kada pradėjote kurti?

– Turbūt kaip ir daugelis žmonių – nuo vaikystės. Manau, kad beveik visi kurti pradeda, kai išmoksta rankoje laikyti pieštuką ar kreidelę. Gal skirtumas tas, jog vieni nustoja tai daryti, o kiti tęsia toliau. Į tą kategoriją įkrentu ir aš.

Mano kūrybinis kelias – gana įvairus. Iš pradžių menas buvo laisvalaikis, niekada vaikystėje, paauglystėje negalvojau, kad tapsiu dailininke. Tuo metu labiausiai žavėjausi akvarele ir dažniausiai kurdavau iliustratyvius paveikslėlius. Kai buvau trylikos metų, turėjau netgi galimybę iliustruoti poezijos knygelę. Tai atkreipė mano dėmesį ir pagalvojau, kad su menu galbūt norėčiau sieti savo ateitį. Bet tada apie tai nemąsčiau rimtai, nes labiau domėjausi muzika. O tapyti taip, kaip dabar – su aliejumi arba su akrilu, pradėjau per karantiną. Tuo metu jau žinojau, kad norėsiu stoti į Dailės akademiją ir ateitį tikrai sieti su daile, tačiau ambicijos vedė į animacijos katedrą. Per karantiną atsirado daug daugiau laisvo laiko, nes nebeliko visokių būrelių ir užsiėmimų, kuriuos tuo metu lankiau. Galvojau, kad šiaip ar taip studijuosiu Dailės akademijoje, todėl būtų pravartu pasimokyti tapybos pagrindų. Pradėjau namuose tapyti, iš pradžių su akrilu. Mama labai pastūmėjo, ji taip pat yra dailininkė, kurianti ir užsiimanti tapyba, keramika ir fotografija, todėl jaučiau didelį paskatinimą ir pagalbą. Potraukis, kurį staiga pajutau tapybai, pakeitė mano kryptį ir nusprendžiau ieškoti su tapyba susijusio kelio.

Emilija su mama Jolita Šlepetiene. Dainiaus VYTO nuotr.

– Kodėl nugalėjo ne muzika, o dailė?

– Su muzika turėjau daug patirties, nes muzikos mokykloje mokiausi dešimt metų. Baigiau dvi specialybes: išilginės fleitos ir trimito. Dabar vis dar groju varinių pučiamųjų instrumentų orkestre „Sklepučini“ Šilagalyje, esančiame prie Panevėžio. Su laiku atėjo jausmas, kad galbūt norėčiau muziką pasilikti kaip hobį, o savo karjeros kelią sieti su daile. Pasirinkimas buvo gana sunkus, nes tiek dailė, tiek muzika daugeliui žmonių atrodo kaip dalykas, kuris tiesiog gali būti tavo hobis.

– Jūsų darbas pasirodė Vilniuje, „Menas be stogo“ projekte. Kokie įspūdžiai pamačius savo kūrinį sostinės gatvėse?

– Pirmą kartą išvysti savo darbą ant reklaminio stendo buvo ganėtinai siurrealus jausmas. Kadangi dar neturiu tiek daug kūrybinės patirties, ypač viešoje erdvėje, tai visiškai naujas patyrimas. Tai malonu, įdomu, neįprasta ir motyvuoja. Motyvuoja dirbti toliau ir tęsti tą, ką darau, ir nebijoti.

– Ukmergės kultūros centre surengėte tapybos parodą „Sapnai ir šešėliai“. Šalia atsidarė ir jūsų mamos, Jolitos Šlepetienės tapybos paroda. Kaip kilo tokia idėja?

– Labai natūraliai. Kultūros centro dailės galerijos vedėjas Egidijus Darulis pasiūlė mano mamai rengti parodą. Šalia, kitoje salėje, turėjo būti kitas dailininkas, bet jam pasikeitė planai ir taip išėjo, kad pasiūlymą eksponuoti savo kūrybą šalia mamos gavau aš. Tuo labai apsidžiaugiau. Mūsų kūrybinis kelias ir procesas daug kuo susijęs. Ukmergėje ir studija dalinamės kartu, tai ir kūryba drauge dažnai vyksta. Labai malonu tą artumą pajausti galerijoje. Nors studijoje kuriame kartu, bet darbai sudėti į lentynas ar kažkur užslėpti, atremti. Jauti ir jų panašumus, ir skirtumus, bet kai jie atsiduria parodoje vienas šalia kito, labai išryškėja viskas, ką jie turi bendro ir ką skirtingo. Tai pamatyti labai įdomu buvo ir mums pačioms.

– Ką jūsų ir mamos kūryba turi bendro ir skirtingo?

– Abiem būdingas jautrumas ir aplinkos stebėjimas. Tiek mano, tiek mamos darbai dažniausiai kyla iš patirčių: ką mes pamatome ar pajaučiame ir kaip tai bandome perkelti į drobę. Skiriamės tuo, kad mamos kūryboje daugiau lengvumo ir pastelinio švelnumo. Aš šiuo metu labiau akcentuoju tokias temas, kurios man aktualios ir rūpi, pavyzdžiui, tarša. Dažnai laiką praleidžiu gamtoje, tai – meditacija ir didelis įkvėpimas kūrybai. Pavyzdžiui, pamačiusi kai kuriuos dalykus, susimąstau, kaip tai yra gražu ir gera, kokią įtaką mes darome gamtai ir kokią ji mums. Galbūt šiuo atveju mama turi daugiau pozityvumo, o aš nagrinėju, bandau gilintis į nebūtinai pozityvias temas. Nors bandau perteikti ir malonias, gražias gamtos puses, bet tuo pačiu stengiuosi akcentuoti ir kažkokius negatyvius aspektus.

– Kas dar jus įkvepia kurti?

– Įkvėpimo šaltiniu gali būti daug dalykų. Tai ir žmonės, esantys aplinkui. Tiek mama, tiek kiti pažįstami dailininkai, su kuriais turėjau galimybių bendrauti, nuostabūs dėstytojai akademijoje, tie patys kursiokai ir kiti draugai iš akademijos. Buvimas kitų kuriančių žmonių aplinkoje padeda nepamesti noro judėti tolyn, tobulėti, gilintis, kurti.

– Kaip gimsta idėjos kūriniams?

– Nors niekada nesistengiu tiesiogiai perteikti to, ką matau, bet dauguma mano darbų yra realistiniai. Kadangi įkvėpimas kyla iš gamtos arba kažko, ką pamatau mieste, kelionėje, labai daug fotografuoju. Mano galerija yra perpildyta visokių akį užkabinusių dalykų. Dažnai, kai pritrūkstu idėjų, daug laiko praleidžiu naršydama po savo galeriją, ir čia aptinku kažką, ką norėčiau nutapyti. Į nuotraukas žiūrėti yra vienas dalykas, bet kai tapai, tu gali perteikti tai, ką tau ta nuotrauka sako, ir akcentuoti, kas yra svarbu.

– Kokios kitos temos vyrauja jūsų darbuose?

– Savo parodoje „Sapnai ir šešėliai“ akcentavau žmogaus ryšį su laiko tėkme. Tai liečia ir gamtą, kaip ji kinta su laiku, ne tik su sezonu, bet ir su prabėgančiais metais. Man įdomu platesnis kontekstas. Pavyzdžiui, tapiau barokines medines šventųjų skulptūras. Nesistengiau perteikti religinę jų pusę, man tai asocijuojasi su laiko tėkme. Kažkada skulptūros buvo medis, paliestas skulptoriaus rankų, jis tapo meno kūriniu, kuris taip pat turėjo svarbią reikšmę žmonėms. Dabar jos trūnija padėtos kažkokiame sandėliuke.

– Ar paveikslas atitinka pradinę idėją?

– Baigtas darbas dažnai skiriasi nuo pirminės vizijos. Kai tapau ar dirbu su kažkokiomis kitokiomis kūrybinėmis priemonėmis, leidžiu darbui valdyti kūrybinį procesą. Kartais pradedu nuo eskizo, kai jau tapau, savaime nukrypstu ir nuo nuotraukos, ir nuo pradinio eskizo. Mane tai žavi, nes nesistengiu savęs suvaržyti su kažkokiu pirminiu principu. Toks nuklydimas kartais kaip tik ir suteikia didelį malonumą. Kai baigi darbą ir pamatai, kaip jisai atrodo, pačiai būna staigmena.

– Kokie jūsų ateities planai?

– Dabar gyvenu studijomis akademijoje, nes visgi prasidėjo mokslo metai. Tenka grįžti prie akademinių užduočių, kartais tai atitraukia nuo kūrybos. Tai labai naudinga. Kaip ir malonu dėmesį nukreipti į techninį aspektą, mokytis ir tobulinti savo įgūdžius, net ir kūrybingumą. Kūryboje tęsiu tą pačią temą apie laiko tėkmę – kaip tai atsiliepia žmogui, gamtai. Bandau ją vystyti toliau. Prie šitų darbų norėčiau pridėti ne tik kažką iš tapybos, o galbūt pabandyti padaryti ką nors naujo.

– Ko palinkėtumėte jaunam, kuriančiam žmogui?

– Pirmiausia, nebijoti klysti. Tai labai paprastas pasakymas, bet iš klaidų mes mokomės. Dažnai jaunas žmogus, manau, kad ir mano kolegos studentai, kažką daro, o jei tai nepavyksta, susinervina ar nusimina. Bet jeigu nebandysi, tada tikrai nieko nesukursi, o jeigu pamėginsi ir suklysi, tai iš tų klaidų galėsi pasimokyti ir patobulėti.

Kalbėjosi Ona ŠNIUKŠTAITĖ, Vilniaus universiteto studentė

Nuotraukos iš asmeninio E. Šlepetytės archyvo