Kokią žinią šalies vadovas atvežė Ukmergės žmonėms?

Išskirtinis interviu su prezidentu Gitanu NAUSĖDA, jam viešint Ukmergėje

– Nuo 2019 metų, kai einate Lietuvos Respublikos prezidento pareigas, Ukmergėje lankėtės ne kartą. Mūsų žiniomis, Ukmergės apylinkėse Jūs esate mynęs dviratį, bendravęs su sutiktais ukmergiškiais. Šiandien atvykote oficialaus vizito. Pagrindinis jo tikslas – dalyvavimas Nacionalinės visuotinės gynybos koordinavimo tarybos posėdyje. Kokie klausimai jame buvo aptarti, galbūt priimti ir kažkokie sprendimai?

– Šiandien buvo antrasis Nacionalinės visuotinės gynybos koordinavimo tarybos posėdis. Pirmasis vyko Vilniuje, prezidentūroje. Antrąjį posėdį sąmoningai organizavome Ukmergėje, svarstėme įsitraukusių valdžios institucijų planus dėl X scenarijumi reikalingos evakuacijos planų, maisto rezervų paskirstymo. Posėdyje dalyvavo ir pristatymus rengė Susisiekimo, Žemės ūkio ir Vidaus reikalų ministerijos. Kadangi posėdžiavome Ukmergėje, rajono savivaldybės administracijos direktorė Inga Pračkailė pristatė savivaldybės planą. Mes jau pamažu judame link to, kad šios įsitraukusios institucijos galės rasti sąlyčio taškus su verslo ir nevyriausybinėmis organizacijomis, kad galėtų dirbti efektyviau. Ir tai yra tiesioginis kelias link detalesnių planų, kuriuos mes turėsime scenarijui X.

Posėdyje kalbėjome ir apie komunikacijos planą, ką ir kaip valdžios institucijos turėtų komunikuoti savo žmonėms, esant tam tikriems indikatoriams. Manau, kad buvo darbingas, naudingas susitikimas.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius iškėlė klausimus, kaip geriau išnaudoti pramonės potencialą gynybos pramonės reikmėms, pastebėjo, jog yra kai kurių teisėkūros problemų, kurias reikia spręsti. Kadangi posėdyje dalyvavo ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, jis pristatė kai kurias teisėkūrines iniciatyvas. Žodžiu, posėdis buvo naudingas, dabar organizuosime trečiąjį.

– Praėjusių metų gruodžio 13 d. vykusiame posėdyje Vyriausybė pritarė apie 192,5 ha teritorijos, esančios 285,5 ha ploto valstybinės žemės sklype Ukmergės rajone, įtraukimui į karinės infrastruktūros, reikalingos priimančiosios šalies paramai užtikrinti, sąrašą. Žinome, kad netoli Ukmergės numatyta įrengti (pastatyti) sąjungininkų dislokavimui skirtą infrastruktūrą. Kadangi informacija apie tai labai ribota, Ukmergės gyventojai gana sunerimę. Nemaža dalis jų mano, kad šalia miesto atsiradus kažkokiam kariuomenės objektui, Ukmergė taptų priešo taikiniu. Ar yra pagrindo tokiems nuogąstavimams? O gal kaip tik karinės infrastruktūros atėjimas į Ukmergę mums gali atverti galimybes?

– Tam ir dislokuojame bazes ir užsienio valstybių sąjungininkių pajėgas Lietuvoje, kad tuo taikiniu netaptume. Jei tų dislokacijos vietų nebūtų, tada tai tikrai taptume taikiniu. Kalbant karine prasme, jei išsipildytų blogasis scenarijus, tokie daliniai vienoje vietoje neužsibūtų – jie paprastai juda iš dislokacijos vietų, kad patys netaptų taikiniais. Kalbant apie Ukmergę, čia numatyta dislokuoti ne kovinius, o logistikos padalinius. Tad bet kuriuo atveju manau, kad Ukmergės žmonės galėtų būti ramūs.

Darome viską, kad šalies saugumas stiprėtų. Stengiamės atkreipti sąjungininkų dėmesį, kad čia dislokuotų daugiau technikos, karių – tam, kad atgrasytume priešą. Bet jei pradėtų pildytis blogasis scenarijus, daliniai iš karto pasitrauktų iš savo dislokacijos vietų, ir vietos gyventojų saugumas nebūtų pažeistas.

Kaip jau minėjau, Ukmergėje numatyta vieta logistikos padaliniui, tačiau daugiau detalių atskleisti negaliu. Bendrąja prasme tokių pajėgų dislokavimas suteikia didelių galimybių regiono verslo plėtrai. Naudos sau turėtų aptarnavimo, maitinimo įstaigos. Kaip suprantu, regiono verslo plėtra yra ir vienas iš Ukmergės rajono valdžios prioritetų, tad kaip ir kitose vietovėse – Rukloje, Pabradėje, kur dislokuoti kariai, jau yra, tad ir čia vietos žmonės pajaustų pagerėjimą, smulkusis verslas turėtų daugiau naujų galimybių ir naudos.

– Išgyvename metą, kuomet netoli Lietuvos vyksta karas. Rusijos agresiją patiriantys Ukrainos žmonės priversti palikti tėvynę ir bėgti. Nemažai ukrainiečių atsidūrė Ukmergėje. Rajono savivaldybė su įvairiomis visuomeninėmis organizacijomis, įmonėmis nuolat organizuoja labdaros akcijas paremti Ukrainos miestų – Ukmergės partnerių gyventojus. Kartais mūsuose pasigirsta ir abejonių, ar turime padėti kitiems, jei patys be paramos sunkiai išgyvename. Norėtume išgirsti Jūsų nuomonę apie eilinių gyventojų paramą Ukrainai.

– Žmonėms, abejojantiems, ar Lietuva turi remti Ukrainą, pasiūlyčiau ekskursiją į šią šalį. Pats Ukrainoje karo metu buvau šešis ar septynis kartus, mačiau sugriautus miestus, žmones, likusius be pastogės, be vandens, be elektros. Tai tikrai yra tragedija.

Mes tikrai nepamiršome ir mūsų žmonių. Pagal valstybės galimybes didinamos pensijos, sprendžiamos jų kasdieninės problemos. Jei žmonės mato, kad iš savo finansinių išteklių remti Ukrainos neišgali, jie gali patys pasirinkti ir neaukoti. Bet priešinti mūsų žmonių gerbūvį ir sąlygas Ukrainoje, mano nuomone, būtų amoralu, nes tai visiškai nepalyginami dalykai. Ukraina išgyvena karą, ji susidūrusi su ypač nuožmiu priešininku, kuris neturi jokių moralinių skrupulų, prievartauja moteris, grobia vaikus.

– Kadangi svečiuojatės Antano Smetonos – pirmojo atkurtos valstybės prezidento gimtinėje, be to, šiemet sukanka 150 metų nuo šio politiko gimimo ir 80 metų nuo jo mirties, negaliu nepateikti klausimo, liečiančio šio mūsų kraštiečio atminimo įamžinimą. 2019 metais Jūs dalyvavote Užugiryje A. Smetonos atminimui pastatyto paminklo ceremonijoje. Tuomet kreipdamasis į kitus politikus raginote dažniau susilaikyti nuo pagundos tapti teisėjais žmonių, kurie gyveno prieš daugelį metų. Panašu, jog Jus nelabai išgirdo, nes iki šiol nerandama vieningo sprendimo, kad Vilniuje, kur A. Smetonos veikla turėjo išskirtinę reikšmę atkuriant Lietuvos valstybingumą, iškiltų jo atminimą įamžinantis paminklas. O gal tokie paminklai nėra būtini? Gal svarbiau atminimą turėti širdyje?

 – Manau, kad situacija dėl atminties įamžinimo keičiasi. Gaila, kad šis klausimas įgijo tam tikrą politinį, ideologinį atspalvį. Ne paslaptis, kad ankstesnis Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, švelniai tariant, entuziazmu nedegė ir projektas į priekį judėjo labai lėtai. Dabar matome, kad reikalai, nors ir pamažu, keičiasi į gerąją pusę. Paminklui numatyta vieta – priešais Vilniaus senąjį teatrą, J. Basanavičiaus gatvėje – yra patvirtinta, bus skelbiamas kūrybinis konkursas paminklui sukurti. Turiu vilties, kad ir lėtai judėdami į priekį, rezultatą pasieksime.

Noriu dar paminėti, kad tas projektas, kuris buvo numatytas ponui R. Šimašiui būnant Vilniaus meru ir dėl kurio kilo neigiamų vertinimų, kuris kažkam nepatiko, sėkmingai įgyvendintas Palangoje. Visi praeinantys pro šalį džiaugiasi, kad čia atsirado gražus, prasmingas paminklas.

Vis tik manau, kad žmones, kurie tikrai nusipelnė mūsų istorijai, mes turime išlaikyti ir širdyje, ir atminimo ženkluose.

– Dar vienas klausimas, liečiantis mūsų kraštietį A. Smetoną. Kartkartėmis atgimsta iniciatyva pirmojo nepriklausomos Lietuvos prezidento palaikus perlaidoti tėvynėje. Viešojoje erdvėje teigiama, jog pagrindinė kliūtis žengti šį žingsnį – tam nepritaria JAV gyvenantys prezidento giminaičiai. Galbūt Jums, lankantis JAV, yra tekę pabendrauti su A. Smetonos giminaičiais? Kokia Jūsų nuomonė dėl palaikų perkėlimo į Lietuvą?

 – Taip, tą nuomonę žinau neakivaizdžiai. Man ne kartą buvo sakyta, jog giminaičiai yra kategoriškai prieš tokį palaikų perkėlimą. Kadangi šiuo atveju artimųjų valia yra šventa, valstybė negali imtis savo iniciatyvos, prieštaraujančios jų valiai.

Dėl susitikimo su prezidento A. Smetonos palikuoniais buvau išreiškęs savo valią, bet iškilo didelių problemų juos rasti, su jais susisiekti, todėl paskutinio mano vizito Jungtinėse Tautose ir Jungtinėse Amerikos Valstijose toks susitikimas neįvyko. Tačiau vilties neprarandu, tikiuosi, kad toks susitikimas galėtų įvykti ateityje. Tikiu, jog kažkada gebėsime rasti ir sprendimą. Manau, kad būtų didžiai prasminga pirmojo Lietuvos Respublikos prezidento palaikus pargabenti į Lietuvą.

– Jau ne vienerius metus diskutuojama dėl Ukmergėje pastatyto paminklo partizanui Juozui Krikštaponiui. Viena pusė kaltina jį dalyvaus žydų genocide, todėl ragina paminklą kuo skubiau nukelti. Kita pusė gina kraštietį, Laisvės kovų dalyvį. Paminklas iki šiol stovi ir toliau kaitina aistras. Rajono vadovai laukia teismo sprendimo. Kaip Jūs vertinate šitokią situaciją?

– Kadangi turime dvi viena kitai prieštaraujančias stovyklas, nenorėčiau šiuo atveju pasakyti savo nuomonės, nes teismo metu tai gali būti palaikyta kišimusi, įtakos teismui darymu.

Manau, kad rajono valdžios pozicija palaukti teismo sprendimo yra teisinga, nes tam tikra prasme teismas įvertins ir istorinį aspektą, ir padės tašką šioje istorijoje. Būtent remiantis teismo sprendimu bus galima daryti kitus žingsnius. Rajono savivaldybė tai yra numačiusi, todėl nebeaitrinkime situacijos, palaukime teismo sprendimo.

– Viešėdamas Ukmergėje, Jūs susitikote ir bendravote su rajono vadovais, turėjote galimybę nuvykti į Žemaitkiemį, vizitą baigsite susitikimu su visuomene. Kokią svarbiausią žinią Jūs atvežėte Ukmergės gyventojams?

– Noriu pamatyti, kaip jie gyvena, noriu pasidžiaugti jų laimėjimais. Žinoma, ir matyti jų problemas, kurios kaip ir visose kitose savivaldybėse egzistuoja. Pirmiausia – tai kelių būklė. Svarstome, ką galėtume padaryti be papildomų finansinių injekcijų, galbūt decentralizuoti kelių tvarkymo klausimus. Turime parengę tam tikrą iniciatyvą, kurią dabar deriname su Lietuvos savivaldybių asociacija, kaip dalį lėšų ir atsakomybių už kelių tvarkymą perduoti savivaldybėms.

Man įdomu, kaip vyksta sveikatos apsaugos sistemos reforma, kuri tikrai yra kontraversiška, sukurianti ir gerų, ir blogų pavyzdžių. Svarbu, kokia yra švietimo būklė, kaip vyksta tūkstantmečio mokyklų kūrimas, koks gimnazijų likimas. Kaip suprantu, rajono valdžia ieško kūrybiškų sprendimų ir šias mokyklas stengiasi išsaugoti. Manau, kad mes turime orientuotis ne tik į kiekybinius mokyklų tinklo rodiklius – mokinių skaičių klasėse, bendrą jų skaičių mokykloje, bet ir kokybinius kriterijus. Kartais ir nedidelė mokykla gerai parengia mokinius, todėl nėra reikalo jos uždaryti. Juo labiau kai kalbame apie nutolusias nuo rajono centro švietimo įstaigas, kurios neretai yra vienintelis kultūros židinys miestelyje ar kaimelyje. Todėl ją uždarius, galima sakyti, kad toje vietovėje nebelieka nieko.

Šiandien susitikau su labai puikia ir gera Žemaitkiemio miestelio bendruomene. Ji nedidelė, turi apie 90 žmonių, bet jų galvose verda įvairiausių projektų. Eilinį kartą įsitikinau, kad tuomet, kai yra bendruomenės lyderis, užsikuria visas veiksmas, žmonės noriai įsijungia, dalyvauja įvairiose veiklose, iniciatyvose. Žmonės iš prigimties yra geri, norintys gyventi įdomų gyvenimą. Bet kartais pritrūksta to pirmojo postūmio, vieno lyderio, kuris paskatintų atplėšti akis nuo televizoriaus ir imtis bendrų veiklų, teikiančių visiems džiaugsmą ir malonumą. Susitikimas Žemaitkiemyje buvo vienas iš šviesesnių ir optimistiškesnių mano potyrių šios darbo dienos metu.

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi

Loreta EŽERSKYTĖ

Roberto DAČKAUS/LR Prezidento kanceliarijos nuotr.