Aktoriui Jonui Čepaičiui rūpėjo tikrojo žodžio prasmė

Kęstutis ČESNAITIS

Atskirti buitinę, paprastą šneką nuo eiliuota forma parašyto kūrinio dialogo galima tik tokiu atveju, jeigu suvoki, kur ieškoti tikrojo žodžio. Aktorius, natūraliai ištaręs aktualius žodžius „Būti ar nebūti?“ ir tuo klausimu sudominęs žiūrovą, tampa aukštos erudicijos, su išugdyta savimone, jautria siela ir dvasia asmenybe. Hamleto monologas skirtas ne turgaus erdvei, bet teatrui, kadaise buvusiam mūsų, kultūros žmonių, šventove, per kurios sceną pereinant, – režisieriaus Juozo Miltinio atveju, – nevalia avėti purvinų batų, rūkyti, blevyzgoti, keiktis… Tuo metu, prieš šešiasdešimt trejus metus, aktorius Jonas Čepaitis Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre vaidino Ozriką spektaklyje „Hamletas“.

Šią pjesę parašęs dramaturgas Viljamas Šekspyras visiems priminė amžinąjį egzistencijos klausimą: kokia gi žmogaus gyvenimo prasmė? Kaip neištirpti šioje malonumų, tuštybės mugėje, kai šalia tvyro klasta, sąmokslo teorijos, godumas, pavydas, valdžios troškimas? Kai „grožio“ ir „meilės“ sąvokos nustumiamos į šalį vardan tos Mamonos?

Autoportretas.

Tai aktorius supras vėliau, bet…

Po to, kai 1920 metais Valerijonavoje (Ukmergės r.) gimė Jonas, Čepaičių šeima gyventi persikėlė į Ukmergę. Neužilgo sūnus pradėjo lankyti Ukmergės gimnaziją ir, stropiai atlikęs kasdieninius, iš gimnazijos atsineštus namų darbus, „kaip pamišęs“ skaitė knygas, tarsi žinodamas, kas jo laukia… Paniręs į knygose atrastą svajonių, lūkesčių, pasaulį, kuris jam buvo įdomus savo įvairiomis – liūdnomis ir juokingomis – istorijomis, nuotykiais, sykiu augo pažinimas, kaip atskirti gėrį nuo blogio, kaip gyventi ne primityvioje terpėje, o ieškoti tikros tiesos, meilės, savitarpio, taurių žmogiškų santykių… Buvo stropus mokinys, imlus kalboms, kurios vėliau pravers dirbant Kauno valstybiniame radijuje.

Kai Čepaičių šeima persikėlė gyventi į Kauną, nes šeimos galva gavo darbą banke, sūnus Jonas greitai paniro į Kauno kultūrinį gyvenimą. Kauno „Aušros“ gimnazijoje susipažino su klasės draugu Eugenijumi Giedriu, su kuriuo jį vienijo požiūris į kultūrą, meną. Jonas dar kryptingiau lavino savo pomėgius: ugdė piešimo, oratorinio meno, rašybos, užsienio kalbų – vokiečių, lotynų – įgūdžius. Be to, domėjosi ir tuomet vadintų šiuolaikinių rašytojų – trečiafrontininkų, keturvėjininkų, simbolistų, kurie vėliau tapo moderniosios pakraipos kūrybos atstovais, kūryba.

Iš kairės: J. Čepaitis – Ozritas, Tomas Vaisieta – Horacijus, Henrikas Kurauskas – Hamletas, 1959.

Kai 1939-iais, jam sukakus 19 metų, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti teisę ir teatro meną, jis jau nebuvo „naujokas“ teatre, nes iki studijų jau lankė Balio Sruogos vadovaujamą teatro seminarą. Visgi J. Čepaitis, plėsdamas savo akiratį, tikrąją atgaivą ir kažkokią baugią mistinę gelmę pajuto Oskaro Milašiaus sukurtose eilėse. Gilinasi į iškilaus poeto kūrybą, mintyse dėlioja žodžių akcentus tam, kad galėtų „iš širdies“ atskleisti mistinio pasaulio dvasią… Ir perduoti būsimajam klausytojui… Tuomet Jonas suprato patekęs į tą pasaulį, apie kurį svajojo, kurio intuityviai visą laiką ieškojo – ir knygose, ir gyvenime. Jis suvokė savo, aktoriaus, pašaukimo svarbą.

Dėmesys sukosi apie teatrą, ypač – apie Kauno valstybinį dramos teatrą. Įdėmiai perskaitydavo tuometinę spaudą, kurioje Kauno valstybės dramos teatro vadovas Borisas Dauguvietis ir kiti aktoriai retsykiais kritikos susilaukdavo iš jaunojo su teise režisuoti aktoriaus J. Miltinio, neseniai grįžusio iš Paryžiaus, mėgusio Kondrado kavinėje, toje menininkų mekoje, viešai pašiepti sumiesčionėjusią publiką.

Neužilgo…

1940 metais Vytauto Didžiojo universitetas iš Kauno persikėlė į Vilnių ir buvo reorganizuotas į Vilniaus universitetą, kuriame dirbo iš Kauno atsikėlusi ta pati profesūra, dėstytojai. Tais pačiais metais buvo įkurtas Vilniaus valstybinis teatras, kuriam vadovavo Romualdas Juknevičius.

1941 metais, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, J. Čepaitis, Vilniaus universitete studijavęs teisę, labiausiai gilinosi į teatro meno studijas ir, jas baigęs, pradėjo dirbti Vilniaus valstybiniame teatre, kuris vėliau buvo pervadintas į Lietuvos valstybinį akademinį dramos teatrą. Tuo metu J. Čepaitis gan artimai bendravo ir su Antanu Škėma. Teatre J. Čepaitis aktoriavo iki 1962 metų.

Kadangi J. Čepaitis kalbėjo keliomis kalbomis, tiksliai ir raiškiai perteikdavo teksto, žinučių, informacijos mintis, tad buvo laukiamas Vilniaus radijuje, kuriame jis skaitydavo pranešimus bei vesdavo laidas lietuvių ir lenkų kalbomis. Jo išprusimas, jo „manieros“ – būtinos inteligentiško žmogaus savybės, – greitai buvo atpažįstamos, nes mokėjo dėvėti fraką, žinojo, kaip elgtis vienu ar kitu atveju vakarėlių metu. Ta jo kartojama frazė, jog „kultūra prasideda nuo tualeto“, įkalta vokiečių kalbos dėstytojo dar „Aušros“ gimnazijoje, buvo žinoma daug kam iš su juo bendravusių kolegų.

1944 metais J. Čepaitis, A. Škėma, E. Giedrys nutarė trauktis į Vakarus. Tačiau bendraminčių keliai išsiskyrė. A. Škėma ir E. Giedrys pasitraukė į Vokietiją, o J. Čepaitis liko Lietuvoje.

Vokietijoje, Augsburgo mieste, trumpam laikotarpiui A. Škėma įsidarbino miesto teatre. Po to, iš perbėgėlių stovyklos, sutvarkius dokumentus, A. Škėma išvažiavo į JAV, o E. Giedrys taip ir liko Vokietijoje, Augsburge. Gerokai vėliau J. Čepaitis dar spėjo Vokietijoje aplankyti savo draugą E. Giedrį, kuris netrukus mirė.

Credo

Karui baigiantis J. Čepaitis dirbo Vilniaus valstybiniame teatre, kuriam vadovavo B. Dauguvietis. 1948 metais į teatrą atėjusi dirbti jauna žavi aktorė Stefanija Nosevičiūtė Joną sužavėjo taip, kad netrukus merginai pasipiršo. Pora susituokė.

Jaunieji aktoriai apsigyveno netoli dramos teatro, Vrublevskio gatvėje. Kai gimusi dukra Daiva paaugo, tėvai ją vesdavosi į teatrą, kur tvyrojo nuostabi meno atmosfera. Dukra matydavo persirengusius ir nusigrimavusius aktorius, einančius vaidinti. Į kraują „įaugo“ ta neapčiuopiama teatro dvasia. Filologė Daiva Čepaitytė-Žalėnienė, prisimindama tuos įvykius, su šventa pagarba ir nostalgiška intonacija pasakojo apie tai, kaip ji su tėčiu vaikščiodavo Vilniaus senamiesčio gatvėmis, klausydavosi jo pasakojimų apie šių namų gyventojus karaimus ir daugelį žydų tautybės draugų, apie tai, kaip su jais tėtis draugiškai bendravo ir Kaune (aktorių kviesdavosi į renginius), ir Vilniuje; o jiems atsidūrus Žvėryne, pasakodavo, kuo ir kaip gyveno jo gyventojai savo mediniuose nameliuose… Prisiminė ir tai, kad tėtį pažinojęs lenkas, išvykstantis iš Lietuvos, savo namą, kuriame gyveno, padovanojo gerbiamam aktoriui… O jis, vengdamas bet kokių buitinių rūpesčių, šią dovaną perleido vienam pažįstamam… Kiek daug išgirsdavo šmaikščių istorijų apie spektaklius, jų režisierius, vaidinusius aktorius. Apie tai, kuo kvėpavo ir turėjo kvėpuoti teatras. Tuo primindamas tikrojo žodžio teatre reikšmę. Kartais pasivaikščiojimų metu Jonas vesdavosi dukrą į oro uostą stebėti lėktuvų skrydžių. Tai darė vedinas ne tik nostalgijos emigravusiems draugams, bet ir noro, kad ji patirtų ir tėčio jausmus – ne vien namus ir žaidimų aikšteles… Savo pavyzdžiu stengėsi ir ją pripratinti prie knygų skaitymo, praplečiančio vaiko pasaulėlį iki dangaus… Iki tokio gyvenimo, kuris dvasingas ir sklando ne tik „paslaptingame“ teatre, bet ir aktoriaus – asmenybės širdyje… Ir visą likusį gyvenimą (J. Čepaitis mirė 2003 metais) tos kambariuose, ant stalų sukrautos knygos bylojo apie asmenybę – tėtį, esantį šalia jos. Kaip prisiminė Daivos vyras, aktorius, diplomatas Gerardas Žalėnas, jis uošvį visuomet matydavo sėdintį kėdėje, palinkusį ties atversta knyga ir kažką skaitantį. O juk tai buvo labai svarbi nuoroda – to tikrojo žodžio prasmę transformuoti į jo vaidinamus personažus, kurie buvo ir komiški, ir kartais naiviai juokingi. Jis savo vidine klausos pagalba, persakoma jau individualia garso intonacija, šiek tiek ironiška, šiek tiek sarkastiška, bet paslaptingai nenuobodžia – sujaudins, prajuokins žiūrovą.

J. Čepaičio personažas Jasius.

Štai režisierius B. Dauguvietis (1948) kuria spektaklį „Atžalynas“ (pjesės autorius Kazys Binkis), kuriame J. Čepaičio personažas Jasius yra tikras prisitaikėlis – sulaižyti plaukai virš kaktos, trumpi ūseliai ir sučiauptos lūpos, gudrios kvailelio akutės.

Juo neįmanoma nepatikėti, atrodo, kad tokį sutiksi kur nors kontoroje…

Keli charakteriniai vaidmenys iš to ankstyvojo laikotarpio: Sapiega spektaklyje „Žaldokynė“ (pjesės autorius ir režisierius B. Dauguvietis), Samuliukas „Paskenduolėje“ pagal Antano Vienuolio apsakymą (rež. Aldona Liobytė, Kazimiera Kymantaitė), Kochta „Žioge“ (pjesės autorius Nikoloz Baratašvili) ir kt.

Charakterinis „juokdario“, „moterų širdžių ėdiko“, „naivuolio“ – komedijinis tipažas – buvo pageidaujamas ir kine. Tad nenuostabu, kad jį kviečiasi kino režisieriai.

1957 metais jis suvaidino vargšo įsimylėjėlio Domo personažą kino filme „Kol nevėlu“.

Šioje melodramoje kartu su vyru J. Čepaičiu vaidino ir aktorė S. Nosevičiūtė (vėliau tapusi nusipelniusia Lietuvos artiste, dviejų knygų autore, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja, profesore).

1964 metais J. Čepaitis suvaidino Felčerio personažą kino filme „Marš, marš, tra-ta-ta“ (režisierius Raimondas Vabalas). Charakterinis tipažas buvo tiksliai apibrėžtas J. Čepaičio vidinės erudicijos. Jo personažas nėra „bukaprotis“, kokius dabar galime pamatyti jaunųjų režisierių sukurtose kino komedijose, bet gudrus… Tuomet šis kino filmas sulaukė daug aršios kritikos.

Tuo metu ir vėliau menininkams buvo įprasta po spektaklių, kino filmų premjerų susirinkti prie vaišių stalo. Bohemiškoje aplinkoje kartu su kolegomis J. Čepaitis laidydavo sąmojus, šėliodavo iki paryčių, paskui, kai prie stalo likdavo atspariausi „velnio lašams“, keldavosi ir migruodavo į pažįstamų ar draugų namus pratęsti įvykusios premjeros šventę…

Išmintingas žmogus pasakytų: tuomet buvo toks gyvenimas – po premjerinių atsipalaidavimų vieni neiškrisdavo iš įprasto kūrybos ritmo, kitiems sekdavosi sunkiau. Visgi J. Čepaitis keldavosi iš tos balos ir, pakviestas suvaidinti naują personažą, vėl eidavo kurti…

Praktiškai iki gyvenimo pabaigos jis dirbo su kino režisieriais. Filmavosi Algirdo Dausos kino filme „Tas prakeiktas nuolankumas“ (1970), Balio Bratkausko kino filme „Tadas Blinda“ (1972), Algimanto Kundelio kino filme „Nerami rudens diena“ (1975), Algimanto Puipos „Vilko dantų karoliai“ (1997), Šarūno Barto kino filme „Namai“ (1997)…

J. Čepaičio personažas Domas kino filme „Kol nevėlu“. Kitoje nuotraukos pusėje aktorius paliko užrašą: „O, Marijana, kodėl Tu nematai manosios kančios“.

Bet grįžtam atgalios, į 1962 metus, kai aktorius J. Čepaitis išėjo iš Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro ir įsidarbino Valstybinėje filharmonijoje. Tapęs ne tik įvairių renginių vedėju, tuo originaliu konferansjė, J. Čepaitis rengė ir autorinius koncertus kaip skaitovas.

Jis kuria feljetonus tam, kad savo programomis, kurias ir pats režisuodavo ir kurios buvo rodomos publikai, išsakytų svarbias mintis, nuojautas, sarkastiškas istorijas. Tokios vieno aktoriaus programos klausytojų buvo laukiamos. Nes jis puikiai jautė žiūrovų nuotaikas. Publikai rūpėjo ne išoriškai atrodantys pajacai – banalūs juokdariai, kalbantys apie niekus, bet rimto „juokdario“ – aktoriaus J. Čepaičio sukurtų feljetonų personažų išsakomi žodžiai… Jam ne tik buvo artimos rašytojų humoristų Augustino Griciaus, Teofilio Tilvyčio kūrinių herojų mintys – būdamas puikus skaitovas, jis, galima sakyti, prikėlė A. Griciaus kūrybą naujam gyvenimui.

J. Čepaitis publikai skaito…

Puikiai jaučiantis grimo svarbą, J. Čepaitis susitapatindavo su personažu tik kruopščiai suderinęs drabužius, kūno eigastį ( net vien dėl jo ypatingo pasivaikščiojimo scenoje kartais sulaukdavo publikos plojimų). Štai jo, vieno aktoriaus, atliekančio du vaidmenis – šiuolaikinio (kostiumuoto) ir viduramžių (ryškiai nusigrimavusio, prisiklijavusio barzdą ir ūsus, užsidėjusio peruką ir supanašėjusio į Šekspyro portretą) filosofų dialogas, skambėjęs radijo teatre:

Šiuolaikinis personažas (rimtai): Atėjo laikas pagalvoti apie nemirtingumą!

Viduramžių personažas (ironiškai): O! pasisekimas!

Šiuolaikinis personažas: Pigus pasisekimas… Nebrangiai kainuoja… Aš mečiau šitą repliką šiaip sau… Visai neįtardamas, kad ir amžiams praslinkus ji bus perduodama iš kartos į kartą kaip trumpa ir reali meninio credo formuluotė!

Tas aktoriaus subtilus teksto perteikimas, laviruojant tarp pauzių ir minties akcentų, kiekvieną priversdavo suklusti…

Vilniuje J. Čepaitis nuolat lankydavosi Lietuvos kinematografininkų sąjungoje, kurioje menininkams būdavo rodomi viešai nedemonstruoti kino filmai. Matydamas užsieniečių kino režisierių Federiko Felinio, Bernardo Bertolučio, Ingmaro Bergmano originalius kūrinius, jis pajusdavo nepakartojamą kino meistrystės aurą…

J. Čepaitis po renginio.

Būti teisiu, be melo širdyje…

Visą gyvenimą J. Čepaitis išliko kuklus, nors galėjo girtis turįs savyje keletą talentų. Jo autošaržas laiške, skirtame dukrai Daivai, perduoda miklios rankos nupieštą autoportreto eskizą.

Dukros Daivos nuomone, tėčio siela buvo vieniša… Jis liko vienišas, kai visi jo jaunystės draugai atsidūrė Vakaruose. Širdis, pasakojo dukra Daiva, atsigavo nors trumpam pabuvus Amerikoje, Kanadoje, kur susitiko su fotomenininku Algimantu Keziu… Lankėsi ir kitur… Gal dėl to, norėdamas „pabėgti nuo vienatvės“ jis visą laiką kūrė feljetonus, kuriuos skaitė vakarų, renginių metu. Būtent dėl to meno saviveiklai parašė pjesę „Sekantis klausimas – vasara“ (1962).

Kartą su ironijos gaidele tėtis dukrai papasakojo tai, kaip Čepaičiai atsidūrė Valerijonavoje, Ukmergės r. Pasakojimas kvepėjo „aštriu siužetu“, nes dviejų tuometinių dvarininkų sandoris – ukrainiečio ir lietuvio – buvo įvykdytas po to, kai ukrainiečių dvarininko sūnus, įsimylėjęs turko arklininko gražuolę žmoną, pastarojo buvo smarkiai sumuštas. Po šio įvykio senasis dvarininkas, pasigailėjęs savo arklininko, jo nesušaudė, bet iškeitė į šunis, auginamus viename Ukmergės krašto dvare, Pabaisko valsčiuje… Taip J. Čepaičio, kurio proseneliai buvo turkai, giminė pradėjo savo naują kelią Lietuvoje…

Nuotraukos iš šeimos albumo