Sutarties, kad Ukmergė tapo šių metų Lietuvių kalbos sostine, pasirašymo metu D. Ivaškevičienė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkui A. Antanaičiui prisiminimui įteikė skėtį su savivaldybės logotipu.

Kultūra

Lietuvių kalbos dienų sostinė – apie kalbą, Ukmergės kraštą ir jo žmones

Dalia IVAŠKEVIČIENĖ

Rajono savivaldybės administracijos Personalo, civilinės metrikacijos ir dokumentų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė, projekto vadovė

 

Jau šeštus metus Valstybinės kalbos komisija organizuoja Lietuvių kalbos dienas. Jų metu skelbiamas konkursas tapti Lietuvių kalbos sostine. Šįmet ši garbė teko Ukmergės rajono savivaldybei. Nuo vasario 20 dienos kiekvieną šeštadienį „Gimtosios žemės“ laikraščio skaitytojai randa su šia tema susijusias publikacijas.

Praėjusią savaitę mus sveikino Lietuvių kalbos draugijos valdybos pirmininkė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė Genovaitė Kačiuškienė. Būtent Ukmergėje, Antano Smetonos gimnazijoje, 2017 m. rugsėjo 23 d. vykusiame Lietuvių kalbos draugijos XVII suvažiavime G. Kačiuškienė buvo išrinkta šios organizacijos valdybos pirmininke. Autorė savo straipsnį pateikia kaip atsaką į šiuo metu gana dažną klausimą – o kam man reikalinga lietuvių kalba? – ir išdėsto dešimt dalykų, dėl kurių jos verta mokytis.

Žemės dieną, kovo 20-ają, „Gimtosios žemės“ laikraštyje skaitytojai rado Vilniaus universiteto mokslininko dr. Mariaus Smetonos straipsnį, parengtą pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos remiamo projekto „Duona. Motina. Žemė“ medžiagą ir gvildenantį amžiną temą – kas lietuviui yra žemė?

Kovo 11-osios, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos, proga apie dabartinę lietuvių kalbos padėtį, kalbos politiką ir jos sunkumus kalbėjo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis. „Kalbą kaip ir kariuomenę turime išlaikyti visi“, – interviu pabrėžia Komisijos pirmininkas, aptaria šių dienų kalbos realijas ir aktualijas, visiems mums siūlo perskaityti ką tik išėjusias knygas: Kazimiero Gaivenio „Nuostabi žodžio šviesa“ ir Algirdo Sabaliausko „Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę“ ir linki „pajusti savyje knygnešio dvasią – išdidžią, lengvai nepalenkiamą ir nesutrypiamą…“

Ukmergės – Lietuvių kalbos dienų sostinės – tikslas – pristatyti visuomenei mūsų krašte gyvenančius ar iš šio krašto kilusius žmones, puoselėjančius lietuvių kalbą, kalbos žmones, kilusius iš Ukmergės krašto, rašančius apie mūsų rajoną, pripažintus ir įvertintus šiame krašte… Birutė Jonuškaitė-Augustinienė – prozininkė, publicistė ir poetė, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė, 2020 metų Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito literatūrinės premijos laureatė, „Gimtosios žemės“ Lietuvių kalbos dienų sostinės skiltyse savo mintimis dalinosi Tarptautinės rašytojų dienos proga. Straipsnyje „Kas aš be tavęs, mano kalba ištikimoji?“ autorė sako: „… ir be meilės kalbai – nėra rašytojo. Buvau, esu ir liksiu ištikima nuomonei, kad rašytojo galva, lūpos, ausys privalo būti kaip korys sklidinos visomis odos poromis jaučiamos gimtosios kalbos. Nes tai ji yra mūsų raiškos instrumentas. Atrodo, kad kitaip negali būti: ką gi sugrosi medžio pliauska ar sulūžusiu stryku? Tai bus tik ausį rėžiantis džyravimas…“

Kiekvieną savaitę iki gegužės pabaigos skaitytojams bus pateikiama aktuali, įdomi Lietuvių kalbos dienų sostinės informacija. Siekdami, kad mūsų autorių mintys pasiektų kuo didesnę auditoriją, straipsnius skelbiame savivaldybės interneto svetainėje https://www.ukmerge.lt/lietuviu-kalbos-dienos-2021/, socialiniuose tinkluose.

Pirmiausia socialiniuose tinkluose pasklido Lietuvių kalbos dienų sostinės projekto dalyvių, šauniųjų ukmergiškių Dėdienytės ir Agotėlės pokalbiai. (Ukmergės kultūros centro direktorei Rasai Graužinienei ir etnokultūros specialistei Vilmai Mulevičiūtei-Sabaliauskienei praėjusių metų pabaigoje įteiktos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko A. Antanaičio pasirašytos padėkos už Dėdienytės ir Agotėlės lūpomis gaivinamas ir puoselėjamas gimtosios kalbos ir kultūros tradicijas). Tarptautinę gimtosios kalbos dieną jos kalbėjosi apie lietuvių kalbos grožį, Ukmergės krašto vietovardžius, kurių kilmę nagrinėjo mūsų žymusis kraštietis, Ukmergės rajono garbės pilietis, pasaulinio lygio kalbininkas, baltistas, dialektologas Zigmas Zinkevičius; Knygnešių dieną Dėdienytė ir Agotėlė prisiminė „šventosios kontrabandos“ laikus, uždegė simbolinę žvakelę Vidiškių kapinėse ant vietinių knygnešių Vinco ir Uršulės Čižauskų kapo. Ši žvakelė skirta visiems Ukmergės krašto knygnešiams, kurių dirbo ne vienas šimtas, atminti (Vytauto Merkio knygoje „Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje“, rašoma, kad vien įkliuvusiųjų dėl draudžiamosios spaudos 1866–1904 metais Ukmergės apskrityje buvo 199).

Dėdienytės ir Agotėlės pokalbiai taip pat skelbiami savivaldybės tinklapyje anksčiau nurodytu adresu.

Projektas Lietuvių kalbos dienų sostinė „Kalba ir žmogus. Ukmergės kraštas“ tęsiasi nuo vasario 16 d. iki gegužės pabaigos. Sostinė į susitikimą kvies literatūrinės Vlado Šlaito premijos laureatus, rengs parodas, „Šilo“ progimnazijoje bus pristatyta knyga, vyks protų mūšis, planuojame išvyką į Lietuvių kalbos institutą.

Kasmet Ukmergės rajone vyksta daugiau kaip šimtas Lietuvių kalbos dienoms skirtų renginių. Šiemet į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos planą įrašyta jų šimtas dvidešimt… Visą šį laikotarpį raiškiai skaitome, dailiai ir be klaidų rašome, piešiame kalbą, minime kraštiečius ir skaitome jų kūrybą… Operatorius fiksuoja ir gražiausias akimirkas „suguldys“ į filmą „Ukmergė – Lietuvių kalbos dienų sostinė 2021“. Pasidalinsime…

Šįkart spausdiname Kėdainių rajono savivaldybės kalbos tvarkytojos Rūtos Švedienės parengtą straipsnį apie Velykas.

 

Apie Velykas, velykaičius, margučius ir joručius

Keletas senovinių Velykų dienų pavadinimų

Velykos – svarbiausia krikščioniškojo pasaulio šventė, Jėzaus Kristaus prisikėlimo iš mirties minėjimas. Velykų šventės trukdavo devynias dienas, pradedant Verbinėmis. Velykų savaitė – Didžioji savaitė. Didysis ketvirtadienis vadintas Žaliuoju, Švariuoju. Didįjį penktadienį nuo senovės vadindavo Vėlių velykėlėmis arba Vėlių durelėmis, mat tikėta, kad jos išeinančios iš skaistyklos. Trečioji diena po Velykų – Ledų diena. (Negalima dirbti, nes ledai pasėlius vasarą iškaposią – šitaip piktoji žiemos dievaitė primena savo galias, jos vardas, tikėtina, ir buvo Leda.)

Visa savaitė tarp Velykų ir Atvelykio – didžiausių krikščioniškų iškilmių laikas, kurį galima pavadinti viena Šventąja diena, taip pat vadinama ir Gailestingumo savaite. Šia savaite prasideda 50 dienų trunkantis Velykų laikas, kuris baigiasi Sekminėmis. Atvelykis vadintas Dievo gailestingumo švente, Gailestingumo sekmadieniu, Tomo sekmadieniu. Šis sekmadienis dar vadintas Baltuoju, nes nusivilkdavo baltus drabužius, vilkėtus 8 dienas, tie, kurie Velykų budėjimo metu tapo krikščionimis. Dar senas pavadinimas – Pravadai. Dabar dažnai Atvelykis vadinamas Velykėlėmis, Vaikų velykėlėmis.

Velykos yra kilnojamoji šventė, visada švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Šiemet Velykų šventė – balandį, kuris, anot žymiojo etnologo Liberto Klimkos, senovėje vadintas Velykų mėnesiu, sultekiu, karveliniu, mildviniu. Lietuvių kalbos žodyne yra nuoroda, kad vadintas šis mėnuo ir tiesiog karveliu ar karvelio mėnesiu, taip pat ir gegužiniu. Balandžio 23-ioji – Šventojo Jurgio diena. Liaudis šią dieną vadino ir vadina Jurginėmis, Jore (pavasario žaluma), Joriu (žalumos globėjas), Ganyklio, Ganiklio diena. Tai gyvulininkystei skirta diena. Vadinta ir Ubagų diena – jie būdavo apdovanojami prašant pasimelsti už gyvulius. Dažyti tądien ir kiaušiniai – joručiai, jurgučiai. Balandžio 25-oji – Šventojo Morkaus diena. Tai Kryžiaus, Kryžiavos diena, t. y. maldavimo metas. Dar vadinama Sėjos pradžios diena, Daržų diena.

Margučiai, velykaičiai, joručiai, jurgučiai

Joručių ir jurgučių pavadinimus vargu ar kas beatmena, dabar velykinius kiaušinius vadiname margučiais.

Margučiai vadinami ir velykaičiais, tačiau senovėje taip vadindavo ne tik margintus kiaušinius. Tai ir Velykų išmalda elgetoms, ir vytelė, su kuria velykaujama, ir velykinis kvietinių miltų prėskas paplotėlis.

Keletas liaudies posakių apie Velykas iš „Lietuvių kalbos žodyno“

Šykštus lyg boba prieš Velykas su kiaušiniais;

Bliauna kaip Velýkų veršis (graudžiai);

Ko čia juokiesi kap šventytas Velykų paršas;

Kap prieš Velykas kiaušinėlio kaina (labai brangu);

Kalėdos šiltos – Velykos šaltos, Kalėdos juodos – Velykos baltos;

Par Kalėdas – mėsos priėdęs, par Velýkas – pilvas dykas;

Velykos dar kailinius mėgsta.

Ar žinot, kas tie Velykų kankalai?

Sako, apie Raseinius vadinti jie taurutėmis, o mums įprastas geltonojo narcizo pavadinimas.

Tuoj tuoj pasipils jų žiedai ir džiugins mus, kviesdami džiaugtis jais ir viskuo, kas aplink.

Parengė Rūta ŠVEDIENĖ,

Kėdainių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja

Palikite komentarą apie straipsnį

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas